Gyvenimas

2020.04.04 17:51

Eugenijus Laurinaitis – apie tai, kaip palaikyti kokybišką santykį su artimaisiais karantino metu

LRT.lt2020.04.04 17:51

Psichoterapeutai Eugenijus Laurinaitis ir Brigita Kaleckaitė dalinasi mintimis, kodėl kontakto praradimas karantino metu mus taip veikia, kaip tvarkytis su nerimu ir netikrumu dėl ateities, ir kaip neturint tiesioginio kontakto palaikyti kokybišką santykį su artimaisiais.

Virusas apvertė mūsų gyvenimus aukštyn kojomis, įnešė nuolatinį nerimą ir netikrumą dėl ateities. Kaip tvarkytis kasdienybėje mums patiems, kaip suprasti savo būsenas – patarimais dalinosi psichoterapeutai Eugenijus Laurinaitis ir Brigita Kaleckaitė tinklalaidės „Ai, viskas gerai…“ pokalbyje „Kaip įveikti krizę?“.

„Tai didžiausia bėda 20-21 amžiaus žmonių, kad jie išmokyti, jog praktiškai galima viską. Jei turi daug pinigu, gali padaryti viską. Ne, negali. Šitas mažas virusas yra didelė pamoka mums – kur baigiasi mūsų galia ir kur prasideda dalykai, su kuriais reikia mokytis išgyventi jų nekeičiant, nes pakeisti negali“, – teigė psichoterapeutas E. Laurinaitis.

E. Laurinaitis paaiškino, koks yra žmogiškojo kontakto ir prisilietimo, kurių dabar netekome, poveikis. Kontakto su kitais būdu mes įpratome spręsti įvairias problemas, o dabar to neturim: „Per evoliucijos tūkstantmečius išmokome tvarkytis su iššūkiais pasitelkdami kitus, kontaktą. Mūsų smegenys nemoka tvarkytis vienos. Žmogus būdamas kontakte su kitu, iškilusius uždavinius sprendžia geriau ir produktyviau.“

Mūsų bet koks kontaktas prasideda nuo akių kontakto, kai jis prasideda, prasideda instinktyvus noras suartėti, o mes žinom, kad negalim – todėl nežiūrim vienas į kitą.

Taip pat paaiškina, kaip veikia prisilietimas – nuo pat pirmojo motinos prisilietimo išsiskiria oksitocinas, kuris mums leidžia pasijausti geriau. O netekus galimybes prisiliesti, mes netenkame svarbaus šaltinio nusiraminti. Todėl atsiskyrus žmonėms, gali kilti agresija.

Terapeutai atkreipia dėmesį, kad atsitikus krizei, mūsų psichika, kad save apsaugotų, yra išmokusi tris reakcijas: bėgti, sustingti arba kovoti. „Vieni bėgo: rašė apie gamtą, gamino valgį. Sustingusių matėme mažiau – ji užsidarė ir buvo vieni, o tie kurie kovojo – tai žmonės, kurie ėmėsi iniciatyvų padėti, pertvarkė savo darbus“, – žmonių reakciją į koronaviruso sukeltą krizę įvardino B. Kaleckaitė.

Psichoterapeutas E. Laurinaitis pastebėjo, kad šios reakcijos neišvengiamos, tačiau svarbu atskirti, kada mūsų agresija, mūsų kova yra konstruktyvi ir kada – destruktyvi: „Agresijos protrūkiai bendrabučiuose [kur buvo saviizoliacijai apgyvendinti sugrįžę iš užsienio žmonės] – destruktyvi, o medikų sąjūdžio pareiškimai ar žmonių kritika su produktyviom išvadom – konstruktyvi“.

Jei žmogus pradeda niurgzti, bambėti, kritikuoti be reikalo, kai nėra galimybių pakeisti, reikia tiesiog pasakyti „kai tu tai šneki, man darosi liūdna, baisu, ar tu nemanai, kad galime pašnekėti kitaip?“

Pastebėjus vieną ar kitą reakciją savyje ar savo artimiausiuose, nereikia rodyti pirštais ar kritikuoti. B. Kaleckaitė pataria pastebėti, ar pasirinkta strategija padeda, ar trukdo: „Jei matome, kad yra per daug, galim karts nuo kartu gražinti žmogų į realybę, paklausti: kaip tau šita situacija?“

Tačiau, jei asmeniniuose santykiuose ši situacija tampa destruktyvi, E. Laurinaitis pataria atvirai kalbėtis: „Jei žmogus pradeda niurgzti, bambėti, kritikuoti be reikalo, kai nėra galimybių pakeisti, reikia tiesiog pasakyti „kai tu tai šneki, man darosi liūdna, baisu, ar tu nemanai, kad galime pašnekėti kitaip?“.

Riboti informacijos srautą, susikurti naują rutiną, išnaudoti vaizdo pokalbius, pasitelkti humorą ir neatisakyti galimybės kreiptis psichologinės pagalbos vaizdo, telefonu ar net susirašinėjant – tokie specialistų patarimai padėtų mums padėti sau šiuo metu.

„Pradėkime nuo paprasto dalyko. Visi dirba iš namų. Ir todėl reikia aiškiai pasakyti, kad darbo laikas, kurį aš dirbu yra tik darbui – jokiems socialiniams tinklams ar informacijos gaudymui. Informacijai susirinkti užtenka vienos žinių laidos vakare“, – patarė E. Laurinaitis.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į ypatingą situaciją, į kurią pateko senjorai – jiems gyvenimas karantino sąlygomis tapo itin sudėtinga egzistencine problema: „Gyvenimas tapo visai nebepanašus į gyvenimą, o tik egzistenciją, priklausomą nuo kitų. Šitą jausmą nelengva pakelti“.

Kalbėdami apie virtualų bendravimą, abu ekspertai paragino naudotis vaizdo pokalbiu ir paaiškino, kodėl akių kontaktas toks svarbus ir kodėl karantino metu mes nežiūrime į sutiktus žmones.

„Mūsų bet koks kontaktas prasideda nuo akių kontakto, kai jis prasideda, prasideda instinktyvus noras suartėti, o mes žinom, kad negalim – todėl nežiūrim vienas į kitą“, – teigė Laurinaitis .

B. Kaleckaitė pridūrė, jog tik matydami vienas kitą, mes galime pajusti empatiją – jausmą apie kito jausmą, nematant gaudyti tuos nekalbinius signalus sunku.

Gyvenimas tapo visai nebepanašus į gyvenimą, o tik egzistenciją, priklausomą nuo kitų. Šitą jausmą nelengva pakelti.

Psichoterapeutė pasidalino metodu, kaip mes galime kompensuoti kontakto nebuvimą ir išmokti apkabinti vienas kitą virtualiai: „Apsikabinti save rankomis ir sakyti „įsivaizduok, kad aš tave apsikabinu.“ Yra moksliniai tyrimai, kad mūsų smegenims siunčiama reakcija yra ta pati. Tai gali mums atstoti gyvą apsikabinimą.“

Abu specialistai pripažino, kad svarbi šio laikotarpio šviesi pamoka – bendrystė ir asmeninė atsakomybė padėti kitam, kurie taip pat padeda mums įprasminti šią sunkią situaciją, jausmas, kad ne vieni, nors palikti izoliuotis, kad turime bendrų idėjų ir galime jų imtis.

Viso pokalbio galite klausytis tinklalaidėje „Ai, viskas gerai“ (buzzsprout, Spotify, Itunes programėlėse), taip pat feisbuko puslapyje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.