Gyvenimas

2020.04.13 11:04

Eugenijus Laurinaitis: kaip reaguojame į pavojų, lemia pirmaisiais gyvenimo metais (ne)įgytas saugumo jausmas

LRT.lt2020.04.13 11:04

„Visi į suaugusiojo gyvenimą atėjome su skirtingu baziniu saugumo jausmu, todėl į vienodas aplinkybes ir nesaugumo atsiradimą pasaulyje reaguojame skirtingai“, – sako psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. LRT darbuotojams skirtoje paskaitoje jis kalbėjo apie vaikystės ir santykių svarbą kriziniu laikotarpiu, užspaustų jausmų sukeliamas ligas ir naudą, kurią galime išpešti susidūrę su nepažįstama situacija.

Šalyje įvedus karantiną, daug kas susimaišė, pasikeitė nusistovėjusi darbų tvarka ir rutina. Kai kurių darbas persikėlė į namus, daugeliui teko ieškoti kūrybiškų būdų, kaip užduotis atlikti nuotoliniu būdu, prisiminti, ką reiškia visiems šeimos nariams kartu praleisti daugiau laiko nei įprastai.

Rutina yra labai svarbus gyvenimo pagrindas, suteikiantis saugumo pojūtį. Ji leidžia jausti, kad viskas einasi taip, kaip esame įpratę, ir duoda tokius rezultatus, kokių tikimės. Todėl bet koks aplinkos pakitimas duoda signalą, kad žmogui reikia šį pakitimą įvertinti, o tada bandyti prie jo prisitaikyti, sako E. Laurinaitis.

„Pati archajiškiausia mūsų smegenų dalis skirta įvertinti, ar tas pokytis, su kuriuo susiduriame, yra saugus, ar pavojingas. Jeigu saugus, mes atsipalaiduojame ir naudojamės tuo pokyčiu.

Tačiau jei pokytis pavojingas, galimos trys reakcijos: kovoti, bėgti, sustingti. Pastaroji pasireiškia tada, kai nebežinome, ką daryti, mums atrodo, jog nebėra išeities ir reikia apsimesti mirusiu.

Šios trys reakcijos yra būdingos visiems stuburiniams. Driežiuko, žuvies ir mano reakcija pavojaus situacijoje yra lygiai tokia pati“, – kalba E. Laurinaitis.

Reakcija į pavojų formuojasi vaikystėje

Pavojaus situacijoje atsiradusios reakcijos ima blokuoti žmogaus aktyvumą ir kūrybiškumą, todėl tam, kad galėtume prisitaikyti, augti ir keistis, su pavojaus situacija reikia kažkaip susitvarkyti. Tai, kaip reaguojame į pavojų, anot E. Laurinaičio, lemia du komponentai – asmeninė mūsų istorija ir bendruomenė, terpė, kurioje gyvename.

„Mūsų istorija yra visas mūsų gyvenimas nuo pat mūsų pradėjimo momento, o gal net gerokai anksčiau. Kai imame galvoti, kodėl užaugome būtent tokie, mums rūpi ir tai, ar tėveliai mūsų laukė, ar nelaukė, norėjo sulaukti berniuko ar mergaitės.

Saugumo jausmas šitame pasaulyje – ar aš iš tikrųjų atėjęs gaunu kažkokias garantijas, kad manimi bus pasirūpinta, būsiu išgirstas, būsiu suprastas dar net nemokėdamas kalbėti, kad bus užtikrinta mano tolimesnė gyvenimo perspektyva, – priklauso nuo artimiausių žmonių, kurie yra šalia, pirmiausia – nuo mamos“, – dėsto E. Laurinaitis.

Bazinį saugumo jausmą įgijame per pirmuosius 12 gyvenimo mėnesių, sako E. Laurinaitis. „Turėkime galvoje, kad ten (vaikystėje – LRT.lt) nieko nepakeisime, tačiau visi į suaugusiojo gyvenimą atėjome su skirtingu baziniu saugumo jausmu.

Ir jeigu jis yra skirtingas, vadinasi, į vienodas aplinkybes, į nesaugumo atsiradimą pasaulyje, reaguojame skirtingai. Kas yra nesaugesnis, darosi dar nesaugesnis, kas yra pakankamai saugus, tas įsivaizduoja, kad galima ieškoti sprendimų“, – kalba E. Laurinaitis.

Karantino suvaržymai sutvirtino socialinius ryšius

Mūsų reakciją į pavojų taip pat lemia ir aplinka, kurioje gyvename. Pasak psichoterapeuto, apie pavojų signalizuojančioje krizinėje situacijoje labai svarbu santykis ir susitelkimas. „Mes esame socialiniai gyvūnai. Homo sapiens išgyveno tik todėl, kad buvome kartu, gyvenome gentimis, būriais.

Kai prieš 60–70 tūkst. metų atėjome į Europą, joje jau maždaug 200 tūkst. metų gyveno neandertaliečiai. Tačiau jie gyveno šeimomis, o mes gyvenome gentimis. Per porą tūkstančių metų neandertaliečiai išnyko iš Europos, nors ir buvo kūrybingi, drąsūs, vikrūs. Bet ką šeima gali padaryti prieš visą kaimą?“, – retoriškai klausia E. Laurinaitis.

Jo nuomone, akistatoje su koronavirusu gana neteisingai vartojamas terminas „socialinė distancija“ (angl. Social Distancing), kadangi, saugantis nuo viruso, reikia palaikyti ne socialinę, o fizinę distanciją (angl. Physical Distancing).

„Tokio aktyvumo, kokį šiandien matome internete, socialinį ryšį užtikrinančiose socialinėse platformose, niekada nebuvo. Žmonės pasakoja, kad šiuo metu jie sulaukia skambučių iš tų, su kuriais nebendravo dešimtmečiais.

Taigi, fizinė distancija, kurią privalome padidinti ir jos laikytis, skatina socialinės distancijos mažėjimą. Mes prisimename, kas mums buvo svarbūs, įdomūs, tampame žymiai aktyvesni“, – dėsto E. Laurinaitis.

Neišreikštų jausmų padariniai – ligos ir ankstyva mirtis

E. Laurinaitis pabrėžia, jog labai svarbu atskirti emocijas ir jausmus ir jų nepainioti. Žmogaus reakcija į situaciją – mechanizmą saugu/nesaugu, pavojinga/nepavojinga – yra emocijos, o ne jausmai.

„Emocijos yra dvi pakankamai primityvios reakcijos į aplinką, kurios atsiranda nesąmoningai ir beveik akimirksniu. Reakcija, įvertinanti aplinką, ar ji saugi, ar nesaugi, ir kas joje pasikeitė, atsiranda per 0,2 sekundės. Vadinasi, mes neturime jokio šanso įjungti protą ir kažkaip pareguliuoti kylančias emocijas“, – atkreipia dėmesį E. Laurinaitis.

Tuo tarpu jausmai yra tos emocijos, kurios atsirado smegenų požievyje ir pakilo iki smegenų žievės, kur yra kalbos centras.

„Tik tuomet, kai emocija gauna žodį, vardą, ji tampa jausmu. Tad iš tų emocijų, kurios kilo reaguojant į bet kokį aplinkos pokytį, iki jausmų pakyla ne tiek jau daug. Per vidurį būna tam tikra pilka zona, kur aš tarsi kažką jaučiu, bet pavadinti negaliu, todėl būna mums patiems neaiškių jausmų“, – sako E. Laurinaitis.

Kylančios iki smegenų žievės, emocijos pereina per daugelį kitų smegenų struktūrų, per patirtį, auklėjimą, todėl žmonių jausmai yra žymiai įvairesni ir turtingesni nei emocijos. Beje, perėję per skirtingas patirtis, kylantys jausmai taip pat yra skirtingi.

„Jausmai yra subtilūs, jie daug ką parodo, tik bėda ta, jog vyrams dažnai neleidžiama tų jausmų jausti ir išreikšti, nes jie juk vyrai – mūrai, ąžuolai.

Todėl tie „ąžuolai“, kaip žinome iš statistikos, Lietuvoje miršta dešimčia metų anksčiau. Kodėl? Todėl, kad neišreikšti jausmai neišvengiamai veikia mūsų kūną. Jie daro įtaką visoms mūsų kūno funkcijoms“, – kalba E. Laurinaitis.

Neišreikšti jausmai sukelia krūvą psichosomatinių susirgimų: aukšto kraujospūdžio ligas, insultą, išeminę širdies ligą, infarktą, daugybę įvairiausių virškinimo sutrikimų, sąnarių ligų.

„Šios ligos yra apspręstos tam tikrų mūsų psichologinio gyvenimo mechanizmų, kurie tęsiasi dešimtmečiais, ir, galų gale, kaip sako mūsų lietuviška patarlė, lašas po lašo ir akmenį pratašo“, – pažymi psichoterapeutas.

Susiklosčiusias aplinkybes siūlo matyti kaip galimybę

E. Laurinaitis atkreipia dėmesį, jog šiuo metu sisklosčiusi situacija yra nauja ir nepažįstama visiems. Bandydami šioje situacijoje rasti išeičių, mes esame priversti žadinti savo kūrybiškumą – ieškoti naujų būdų nudirbti darbus, palaikyti ryšius su artimaisiais, prisitaikyti prie pasikeitusios rutinos ir buities.

„Tai yra tam tikra išorinė prievarta mums tobulėti. <...> Turime būti kūrybingi, ieškoti išeičių, kurių iki šiol neatradome. Šis pokytis, kurį atnešė virusas, duoda ne tik krizę ir priverčia išgyventi skaudžius jausmus, bet ir suteikia šansą pasikeisti ir tapti tobulesniems.

Rytiečių išmintis byloja: Viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok proto nedaryti, ko negaliu, ir duok išminties atskirti vieną nuo kito. Todėl manau, kad ši krizė – šansas mums paieškoti, ar galime daugiau negu galvojome, kad galime. Garantuoju, kad tikrai taip. Jūs galite daugiau, negu galvojote, kad galite“, – kalba E. Laurinaitis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.