Gyvenimas

2020.04.20 08:56

Karantinas – iššūkis ir žinantiems būdų nerimui sumažinti: kaip šį laikotarpį išgyvena patys psichologai?

LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2020.04.20 08:56

Socialinės medijos – psichologo Antano Kairio interesų sritis, tačiau supratęs, kaip stipriai šiuo metu jos jį veikia, naujienų srautą apribojo. LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ psichologai pasidalijo mintimis, kaip jiems patiems sekasi susidoroti su karantino mestais iššūkiais. Psichologijos žinovai nesimaivo, kad jaučiasi visiškai ramūs – taktikų, kaip nuraminti mintis, žinojimas psichologų nuo nerimo neapsaugo.

Psichologus Antaną Kairį, Jurgitą Smiltę Jasiulionę ir Viktorą Keturakį, kurie ne karantino laikotarpiu ir patys veda LRT RADIJO laidą „Čia ir dabar“, kalbina laidos vedėja Giedrė Čiužaitė.

– Kokia paties savijauta šiomis dienomis, kai ir patiems psichologams reikia gyventi su tuo, apie ką jie šneka?

A. Kairys: Tai, ką sakome, lygiai taip pat galioja ir mums. Jeigu sakome, kad būtų gerai laikytis vieno ar kito ritualo, patarimo, pirmiausia visa tai bandome su savimi. Bijau, kad mano gyvenimas per karantiną yra panašus į didžiosios dalies Lietuvos gyventojų: lygiai taip pat esu užsidaręs bute su išėjimais tik būtinu reikalu, dirbu iš namų. Kadangi mano pagrindinis darbas – dėstymas, tai visai suderinama.

– Be to, kad dėstai Vilniaus universitete, esi mokslininkas. Tavo paskyroje mačiau žmonėms platinamą tyrimo anketą apie savijautą karantino metu. Ar teisingai suprantu, kad mokslininkai iškart susizgribo, kad situacija labai įdomi, ir bando ją analizuoti?

A. Kairys: Taip. O kodėl tai svarbu? Tai absoliučiai beprecedentis įvykis. Kitos epidemijos – SARS, MERS, Ebolos – neturėjo tokio plataus poveikio tokiam dideliam žmonių skaičiui. Spėju, kad moderniame pasaulyje visa populiacija buvo karantinuota pirmą kartą. Buvimas namuose, pasikeitęs darbo ritmas, masinis nesaugumo jausmas, sumažintos galimybės numatyti ateitį – geras klausimas, kaip tai veikia mūsų savijautą, ir tai mes bandome užčiuopti.

– Esi socialinės psichologijos atstovas. Kalbant apie visuomenės išmokimą, taikymąsi prie sąlygų, kyla klausimas, kiek iš tikrųjų žmonės mokosi? Per kiek laiko žmonės pamiršta pamoką?

A. Kairys: Turbūt esminis dalykas, ar karantino pamokos pereis į mūsų ritualus, gyvenimo būdą. Vienas dalykas – išmokti ir taikyti tai sąmoningai. Pavyzdžiui: „Aš suprantu, kad liestis prie turėklų pavojinga, todėl prie jų nesiliečiu.“ Šitoks elgesys neišliks. Bet jeigu tai pereis į automatinius ritualus, kuriuos praktikuos didžioji dalis žmonių, tai gali baigtis tuo, kad projektuojant naujus namus niekas nebedarys turėklų. Tai tik pavyzdys – greičiausiai to nebus, nes turėklas – būtinas žmonėms, kuriems sunkiau judėti.

Labiausiai pajutau nerimą pirmomis dienomis, kai Lietuvoje prasidėjo koronaviruso banga. Pajutau, kaip stipriai mane patį veikia socialinės medijos. Tai mano interesų sritis, <...> bet didžiulis kiekis žinių kelia didesnį nerimą. Dabar esu tai apribojęs.

– Ar, žinant mokslinius atsakymus ir priežastis, pačiam pavyksta susitvarkyti su baimėmis?

A. Kairys: Tai, kad žinai vieną ar kitą tyrimą, paprastai nieko neduoda tau pačiam. Tai, kad žinai, jog ateitis neapibrėžta, nepadeda nejausti nerimo. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad esu absoliučiai ramus, viskas kontroliuojama ir bus gražu. Mes to nežinome, natūralu – tai kelia nerimą. Bet nėra ir taip, kad nerimas paralyžiuotų.

<...> Labiausiai pajutau nerimą pirmomis dienomis, kai Lietuvoje prasidėjo koronaviruso banga. Pajutau, kaip stipriai mane patį veikia socialinės medijos. Tai mano interesų sritis, tad stengiuosi turėti prieigą prie visokių kampų, nuo labai abejotinos kokybės informaciją skleidžiančių portalų, feisbuko grupių iki oficialių lietuviškų, Pasaulio sveikatos organizacijos puslapių. Pajutau, kaip šis didžiulis kiekis žinių kelia didesnį nerimą. Dabar esu tai apribojęs.

– Karantinas, jausmai – jų turbūt kyla daug. Kokia pirma asociacija?

J. S. Jasiulionė: Pirma mintis – šis laikotarpis kupinesnis iššūkių, nei įsivaizdavau jam prasidedant. Viena vertus, jaučiu, kad pereinu per įvairiausius jausmus, pradedant nuo pirminio nerimo, kai viskas keitėsi, buvo neaišku, kaip bus su darbais, vaikų mokyklomis, visais kitais procesais, baigiant palengvėjimu, kai viskas nusistovėjo. Jaučiu svyravimą, kartu šis laikotarpis labai įdomus: seniai neturėjau tiek laiko pabūti su šeima namuose.

– Bet daug kas iš pačios kolegų, psichologų, sako: raskite laiko pabūti ir vieni. Ar tai taikote ir savo šeimoje?

J. S. Jasiulionė: Tai dar viena iš pamokų, kurių mokausi šiuo laikotarpiu: kaip svarbu privatus, asmeninis kiekvieno šeimos nario laikas. Sukantis vienoje erdvėje tai tikrai nėra paprasta. Bet labai svarbu akcentuoti, kad tokį patį poreikį turi ir vaikai. Per dieną, jeigu matome, kad reikia laiko atsiskirti, ieškome būdų tą padaryti.

– Iš tiesų planavome vesti laidas ir labiau suvaržytomis sąlygomis, bet pasirodė, kad net ir minimaliai jas įgyvendinti tapo per sudėtinga.

V. Keturakis: Tokiems dalykams neišeina pasiruošti nei organizacine, nei psichologine prasme, net jeigu žinai, kas laukia. Esmė – kažkas atėmė mūsų gyvenimą, tokį, koks jis buvo suplanuotas.

Jeigu tik galima nesilyginti, nesilyginkite, o jeigu pradėjote, sustokite. Kiekvienam gyvenimas – vienintelis. <...> Rekomenduočiau sau užduoti klausimą, ko aš netekau šiuo laiku? Įvardijimas, o ne lyginimasis, kad turėtume jaustis laimingi, padėtų žmonėms apibrėžti, kas darosi. O apibrėždami dalykus galime susigrąžinti šiokį tokį kontrolės jausmą.

– Ką pirmiausia darei, kai buvo įvestas karantinas? Esi psichologas, žinai daug taktikų, būdų.

V. Keturakis: Matydami, kas darosi, net anksčiau, dar oficialiai nepaskelbus karantino, pradėjome retinti kontaktą. Kai tai darai pats, tai suteikia didesnį kontrolės jausmą, negu kai turi susitaikyti, kad tau tai liepė kiti.

Kitas dalykas, su žmona daug šnekamės, ventiliuojamės. Dėl to, kas vyksta – liūdna, gaila, apmaudu, pikta. Gali ieškoti kaltų tarp kinų, ministrų, bet tai nepadeda. Tai ir netekties momentas – praradome gyvenimą, keliones, darbą. Buvo liūdesio ir dar liko apmaudo – jausmų, su kuriais nieko negali padaryti, jie yra.

– Turbūt susiduriame ir su lyginimu, kieno netektys didesnės. Yra žmonių, kurie asmeniškai patiria ir artimųjų netektis, kiti neteko darbo. Sako: žiūrėk, tau dar visai neblogai. Kaip žmogų veikia lyginimasis?

V. Keturakis: Tai situaciją apsunkina dar labiau. Jeigu tik galima nesilyginti, nesilyginkite, o jeigu pradėjote, sustokite. Kiekvienam gyvenimas – vienintelis: vienas neteko artimojo, kitas neteko jo ne fiziškai, bet negali susitikti – tai irgi netektis, dar kitiems netektis – darbas, rutina ar įprastas režimas, tretiems – laisvė...

Beje, kiekvienam rekomenduočiau sau užduoti klausimą, ko aš netekau šiuo laiku? Įvardijimas, o ne lyginimasis, kad turėtume jaustis laimingi, padėtų žmonėms apibrėžti, kas darosi. O apibrėždami dalykus galime susigrąžinti šiokį tokį kontrolės jausmą.

– Kokie dalykai patį labai nustebino?

V. Keturakis: Didžiausia nuostabi, netikėta dalis – kiek daug gerų žmonių ir kaip žmonės organizuojasi bandydami padėti medikams, Lietuvai.

Visas pokalbis – balandžio 6 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.