Gyvenimas

2020.04.12 06:30

Ričardas Doveika: greit vėl ateis diena, kai delne laikysime mylimojo ranką be pirštinių ir dezinfekantų

Viktorija Lideikytė, LRT.lt 2020.04.12 06:30

„Tikiu, kad šiemet Lietuvoje kiekvienas Velykų rytą atsisėsime prie stalo. Unikalu tai, kad esme taps ne tai, kas padėta ant stalo, o kas prie jo atsisėda“, – portalui LRT.lt kalba kunigas Ričardas Doveika. Tiems, kas Velykas švenčia be tikėjimo, šiemet bus didelis striokas, sako dvasininkas, tačiau suskumba raminti: greitai ateis diena, kai delne vėl galėsime laikyti dezinfekantais ir pirštinėmis neapgaubtą artimojo ranką.

– Koronaviruso pandemijai sudrebinus pasaulį, ne vieną aplankė mintis, jog Dievas žmonėms ne veltui atsiuntė tokį išbandymą, gal tam, kad sustotume, iš naujo permąstytume savo vertybes ir įvertintume tai, ką pamiršome turintys...

– Nesutinku, jog tai, ką šiandien matome, yra Dievo bausmė. Atmetę visas spekuliacijas, sąmokslo teorijas ir kylančias įžvalgas, dėl ko kyla tokie susirgimai ir pandemijos, matome, kad prieiname prie vieno labai paprasto žodžio – netvarka. Koronavirusas yra tam tikros netvarkos pasekmė, o pas Dievą netvarkos nėra.

Atmeskime pagoniškojo Dievo sampratą – baudžiančio, prakeikiančio. Juk Dievas gerbia žmogaus laisvę, leidžia jam rinktis ir pačiam priimti sprendimus. Dievas net leidžia juo netikėti – į netikintįjį netrenkia žaibas, po jo kojomis neatsiveria žemė. Saulė vienodai teka ir geriesiems, ir negeriesiems.

– Sakote, kad šią netvarką sukėlėme ir už ją esame atsakingi mes patys, šios Žemės gyventojai?

– Kai vaikas neklauso mamos ar tėčio ir išbėga, išsipurvina, susižaloja, tėvai dėl to nebūna kalti. Jie juk sakė: atsargiai, neskubėk, žiūrėk, kur bėgi. Ką daro tėvai, kai jų nepaklausęs ir suklupęs vaikas grįžta namo? Klausia: vaikeli, ar aš tau nesakiau?

Tėvai vaiką priglaudžia, nuprausia, patepa žaizdą, paima jį į savo glėbį, ir vaikas pasveiksta. Nors lieka randai, jam nebeskauda.

Kai sulaužome tvarką, įsileidžiame tamsą, vienatvę, šaltį, nepasitikėjimą, mirtį, vienatvę, mūsų tėvu tampa Dievas: „Juk sakiau, kad taip bus, kodėl neklausei?“ Todėl būkime drąsūs: susikūrėme netvarką, priimkime ir jos pasekmes.

– Kaip žmogus gali prisidėti prie tvarkos sugrąžinimo?

– Atsakymas į dabartinę netvarką yra tvarka. Jeigu šiandien mūsų prašoma būti namuose, dėvėti kaukes, dezinfekuoti patalpas, padėti kitam, vadinasi, mūsų prašoma sugrįžti prie tvarkos.

Kaip tikintis žmogus ir kunigas galiu prisileisti nebent kitą mintį: kokią žinią šiuo metu mums siunčia Dievulis, visada kviečiantis būti tvarkoje? Galbūt lakstydami savo pačių kojomis gyvenime kažką išspardėme – santykius, vertybes, gyvybę, Dievą, dvasingumą, vidinį pasaulį, – ir būtent šiame laikotarpyje dar sykį, kai kam net atsiklaupus ant kelių, teks visa tai susirinkti.

Dabar toks metas, kai ant svetimo tikėjimo neišjosi, į svetimą viltį neatsiremsi, į kito sukauptą supratimą neįsivyniosi. Jei tavo indas tuščias, tau skauda, esi sutrikęs, nes nieko neturi – nei, kaip ta mama ar tėtis, vatos, nei tvarsčio, nei tepalo.

Būkime drąsūs: susikūrėme netvarką, priimkime ir jos pasekmes.

– Šalyje įvestas karantinas padiktavo ir naujas šv. Velykų minėjimo taisykles. Kuo šiemet ši šventė bus kitokia?

– Tiek žmonijos, tiek Bažnyčios istorijoje yra buvę periodų, kai, kokios bebūtų aplinkybės, žmogaus tikėjimo gyvenimas nenutrūko, jis tęsėsi. Juk esame patyrę tremtis, okupacijas, karus, nepritekliaus ir bado laikotarpį...

Pandemijai pasiekus Europą, Katalikų bažnyčia, kaip ir visos kitos religinės bendruomenės, telkiasi, kad nesustotų maldos, palaiminimo, žmogaus širdies atvirumo gyvenimas. Medikai atlieka herojišką darbą, savanoriai ištiesia pagalbos ranką išnešiodami vyresniems žmonėms reikalingus maisto produktus ir vaistus, mes prisidedame būdami saviizoliacijoje. Tikintis žmogus į šį lobyną atneša dar ir nenutrūkstamą maldą.

Šiemet Velykos vyks užrakintose, bet neuždarytose bažnyčiose. Taip Bažnyčia į valstybės nustatytą santykių, elgesio tvarką atneš savo tvarkos dalelę. Visos apeigos vyks, jų esmė, struktūra ir sandara išlieka, tik jos bus pritaikytos prie to, jog bažnyčioje tuo metu fiziškai nebus žmonių, tos apeigų dalys, kuriose aktyviai dalyvauja bendruomenė, yra eliminuojamos.

Ir nors kai kuriems tai atrodo kažkas tokio, daugelyje pasaulio vietų, net daugelyje Lietuvos kaimų ir miestelių, paprastą savaitės dieną vienas bažnyčioje besimeldžiantis kunigas yra kasdienybė.

Viruso akivaizdoje turėsime labai unikalų atradimą ir priminimą, kad kiekvieno mūsų šeimos židinys yra gyvoji namų bažnyčia, kurioje galėsime kalbėti maldą.

Kai Velykos virsta šventiniu pavasario šou, šventė tampa tarsi namu, statomu ant smėlio: užėjo audra, sudrebino namą ir jį sugriovė.

– Per Velykas skambėti maldai visi keliai bus atviri – šv. Mišios bus transliuojamos internetu, per radiją, televiziją, tačiau vykstantiesiems lankyti artimųjų keliai bus užverti. Kaip nepasiduoti širdgėlai dėl pamintų šeimos tradicijų, kaip, nesusėdus prie bendro Velykų stalo, nepamesti šios šventės prasmės?

– Velykas švenčia ir tikintieji, ir netikintieji. Vieniems tai – pavasario šventė, kitiems – lūžtančių stalų, lankymų šventė. Tiems žmonėms, kurie Velykas švenčia be tikėjimo, šiemet, turbūt, yra didelis striokas.

Kur kepsniukai, griliukai, šokoladiniai zuikučiai, pasilakstymas po kiemus, gamtą, diskotekas? Tikiu, kad tiems žmonėms šiemet yra tragedija, viskas sugriuvo, nes jie neturėjo pamato. Kai Velykos virsta šventiniu pavasario šou, šventė tampa tarsi namu, statomu ant smėlio: užėjo audra, sudrebino namą ir jį sugriovė.

Žmonės tapo depresuoti, sutrikę, nežino, kaip bus, nes kitaip nemoka. Vis dėlto pavasaris jau čia, kovo 21-ąją buvo lygiadienis, visi galėjo švęsti ir džiaugtis jo atėjimu.

Tikintiems žmonėms Velykos visų pirma yra tikėjimo, Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų, pergalės prieš tamsą, nuodėmę, mirtį šventė. Tikinčiam krikščioniui, katalikui, suprantančiam Velykų esmę ir gelmę, šių metų Velykos primins, dėl ko kas rytą nubundame, ir leis suprasti, kad savo nemirtingumo iškilmę galime švęsti savo namų bažnyčioje, su šeima – sutuoktiniu, vaikais.

Žinoma, šeimos yra ir tėvai, ir seneliai, bet svarbu suprasti, kad išėjus vaikams iš namų šeima nepasibaigia, santuoka nenutrūksta. Net jei šiemet jūsų namų bažnyčios slenksčio neperžengs iš jūsų kylančių šeimų kojos, jūsų šeima, santuoka ir namų bažnyčia dėl to nesumenkės. Juk turėsite žmogų, su kuriuo visa tai sukūrėte, kuriam atsiduodami sukūrėte gyvybę, kuri išėjo iš jūsų namų ir sukūrė savo šeimą.

Tik pažiūrėkite, kiek žmonių išsigando savo namų erdvės, nes iki šiol jiems namai buvo tik persirengimo, pavalgymo, pamiegojimo stotelė.

Suprantu, kad šiemet reikės atrasti kūrybišką santykį. Būnant namuose galima pasiskambinti su vaizdu, sutartą valandą kartu sėsti prie stalo, sukalbėti maldą, kiekvienam būnant savo namų bažnyčioje išgyventi Velykas, palaiminimą ir brandinti ilgesį.

Beje, šiemet turbūt pirmą kartą po daugelio metų moderniame pasaulyje rimtai išgyvenome gavėnią – tylos, rimties metą. Nors šiuo metu tenka daug ko atsisakyti, kiek žmonių atranda nuostabių dalykų, kaip atsiveria kūrybinis žmogaus pradas!

– Seniau žmonės per šventes neturėjo, ko padėti ant stalo. Šiandien turime, kuo vaišintis, tačiau negalime švęsti su tais, su kuriais norėtume. Kiekvienai kartai skirti savi iššūkiai ir bėdos?

– Tikiu, kad ir šiemet Lietuvoje kiekvienas Velykų rytą atsisėsime prie stalo. Unikalu tai, kad esme taps ne tai, kas padėta ant stalo, o kas prie jo atsisėda.

Būtent šis ilgesys turėtų mus paskatinti išlukštenti santykių gelmę. Tik pažiūrėkite, kiek žmonių išsigando savo namų erdvės, nes iki šiol jiems namai buvo tik persirengimo, pavalgymo, pamiegojimo stotelė.

Žmonės dirbo, darė daug gerų dalykų, stengėsi dėl namų, tačiau niekada taip ir negalėjo pasimėgauti savo prakaitu kvepiančio darbo vaisiais. Nežinau, kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad jis pasakytų, jog jam atsibodo būti namuose.

Dar iki viruso verkšlenome, kad blogai, verkšlename dabar, dar ilgai verkšlensime spręsdami šios problemos pasekmes.

Susiklosčiusi situacija apnuogino ir suvaidintų santykių teatrą. Jeigu šiandien iš kelionės sugrįžęs žmogus, užuot tiesiai iš oro uosto važiavęs namo, pirma lekia į parduotuvę susipirkti maisto, tvarkyti reikalų... Nejau jis neturi šeimos narių, draugų, kaimynų, pažįstamų?

Žmogus visą laiką lakstė, buvo užimtas, turėjo minias draugų, dalyvaudavo vakarėliuose, keliavo po pasaulį. O dabar, kai prireikė užsidaryti, niekas jo nelaukia su paruošta dėže dalykų, kurių gali prireikti dviem savaitėms. Tada kyla klausimas, kuo tas žmogus gyveno iki šios ligos?

Tiek kalbame apie atsakingą verslą, saugią kaimynystę, kultūringą visuomenę, išsivystymo pažangą, o dabar matome absurdo teatrą.

– Galbūt susiklosčiusi situacija – proga kažko išmokti?

– Ne viename interviu esu sakęs, kad šiandien labai dažnai sutinkame suformuotą žaliavos visuomenę. Nutinka taip, jog žmogus, baigęs du aukštuosius, užauginęs vaikus, dirbantis gerą darbą, neturi nuomonės. Jam reikia „influencerių“, kurie jam suformuotų nuomonę. Jis renkasi gyventi kaip visi, be nieko asmeniško. Ką reiškia nugyventi gyvenimą be „nieko asmeniško“?

Šioje nepatogioje situacijoje, kai milijonai žmonių yra saviizoliacijoje, kai matome mokslo pažangos siekius sukurti vaistus, kiekvienam vertėtų pamąstyti, ar kai juos išrasime ir išspręsime šią problemą, mano, kaip asmens, gyvenimas bent kiek įgaus spalvą, gaidą, skambesį, prasmę? Ar iš šitos problemos daugiau žmonių išlips į asmenybių krantą, ar taip ir liks žaliavos valtyje?

Tokia yra tikrovė, ir ji mums duota kaip pasirinkimo galimybė. Todėl nelaukime, kol kažkas uždegs šviesą ar žiburį, kadangi kiekvienas iš mūsų galime tapti žiburėliu ir uždegti savo šviesą. Galbūt kažkas liepsnos kaip laužas, o kitas bus kaip dagtis, kurią reikės pridengti delnais, kad tik koks menkas vėjelis jos neužpūstų, bet kiekvienas galime būti degančiu žibintu, ugnimi, šviesa.

Ką darė mūsų tėvai, seneliai, kurie pergyveno tremtis, okupaciją? Gyveno. Jie buvo kūrybingi, neprarado vilties.

– Iš kur semtis tos ugnies ir tvirtybės, kai aplink – nerimą kelianti netvarka?

– Turime turėti drąsos nusimesti tą vergo apsiaustą, kuriuo esame apsigaubę. Dar iki viruso verkšlenome, kad blogai, verkšlename dabar, dar ilgai verkšlensime dorodamiesi su šios problemos pasekmėmis.

Turime viską, kas reikalinga, kad įveiktume iššūkius: sąmonę, pažangą, mokslą, mediciną, bendruomenę, pilietinę visuomenę, iš to kylančią vienybę, tikėjimą, maldą, dvasingumą. Problemos parodo, kad dar turime labai daug kur augti, bręsti, taupyti, atsidėti, elgtis atsakingai, bet esminis dalykas visose gyvenimo patirtyse yra matyti prasmę.

Ką darė mūsų tėvai, seneliai, kurie pergyveno tremtis, okupaciją? Gyveno. Jie buvo kūrybingi, neprarado vilties. Mes, būdami sotūs, laimingi, aprengti, keikiame savo Lietuvą. Ką gali sukurti prakeiksmo visuomenė? Chaosą ir žaliavos kultūrą. Todėl nustokime keikti savo tautą, valstybę, žemę, kaimyną.

Velykos yra perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš skausmo į viltį, iš vienatvės į šviesą diena, todėl leiskimės būti pripildomi to, ko kupinas yra šv. Velykų rytas: ramybės, šviesos, prisikėlimo.

Linkiu, kad per šias Velykas išradingai vienas kitą pasveikintume, tauta nušurmuliuotų savo namų bažnyčiose, o mes ir toliau lauktume tos dienos – ji ateis labai greitai, – kai galėsime ne tik pažvelgti vieni kitiems į akis, bet ir pajausti, ką reiškia savo delne jausti brangiausio žmogaus ranką, kai jos negaubia nei pirštinės, nei dezinfekantai.