Gyvenimas

2020.04.17 16:03

Marius Čepulis. Priveiskim kiškių

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.04.17 16:03

Ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis – tau būna pasakyta, jei tik pradedi kalbėti apie su medžiokle susijusius dalykus. Bet kadangi kiškis yra visų, tai gal vis tik įsikišiu. Kaip supratot kalba eis apie mūsų ilgaausius.

Lietuvoje gyvena dvi kiškių rūšys. Baltieji kiškiai tūno miškuose ir pelkėse, pilkieji labiau pamiškėse, krūmynuose ir laukuose. Jei bus tokios žiemos, baltieji kiškiai arba turės greitai sustrateguoti, kaip pasikeisti kailį į ne tokį ryškiai matomą, nes bus tiesiog suėsti, arba pasitrauks šiauriau ir paliks Lietuvos teritoriją. Pilkiesiems kiškiams tokios žiemos yra Dievo dovana ir jie šokinėja iš laimės, be jokių problemų želmenis rupšnodami ir besidaugindami.

Tačiau kalbama, kad pilkųjų kiškių kasmet mažėja. Na, ne tik kalbama – bet kam, kas nors kiek daugiau laiko gamtoj praleidžia, akivaizdu, kad ilgaausių sutinkama daug mažiau. Bet „daug mažiau“ yra nieko nesakantys žodžiai. Nėra visiškai jokių tyrimų apie kiškių populiacijos dinamiką.

Gerai, yra vienas 15 metų senumo darbas apie tai, kiek kiškių laksto po Karoliniškes ir Vingio parką, kuo skiriasi balto ir pilko kiškių kaukolės bei apie Kėdainių rajono kiškius. Bet apskritai nėra visiškai jokių duomenų, kiek mes jų turim, kur jų daugiausia, kur labiausiai mažėja, kokios to priežastys. Kaimyninės šalys tam skiria daugiau dėmesio. Pavyzdžiui lenkai nustatė, kad pas juos kiškių sumažėjo nuo 4.5 mln. iki vos 0.5 mln.

Pas mus aišku, kad praeito amžiaus septintam dešimtmetyje kiškių tankumas buvo didžiausias – vidutiniškai apie 50 vnt. /1000 ha, o jau 1985 m. liko tik 12 vnt/1000 ha. Nuo to laiko žinoma, tik kiek kiškių kasmet sumedžiojama (dabar apie 3 – 5 tūkstančiai).

Kokios nykimo priežastys? Pagrindinė nykimo priežastis yra ne katės su gandrais (kaip mėgsta taukšti „didieji eGzpertai“), o mūsų (ir ne tik mūsų) brangusis žemės ūkis. Kiškiai kenčia ne tik nuo pesticidų, herbicidų, fungicidų ir kitų -idų purškimo. Dideliuose dabar vyraujančiuose monokultūrų plotuose (rapsas, kukurūzai) kiškiams nėra, ką veikti, o šienaujamose pievose šie žvėrys (ypač kiškiukai) linkę virsti faršu.

Žemės ūkio technika tobulėja, efektyvumas gerėja, pjaunama vis žemiau, nepaliekant jokios galimybės ten gyvenančiai faunai išsigelbėti. O į raginimus šienauti iš vidurio į kraštus, prieš tai repelentais ar fiziškai išbaidyti ten pasislėpusius žvėris dažniausiai numojama ranka. Negi čia vargsi dėl kažkokios stirnos, kurapkos ar kiškio, juk darbų milijonas ir jie nelaukia.

Kaimynų patirtis rodo, kad repelentų naudojimas sumažina gyvūnų žūtis keletą kartų, bet tai kainuoja (tiek laiko, tiek eurų). Tiesa, pats žinau ūkininkų, kurie prieš šienapjūtę apeina savo valdas, kuo daugiau žvėrių ir paukščių išbaidydami, bet kiek tokių suskaičiuotumėm?

Ne paskutinėj vietoj yra lietingi orai, kuriuos labai sunkiai išgyvena jauni kiškiukai ir tiek dėl jų, tiek dėl to kylančių ligų, gali žūti ištisos vados. Taip pat niekas neveda statistikos, kiek tūkstančių kiškių kasmet žūsta po automobilių ratais.

Kokia plėšrūnų įtaka kiškių populiacijai? Jokios nebūtų, jei didžiosios dalies kiškių neišnaikintų žmogaus veikla. Lapės, vilkai, lūšys, plėšrieji paukščiai yra natūralūs kiškių populiacijos reguliatoriai. Vienais metais jie suryja daugiau kiškių, kitais metais sumažėja plėšrūnų, o kiškių padaugėja.

Tie ciklai taip ir vyktų, jei ne mūsų aukščiau išvardyta veikla (įskaitant ir visokius palaidus šunis su katėmis), kuri sugriauna tą pusiausvyrą. Kol žemės ūkis nebuvo toks intensyvus (praeitame amžiuje) kiškių kasmet buvo sumedžiojama šimtais tūkstančių. Tuo metu ir plėšrūnų būdavo kelis kartus daugiau, bet, kaip matot, jie didelės įtakos ilgaausiams nedarydavo.

Ką reikia ir ar reikia daryti, kad tų kiškių būtų daugiau? Dar 2015 m. patvirtintoje Nacionalinės aplinkos apsaugos strategijoje buvo įrašyta „Būtina įgyvendinti pilkųjų kiškių populiacijos apsaugos priemones, siekiant optimalaus pilkųjų kiškių populiacijos tankumo (10–60 vnt./1 000 ha, atsižvelgiant į biotopų kokybę), ir tobulinti jų sumedžiojimo planavimą“. Ką tai reiškia? Visų pirma, kad norima grįžti į kiškių klestėjimo erą, kas, pripažinkim, yra nerealu, ir kad strategijos kūrėjai, ją kūrė tik dėl to, kad kurtų.

Taigi kaip tai galvojama įgyvendinti? Gal šviesti ūkininkus, įgyvendinti priemones, kurios leistų išsaugoti gyvūnus derliaus nuėmimo metu? Neskirti baudų už neprižiūrimus žemės plotus? O gal sustabdyti/pristabdyti medžioklę? Čia būtų per paprasta. Yra geresnis planas – geriau už kelis limonus užauginkim ir paleiskim 101 kiškį, kad kombainai turėtų ką čirškinti, o medžiotojai medžioti.

Apie dirbtinį pilkųjų kiškių veisimą kalbama jau turbūt kokį 30 metų (kai tik kiškių populiacija pradėjo mažėti). Aplinkos ministerija prieš 10 metų skelbė konkursą kiškių veisimo programai parengti. Nežinau jo baigties, bet, matyt, taip ir liko neįgyvendintas. Dabar kalbos vėl kyla. Be jokių tyrimų, be jokių duomenų vėl bandoma taškyti pinigus abejotinos vertės projektui. Jei 2010 metais būtų tiesiog uždrausta kiškių medžioklė, šiuo metu būtų mažiausiai 50000 kiškių daugiau, o dar jei paskaičiuosim ir galimus jų palikuonis, tai ir 100000 susidarys. Per kiek laiko ir už kiek pinigų tiek būtų galima priveisti?

Tiesa, reikia žinoti ir dar vieną dalyką. Lenkų ir čekų mokslininkai nustatė, kad dar viena kiškių mažėjimo priežastis jų šalyse – inbrydingas. Kai populiacija maža, poruojasi giminės ir padaugėja išsigimimų, suprastėja atsparumas ligoms ir .t.t. Tad norint palaikyti populiacijos gyvybingumą reikia naujų genų. Jų eksperimentiniuose plotuose dėl dirbtinio veisimo ir taikant kompleksines apsaugos priemones kiškių populiacija patrigubėjo ir net paketurgubėjo.
Ar mes turime inbrydingo problemą? Neaišku. Nes niekas nesiruošia jokių tyrimų atlikti. Bet vėl gi pasiruošę taškyti pinigus kažkam, nesiimdami jokių kitų priemonių.

Taip, būtų gerai, kad kiškių populiacija būtų didesnė, bet gal nesitaškant pinigais, kurių šiuo metu tikrai reiks daug visai kitiems dalykams, padarykim eksperimentą. Įveskim griežtas šienavimo taisykles (pjauti iš lauko vidurio į kraštus, ženkliai padidinkim pjovimo aukštį), ribokim pesticidų kiekius, priverskim tarp laukų palikti natūralius krūmais apaugusius plotus, juostas, kur gyvūnai galėtų slėptis, peržiūrėkim taisykles dėl nedirbamų žemės plotų tvarkymo ir baudų už tai skyrimo (nes tokie plotai yra vienintelė atvirų plotų gyvūnijos prieglauda), galų gale laikinai pristabdykim kiškių medžioklę (nors medžioklė tikrai nėra pagrindinis veiksnys). O kol vyksta šis eksperimentas, atlikim rimtus tyrimus, kad apsaugos priemonės būtų tikslingos, o ne tiesiog pinigai į balą.

Gero savaitgalio ir nepagaukit kiškio, o gal pagaukit (pavyzdžiui su fotoaparatu).

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.