Gyvenimas

2020.04.18 17:29

Sociologė – apie 12 dalykų, priverčiančių religijas keistis ar keičiančių mūsų požiūrį į jas

LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2020.04.18 17:29

Religija – ne vien sunormintas tikėjimas ar lengvai atpažįstamos praktikos: tai kiekvieno asmens savitai kuriamas santykis su anapusybe, o tai gali reikštis per nešiojamus religinius simbolius, mitybą, santykį su kūnu ir kitus kasdienius dalykus. LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ sociologė Milda Ališauskienė pažymi, kad dabar vyrauja religinis individualizmas, dažniau religija ne paveldima, o pasirenkama.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė M. Ališauskienė aptarė dalykus, kurie keičia ar gali keisti religijas, lemia ar gali lemti požiūrio į religijas kaitą. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ vedėja Guoda Pečiulytė.

1. Religija, kaip atrama nelaimės atveju

Iš istorijos matome, kad sociopolitinių transformacijų, įvairių kataklizmų akivaizdoje visuomenės gali atsigręžti į religijas, kaip į tam tikrą paguodos, atramos šaltinį, tvirtina sociologė.

„Religinį atgimimą matėme vėlyvuoju sovietmečiu, atgimimo laikotarpiu Lietuvoje ir daugelyje pokomunistinių valstybių. Vėliau tai nuslopo – dabar šitų valstybių religinis gyvenimas labiau primena Vakarų visuomenių religinio gyvenimo tendencijas, religinio individualizmo. Bet kataklizmų atvejais dalis visuomenės atsigręžia į religiją“, – sako M. Ališauskienė.

Visgi religijoje atsakymų ieško tik dalis žmonių, o netikintieji atranda kitų paguodos būdų arba priima situaciją tokią, kokia ji yra, priduria ji.

2. Religija – žmogaus teisė rinktis, o ne tėvų palikimas

„Sociologai yra pastebėję, kad religija nuo paveldėtos kinta į religiją, kaip pasirinkimą. Tai galime palyginti su ankstesnių visuomenių patirtimis, kai žmonės „gimdavo“ su tam tikra religija, nuo vaikystės būdavo taip socializuojami. Šiuolaikinėse visuomenėse žmonės vis dažniau tikėjimą renkasi patys, taiko vartotojišką požiūrį į religiją“, – aiškina pašnekovė.

Tad religinis individualizmas tampa vyraujančiu šiuolaikiniu religingumo elementu. Tiesa, kai visuomenėje dominuoja viena religinė tradicija, į religijos keitimą vis dar žiūrima nekaip – tokie žmonės sulaukia priešiškumo, bet kintant religinėms nuostatoms atsiveria daugiau galimybių rinktis. Visgi M. Ališauskienė pažymi, kad iš vienos į kitą religiją pereinama ne taip dažnai, kur kas dažniau nereligingi žmonės tampa religingais ar atvirkščiai.

Jungtinės Tautos kalba apie kompleksišką žmogaus teisių įgyvendinimą, neatsižvelgiant į atskirų žmogaus teisių užtikrinimą. Tačiau susiduriame su dilema, kaip jas užtikrinti, kai sociokultūriniame kontekste yra tam tikrų tradicijų, kurios sunkiai suderinamos su žmogaus teisių užtikrinimu.

3. Vyrų dominavimas religijose

Iš popiežiaus buvo laukta istorinio žingsnio Pietų Amerikoje dėl kunigų trūkumo vedusiems vyrams leisti būti įšventintiems į kunigus, tačiau šis žingsnis nebuvo žengtas. Kai kas sako, kad vyrų dominavimas neišvengiamai turės nykti, o moterims turės būti suteikta teisė atlikti tam tikras religines apeigas. Ar išties anksčiau ar vėliau religijose vyrai nustos dominuoti?

„Daugumoje religinių tradicijų dominuoja vyrai, jie užima vadovaujančias pozicijas. Tokia tendencija išlieka, tuo tarpu tarp tikinčiųjų dominuoja moterys. Tačiau matome ir kitų religinių tradicijų, kuriose vadovaujančias pozicijas užima moterys, pavyzdžiui, judėjime „Brahma Kumaris“, kurio vadovė buvo Dadi Janki, Sahadžos jogos įkūrėja taip pat buvo moteris Shri Mataji Nirmala Devi“, – pasakoja profesorė.

Pasak jos, ir katalikybė šiuo klausimu nėra vienalytė – kai kuriose katalikiškose bendruomenėse JAV praktikuojama moterų kunigystė, nors Šventojo Sosto kunigės nėra priimamos.

4. Moterų teisės religijose

Nors moterys turi vis daugiau teisių, už jas vis dar tenka kovoti – taip yra ir religijose. Kai kurios religijos savo dogmas keičia labai lėtai, tad galbūt vieną dieną moterys nuo tokių religijų nusisuks?

„Nėra vienareikšmiško atsakymo į teiginį, kad moterų emancipacija ir religija nesuderinama. Matome, kad kai kuriose religinėse tradicijose moterys įgalinamos, užima svarbią vietą religijos kaitos procesuose. Antropologė Saba Mahmood tyrinėjo musulmonių moterų judėjimus ir jų indėlį į islamo kaitą, modernėjimą. Ji pastebėjo, kad emancipacijos įgalintos moterys pačios atsigręžia į islamą, ima burtis į grupeles, kurios meta iššūkį vyrų dominavimui mečetėse“, – kalba laidos „Tuzinas“ viešnia.

5. Žmogaus teisės religijose

Žmogaus teisių apsauga – labiau Vakarų visuomenių bruožas. M. Ališauskienės teigimu, žmogaus teisių ir religijų santykis ambivalentiškas.

„Viena vertus, dauguma religijų kalba apie žmogiškąjį orumą, jo užtikrinimą, tačiau tuo pačiu matome, kad daugelis religijų priešinasi moterų ir vaikų teisių užtikrinimui. Tad vienareikšmiško atsakymo nėra, kaip šį santykį išspręsti, kaip jis vystysis toliau.

Jungtinės Tautos kalba apie kompleksišką žmogaus teisių įgyvendinimą, neatsižvelgiant į atskirų žmogaus teisių užtikrinimą. Tačiau susiduriame su dilema, kaip jas užtikrinti, kai sociokultūriniame kontekste yra tam tikrų tradicijų, kurios sunkiai suderinamos su žmogaus teisių užtikrinimu“, – svarsto sociologė.

6. Konfliktai tarp vienodai tikinčių

Kai kurie mokslininkai prognozuoja, kad dėl žmogaus teisių, liberalėjančių nuostatų kai kurios religijos ims laisvėti arba bus pasmerktos radikalėti. Jei taip nutiktų, galbūt religijų konfliktai ateityje taptų dar aštresni, nes religijos būtų dar sunkiau suderinamos. M. Ališauskienės nuomone, kalbėti reikėtų ne apie religijų susidūrimus ar konfliktus, o apie įvairėjimo procesus, vykstančius daugelyje religinių tradicijų.

„Susiduriame su nesutarimais religinių tradicijų viduje, kai tose pačiose religinėse tradicijose matome ir žmones, kurie yra liberalesni, ir tuos, kurie labiau tradicinių pažiūrų. Jie konfrontuoja tarpusavyje“, – teigia pašnekovė.

Mokslininkai, stebėdami religijos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, pabrėžia, kad keičiasi autoriteto samprata. Žmonės linkę kvestionuoti išorinį autoritetą, labiau linkę pasikliauti savo vidiniu autoritetu. Religinių bendruomenių vadovai susiduria su iššūkiu – jiems tenka susidurti su tikinčiaisiais, kurie yra kritiški jų atžvilgiu.

7. Mokslo įtaka religijoms

Ar mokslo pažanga galėtų tapti rimtu iššūkiu religijoms? Mokslas įnešė tam tikros konkurencijos į religijas, kvestionavo religijos monopolį daugelyje sričių – mokslo pažanga neišvengiamai atveda prie gilesnės religijos ir mokslo skirties, bet jokiu būdu neveda prie religijos išnykimo ar jos nukarūnavimo, greičiau prie religijos kaitos, kai imama suvokti, kad religija tam tikrose srityse nebeturi monopolio, mintimis dalijasi M. Ališauskienė.

Pavyzdžiui, vienetai bendruomenių kvestionuoja koronaviruso egzistavimą, dauguma žmonėms tiesiog padeda susigyventi su esama situacija.

8. Naujos religijos

„Pasižiūrėję į naujųjų religijų tyrimus galime konstatuoti, kad pasaulis pilnas besiformuojančių naujų religijų, tikėjimų, praktikų, net narystės būdų. Egzistuoja virtualios religinės bendruomenės, žmonės religiją praktikuoja internetu. Žinoma, turėtume kalbėti ir apie tai, kad egzistuoja skirtis tarp mokslinio religijos apibrėžimo ir religijos sampratos, turimos visuomenėje“, – sako sociologė.

Nors religijų įvairovė didėja, tai nereiškia, kad bendruomenės yra didelės. Paprastai tai – mažos bendruomenės, tačiau naujos savo praktikomis. Tiesa, kai kurios nebūtinai net save įvardija kaip religijas – taip nutinka dėl politinių priežasčių. Bet naujų religijų formavimasis – nenutrūkstantis procesas per visą žmonijos istoriją – su tuo susiduriame ir susidursime neišvengiamai, pabrėžia profesorė.

9. Naujieji lyderiai

Kai kas į 2016 m. pasirodžiusį ir didelio populiarumo sulaukusį serialą „Jaunasis popiežius“ siūlė žiūrėti kaip į signalą, kad kažkada Katalikų bažnyčiai pradės vadovauti šiame amžiuje gimęs asmuo su visai kitokia pasaulėžiūra. Ar naujieji lyderiai išties gali būti kardinaliai kitokie, kad keistųsi ir pati religija?

„Mokslininkai, stebėdami religijos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, pabrėžia, kad keičiasi autoriteto samprata. Matome, kad žmonės linkę kvestionuoti išorinį autoritetą, labiau linkę pasikliauti savo vidiniu autoritetu. Tokiu atveju, aišku, religinių bendruomenių vadovai susiduria su iššūkiu – jiems tenka susidurti su tikinčiaisiais, kurie yra kritiški jų atžvilgiu. Kai kuriems lyderiams tenka ir nulipti nuo pjedestalo, ieškoti naujų santykių su savo bendruomene“, – aiškina M. Ališauskienė.

Ji primena ir Katalikų bažnyčią apgaubusius pedofilijos skandalus – daugeliui Katalikų bažnyčios narių kilo klausimų, kaip priimti katalikų dvasininkų autoritetą, kai paaiškėja tokie nusikaltimai. Vis dėlto iš religijos sociologijos srities žinoma, kad religiniams lyderiams labai svarbi charizma, tačiau tai susiję ne tik su žmogaus asmeninėmis savybėmis, bet ir bendruomenės pripažinimu, kad tas žmogus gali sutelkti bendruomenę. Kai bendruomenė pripažįsta lyderio charizmą, vyksta ir tam tikri pokyčiai, teigia sociologė.

Tradiciškai religijos buvo tos, kurios vienija bendruomenes, buvimas bendruomenėje buvo labai svarbi religijos dalis, tačiau iškylant tokiam reiškiniui, kaip religinis individualizmas, matoma, kad religinis gyvenimas tampa vis mažiau „bažnytiškas“, dažniau esti individualios praktikos.

10. Kitos religijos alternatyvos šiuolaikinėje visuomenėje

Kuo labiau visuomenėje auga socialinis saugumas, tuo mažesnis religijos poreikis, tad augant socialiniam saugumui būtent taip ir nutinka. Išties pastebima, kad tradicinio religingumo apraiškų mažėja, tačiau sykiu sociologai sako, kad nėra visuomenės be religijos, nes ji atlieka tam tikras funkcijas, kurios yra būtinos: suvienija ir pateikia tam tikrus atsakymus į egzistencinius klausimus.

„Kai visuomenė tampa socialiai, egzistenciškai saugesnė, religijos funkcijas gali atlikti kiti socialiniai institutai, kaip mokslas, valstybė, bet nebūtinai jie bus dominuojantys. Tiesiog religijai atsiranda alternatyvų“, – priduria ji.

11. Bendrystės svarba

„Tradiciškai religijos buvo tos, kurios vienija bendruomenes, buvimas bendruomenėje buvo labai svarbi religijos dalis, tačiau iškylant tokiam reiškiniui, kaip religinis individualizmas, matoma, kad religinis gyvenimas tampa vis mažiau „bažnytiškas“, dažniau esti individualios praktikos.

Kolektyvinės bendruomeninės praktikos gali išlikti, bet joms gali būti suteiktos naujos prasmės. Sakyčiau, tradicinė religinio bendruomeniškumo samprata pakito, tačiau bendruomeniško religingumo poreikis tam tikromis aplinkybėmis išlieka“, – tvirtina M. Ališauskienė.

12. Religija kasdienybėje

Pasak profesorės, mokslininkai savo tyrimuose atskleidžia, kad religija – ne vien sunormintas tikėjimas ar lengvai atpažįstamos praktikos. Formuojantis religiniam individualizmui žmonės religijas praktikuoja įvairiai, suteikia savitų prasmių veiksmams ir pasirinkimams, tad svarbu kalbėti ne apie sunormintą religingumą, o atkreipti dėmesį į tai, ką religija išties reiškia šiuolaikiniam žmogui.

„Ji gali reikštis įvairiais būdais, galime matyti, kaip žmonės nešioja tam tikrus religinius simbolius, suteikia tam tikrų prasmių savo mitybai, santykiui su kūnu, kasdienybei, pasirinkimams, sveikatai. Religija – ne vien įprastas susisaistymas su viena ar kita religine organizacija. Tai kiekvieno asmens savitai kuriamas santykis su anapusybe ir transcendencija“, – pasakoja sociologė.

Plačiau – balandžio 6 d. laidos „Tuzinas“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt