Gyvenimas

2020.04.11 16:37

Moksleivių mintys apie karantiną: nerimą kelia suaugusiųjų reakcija į pandemiją ir artėjantys egzaminai

LRT.lt 2020.04.11 16:37

Iššūkių pažėręs karantinas neaplenkė ir Lietuvos moksleivių, nuo kovo 16 d. priverstinai išėjusių pavasario atostogų, o vėliau pradėjusių lankyti nuotolines pamokas. Ir nors galėtų mėgautis laisvu laiku, kurio atsirado netikėtai daug, mokiniai į pirmąją jų kartos pandemiją žiūri rimtai. Vieni baiminasi artėjančių egzaminų, kitiems nerimą kelia suaugusiųjų elgesys viruso akivaizdoje, treti sako suvokę apie čia pat tvyrančią mirtį.

Įspūdžiais dalijasi prie projekto „Žurnalistikos laboratorija“ prisijungę mokiniai, įvairių Lietuvos mokyklų laikraščių žurnalistai. Projekto mentoriai – multimedijų agentūra „Nanook“, Lietuvos žurnalistikos centras ir LRT. Projektą finansuoja JAV ambasada Vilniuje.

Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokinė Miglė Endziulytė rašo, jog per karantiną ne tik atrado daugiau laiko savo pomėgiams, bet ir išbandė meditaciją.

„Nuo mažens myliu gyvūnus, visą gyvenimą augau su jais. Dabar turiu katiną Šmikį, šunelį Lulu ir jūrų kiaulytę Dotę. Noriu domėtis gyvūnais daugiau, tačiau einant į mokyklą tam nelieka laiko. Todėl tai darau dabar.

Noriu žinoti daugiau ne tik apie naminius gyvūnus, bet ir laukinius, suprasti jų elgseną bei gyvenimo būdą. Man įdomu ką jie galvoja, ką jaučia. Pradėjau ieškoti knygų, kurios suteiktų informaciją, žiūrėti įvairias laidas. Tai pravers jei pavyks įgyvendinti svajonę ir įsteigti gyvūnų prieglaudą.

Be to, turint tiek daug laiko galima pradėti daryti tai, ką delsei! Pradėjau medituoti. Tai padeda pasijausti geriau. Dažniausiai medituoju pagal internete susirastus video, kuriuose pasakojama, kaip pradėti, apie ką galvoti. Mano mamai labai patiko, kai papasakojau, kad tai darau, ji pati žavisi tiek meditacija, tiek joga. Prasitęsus karantinui, manau pati galiausiai to imsis.“

Gabija Bacevičiūtė, Šakių „Žiburio” gimnazijos mokinė, sako per karantiną supratusi, jog mirtis yra realus dalykas, todėl nusprendusi imtis to, ką ilgai atidėliojo.

„Karantino metu suvokiau, kad mirtis yra realus dalykas. Nereikia atidėlioti, laukti tinkamos akimirkos ko nors įgyvendinimui, todėl ėmiausi filmuoti ilgai svajoto filmo. Filmuojant jaučiuosi saugiau, jog jei ir kažkas nutiks, vis tiek būsiu palikusi kažką po savęs.

Taip pat karantino metu vėl atradau meilę knygoms. Jos suteikia galimybę keliauti autoriaus mintimis, leidžia pažvelgti į situacijas iš skirtingų perspektyvų ir praplečia pasaulėžiūrą. Kai skaitau, rodos, pamirštu, kokios problemos šiuo metu vyrauja pasaulyje.

Tačiau kartais mintys apie esančią situaciją yra neišvengiamos. Kad ir kur būčiau, visi kalba apie greitai plintantį virusą. Nebijau, kad pati galiu užsikrėsti, labiau ramybės neduoda mintis, kad tai gali paliesti mano artimuosius. Žinoma, tikimybė išgyventi tikrai didelė, bet stengiuosi nerizikuoti dėl mane supančių žmonių sveikatos.“

Deimantas Indriūnas, taip pat besimokantis Šakių „Žiburio” gimnazijoje, sako ieškantis būdų, kaip „užmušti laiką“. Nerimą jam kelia ne pats karantinas ir siaučiantis virusas, o kai kurių žmonių – ypač suaugusiųjų – reakcijos.

„Man labiau reikalinga ne atpalaiduojanti, raminanti, o, liaudiškai sakant, padedanti „užmušti laiką” veikla. Todėl nemažai laiko praleidžiu prie išmaniųjų technologijų, kūrybos, tačiau labiausiai išskirčiau vieną veiklą, kuri šiuo laikotarpiu tapo netgi nauju mano hobiu – žaisti domino.

Esu gana ramus. Nerimą man labiau kelia ne pats virusas, o aplinkinių, ypač suaugusiųjų bei pagyvenusiųjų požiūris. Vieni į šią žinią sureagavo pernelyg jautriai, puolė šluoti parduotuvių lentynas, panikuoti, pirkti dezinfekcijos priemones nesuvokiamais kiekiais...

Kita dalis visiškai neatkreipė dėmesio į gresiantį pavojų ir nusprendė nesilaikyti karantino. Deja, tik mažoji dalis nepuolė į perdėtą paniką, bet vykdė nurodymus jų nepažeidžiant.”

Gimtadienį per karantiną šventusi Šakių „Žiburio” gimnazijos mokinė Beata Šiuikaitė prisipažįsta, jog pagalvojusi apie dabartinę situaciją ima graudintis.

„Šiandien buvo mano gimtadienis. Turėčiau švęsti, tačiau šis gimtadienis buvo kitoks. Nusprendžiau nieko nedaryti, mėgautis savo ir mamos diena ir viskas, to pakako. Atsikėliau ryte, oras buvo kaip užsakytas, bet tikiuos, kad visiems žmonėms saulė švietė taip švelniai, kaip ir man.

Dėl karantino vis dar liūdžiu, nes situacija mane verčia graudintis. Tradiciškai visada atvykdavo mano seneliai ir tėvukai pasibūti kartu, tačiau, kaip ir tėvukas pasakė: „Gaila karantinas neleidžia tavęs apkabinti”.

Baisu, kai negali jų apkabinti, nusišypsoti ir į akis padėkoti, bet jų sveikata gi yra svarbiausia. Bandau išlikti pozityvi, suprasti esamą situaciją ir džiaugtis, kad esame sveiki ir tikiuosi, kad taip ir bus, to linkėčiau visiems, tačiau suprantu, kad tai neįmanoma.

„Nelegaliai” atvyko mano geriausia draugė, tad sėdžiu dabar su mama, broliu, ja ir savo augintiniais. Bet ko gi daugiau reikia?

Per šią dieną supratau, kad esu be galo laiminga ir mylima, ir tai mane verčia judėti tolyn.“

Ugnė Stackevičiūtė iš Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos karantiną mato kaip papildomą laiką savigudai, todėl stengėsi ieškoti būdų, kaip laisvo laiko neleisti vėjais.

„Mes patys pasirenkame, kaip leidžiame laiką, kuris mums duotas. Karantinas suteikia papildomo laiko saviugdai. Darbas sau leidžia atsipalaiduoti, eksperimentuoti, peržengti savo galimybes išnaudojant laisvą laiką, kurio daugelis dabar turi per daug.

Visa tai suprasdama, bandžiau įsivaizduoti, ką dar galiu piešti, išskyrus portretus, į kuriuos nuo mažens esu taip įsikibusi. Galiausiai susiejau piešimą su mada, kuria kasdien domiuosi. Pradėjau rimčiau žvelgti į spalvų derinimą, aksesuarus ir jų kūrimą, atskyrimą vakarinių drabužių, darbo bei gatvės stiliaus. Visa tai leidžia džiaugtis, kad laiko veltui neprarandu.

Karantino dėka atradau laiko sau. Supratau, kad labai svarbu yra mokėti prisitaikyti ir išgyventi sunkius momentus, nepalūžtant bei nenuleidžiant rankų.“

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos mokinys Danielius Einikis prisipažįsta, kad yra iš tų, kurie greit pasiduoda panikai, todėl stengiasi laikytis atokiau nuo skleidžiamos dezinformacijos.

„Esu tas, kuris labai greitai pasiduoda panikai ir stresui, tad šis laikotarpis mane kartais veikia neigiamai. Jau įpratau tik atsikėlus tikrinti naujienas. Pasitikiu tik LRT portalu, o į kitus net nekišu nosies.

Taip pat nesiklausau kitų žmonių pasakojimų apie COVID-19, nes iš kur man žinoti, galbūt jie skleidžia dezinformaciją patys to nežinodami, o jos pilna. Laikausi rekomendacijų ir priimu viską taip, kaip yra. Kontroliuoju tai, ką galiu keisti, o ko ne – paleidžiu.

Per karantiną skaitau knygas, mokausi iš naujo medituoti ir didžiąją laiko dalį tiesiog nuobodžiauju... Taip pat stengiuosi sveikai maitintis, nes prieš karantiną kankinausi galvos skausmais. Gerai, kad spėjau apsilankyti pas gydytojus, gauti tinkamus vaistus ir sužinoti rekomendacijas.

Suvokiau, kad mityba turi be proto didelę įtaką mano kūnui. Atsisakiau viliojamų skanėstų, pradėjau valgyti reguliariai, valgau daug vaisių, sukandęs dantis ragauju košių. Atrodo, pakeičiau nedaug, bet kūnas jau dėkoja dabar. Tai, kad nebekamuoja galvos skausmai, man yra didžiausias pasiekimas per karantiną.“

Gerda Minajevaitė iš Prienų „Žiburio“ gimnazijos prisimena, kaip, siaučiant gripo epidemijai, laukdavo, kol mokykla paskelbs karantiną. Šis karantinas, anot jos, visai kitoks.

„Beveik kiekvienais metais vasario–kovo mėnesį mūsų rajone siausdavo gripo epidemija ir mokyklos bent savaitei būdavo uždarytos. Gerai pamenu, kaip nesugebėdavom ramiai išsėdėti mokyklos suoluose, kai į klases ateidavo tikrinti sergančiųjų skaičių. Kiekvieną dieną laukdavome „gerųjų naujienų“ ir papildomos savaitės atostogų.

Tačiau šiemet viskas kitaip. Po ne taip seniai praėjusių žiemos atostogų, didžiulės šimtadienio šventės, kuri pareikalavo daug laiko ir didžiajai daliai nebuvo kada susikoncentruoti į mokslus, abiturientai, tarp jų ir aš, apsisprendėme likusius vos kelis mėnesius aktyviai paskirti mokslams ir kuo geriau pasiruošti egzaminams.

Todėl žinia, kad mokyklos bus uždaromos dėl karantino, ir ne bet kokio, o COVID-19, išmušė iš vėžių. Pirmąją savaitę galvojome, kad galbūt tai neužsitęs ir truks žadėtasias dvi savaites. Tačiau dabar matome, kad situacija kur kas rimtesnė.

Nors bus rengiamos nuotolinės pamokos, dauguma pradeda prarasti viltį gerai pasiruošti egzaminams. Tikriausiai galvosite, kad namuose tai padaryti daug lengviau, kad turime visą reikiamą medžiagą, kad galėjome mokytis daugiau nei 11 metų ir kad turėtume būti pasiruošę?

Labai džiaugiuosi už tuos, kurie nuoširdžiai jaučiasi pasiruošę ar galintys pasiruošti savarankiškai. Tačiau, patikėkite, didžioji dalis mūsų nežino ko griebtis. Informacijos tiek daug, kad mes nesugebame patys atsirinkti naudingos.

Negana to, vien tik pagalvojus, kad šiemet gali neįvykti tokios šventės kaip paskutinis skambutis ar brandos atestatų įteikimas, tikrai šiurpina. Juk tai šventės, kurias mes turėtume prisiminti visą gyvenimą. O kaip dėl studijų? Priėmimų į aukštąsias mokyklas?

Mes puikiai suprantame, kad turime laikytis valdžios rekomendacijų ir draudimų. Puikiai suprantame, kad sergančiųjų sveikata ir gyvybės yra daug svarbesnės už paskutinio skambučio šventę. Tačiau šis laikotarpis mums, abiturientams, yra gąsdinantis. Kol kas mūsų ateitis neaiški. Ne tik mūsų – viso pasaulio.

Gyventi nežinioje, užsidarius namuose tikrai nelengva. Belieka tikėtis, kad pasaulis kuo greičiau pasveiks, o ši situacija išmokys vertinti tokius paprastus dalykus, kaip galimybę išeiti į lauką ir tiesiog lankyti pamokas.“

Visas mokinių istorijas skaitykite čia.