Gyvenimas

2020.05.02 13:54

Vienuolis Mindaugas Slapšinskas apie pandemiją pasaulyje: aš tai išgyvenu išliedamas vieną kitą ašarą

Kuo toliau, tuo dominikonų vienuolis Mindaugas Slapšinskas labiau pasiilgsta veidų bažnyčioje, o pagalvojęs apie pasauliui tekusius iššūkius graudinasi. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Visi kalba“ jis pasakoja, kad pirmąsyk aukoti mišias tuščioje bažnyčioje nebuvo jauku, tačiau nedidelė santuokos ceremonija sutuokiant garbaus amžiaus porą buvo simboliška ir graži.

Nors bažnyčios nėra visiškai uždarytos ir į jas galima patekti asmeninei maldai, mišios karantino metu neaukojamos. Anot M. Slapšinsko, tai – teisingas sprendimas, priimtas įvertinus koronaviruso plitimą ir daromą žalą.

„Esame gyvenimo situacijoje, kurioje duota nežinomybė. Per tą nežinomybę ir einame pasitikėdami Dievu“, – pažymi jis.

Per karantiną M. Slapšinskui jau teko ir sutuokti porą žmonių. Tai buvo simboliška ir gražu, sako pašnekovas, nes pora – garbaus amžiaus, ilgą laiką nesantuokoje pragyvenę asmenys. Šventė vyko tik 5 žmonių būrelyje, laikantis atstumo ir užsidėjus kaukes. Lygiai taip pat vyksta ir krikštynos, o jei mirus artimam žmogui šeimos nariai nusprendžia asmenį palaidoti šiuo metu, kunigas su artimaisiais susitinka prie kapinių vartų, laikosi atstumo.

Nors į bažnyčias žmonės rinktis negali, kunigai naudojasi socialinėmis medijomis ir mišias transliuoja per feisbuką. Kasdien 12 val. tikintieji gali stebėti tiesioginę mišių transliaciją iš vienuolyno, kurioje tarnauja dominikonų vienuolis M. Slapšinskas.

Kuo daugiau dienų be bendruomenės, žmonių, su kuriais esame įpratę susitikti, matyti vienas kito veidą, praeina, tuo labiau pasiilgstu tų veidų.

„Vienas su Dievu prieš tuščią bažnyčią ir kamerą. Prisimenu vieną raštą: Paulius atsisveikindamas su bendruomene kalbėjo, kalbėjo, bet vėliau pasakė: viską, ką sakau, jūs užmiršite, kas liks – tai jūsų veidai. Kuo daugiau dienų be bendruomenės, žmonių, su kuriais esame įpratę susitikti, matyti vienas kito veidą, praeina, tuo labiau pasiilgstu tų veidų“, – prisipažįsta jis.

Susibūrimo bažnyčioje tikrai trūksta ir tikintiesiems. Ar visiems dvasininkams trūksta tikinčiųjų, M. Slapšinskas negali atsakyti, tačiau neslepia, kad gyvo bendravimo jam tikrai stinga. Jis pasidalijo patirtimi, ką išgyveno laikydamas mišias tuščioje bažnyčioje pirmą kartą. Tądien pūtė stiprus vėjas, daužėsi bažnyčios langai. Vienuolis atviras – buvo nejauku.

„Emocinis bendravimas maldoje tikrai jaučiasi ir tikrai yra. Kunigas jaučia, kada bendruomenė su juo meldžiasi, o kada nesimeldžia. Atgalinis ryšys labai svarbus“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Vieša vienuolio išpažintis: prisiminus, ką šiuo metu išgyvena žmonija, kasdien byra ašaros

Dominikonas taip pat prisipažįsta, kad per Didžiąją savaitę prieš šv. Velykas, pagalvojus apie koronaviruso padarinius pasaulyje, jam nesyk bėgo ašaros.

Mūsų vienuolyne yra keletas brolių, kurie priskiriami rizikos grupei. Tai kelia tam tikros įtampos. <...> Kalbantis su mūsų kartos žmonėmis daugelis sakys tuos pačius žodžius: aš nebijau susirgti, bijau užkrėsti ką nors kitą, bijau likti kaltas, jei dėl mano kaltės numirs žmogus, kuris yra silpnas.

„Būnant vienuolyne už mano studijas atsakingas brolis savo disertaciją rašė apie ašaras: ašaras Biblijoje, šventųjų gyvenimuose, dailėje, kodėl, kam, už ką verkiame... Visada į tą darbą žiūrėjau truputį su panieka, galvojau, truputį moteriškas užsiėmimas – rašyti apie ašaras. O dabar – ar sportuočiau, ar vakarais susigraudinu prisiminęs dienos įvykius. <...> Tai šio viruso žiauri duotybė. Aš asmeniškai tai išgyvenu išliedamas vieną kitą ašarą“, – atvirauja dvasininkas.

Paklaustas, kaip visą šią situaciją išgyvena kiti bendruomenės nariai, M. Slapšinskas pažymi, kad kiekvienas per tai eina savaip, patirtys – labai asmeniškos.

„Mūsų vienuolyne yra keletas brolių, kurie priskiriami rizikos grupei. Tai kelia tam tikros įtampos: eiti kalbėtis ar ne, eiti laidoti ar ne, atidaryti bažnyčią ar ne... Daug paprastų dalykų, kurie gyvena kiekvieno iš mūsų širdyse. Kalbantis su mūsų kartos žmonėmis daugelis sakys tuos pačius žodžius: aš nebijau susirgti, bijau užkrėsti ką nors kitą, bijau likti kaltas, jei dėl mano kaltės numirs žmogus, kuris yra silpnas“, – kalba pašnekovas.

Pagal psichoterapijos dėsnius, kiekvienas įvykis gyvenime mus kažko išmoko, tai – mums skirtos pamokos. Ko pandemija moko iš teologinės pusės? Tiesiog būti, teigia vienuolis.

„Tikintis žmogus tiki, kad Dievas tapo kūnu, žmogumi. Tad tikinčio žmogaus esmė – būti čia visu kūnu priešais Dievą maldoje ir su žmonėmis, kuriuos myli“, – sako M. Slapšinskas.

Plačiau – balandžio 10 d. laidos „Visi kalba“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Vieša vienuolio išpažintis: prisiminus, ką šiuo metu išgyvena žmonija, kasdien byra ašaros