Gyvenimas

2020.04.06 07:08

Gamtos ritmu gyvenantis miškininkas ramybę randa tarp paukščių, drugelių ir vilkų

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.04.06 07:08

Bijai vilko – neik į mišką, byloja lietuvių liaudies išmintis, tačiau šios patarlės niekaip nepritaikysi miškininkui Mindaugui Ilčiukui. „Atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku“, – taip netikėtą akistatą su pilkuoju plėšrūnu apibūdina gamtos mylėtojas. Visas jo gyvenimas sukasi aplink gamtą: keliasi su aušra, darbus dėliojasi pagal orus, o geriausią atokvėpį randa gamtos prieglobstyje.

Mindaugas užaugo Utenos rajone, Užpalių miestelyje. Gimtasis kraštas įžiebė meilę gamtai – nuo pat mažens jaunuolių susibūrimus krepšinio aikštelėje iškeisdavęs į pasivaikščiojimus po mišką, jis jau penktoje klasėje buvo tikras, jog taps arba biologu, arba miškininku.

„Gamtininko keliu žingsniavau nuo pat mažumės. Dar mokykloje pradėjau tyrinėti drugelius, paukščius, domėjausi mišku. Kai tik galėdavau, lėkdavau į mišką, paupį. Užpalių kraštovaizdis išties įspūdingas: per miestelį vingiuoja Šventoji, driekiasi šlapios, upės užliejamos pievos, pilnos gėlių, plazdena įvairiausių rūšių drugeliai“, – apie gimtąjį kraštą pasakoja Mindaugas.

Aleksandro Stulginskio universitete įgijęs miškininko profesiją, Mindaugas nuo gimtinės nenutolo – šiuo metu Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioniniame padalinyje dirba gamtotvarkos specialistu. Darbus rikiuojantis pagal orą, o dėl gero gamtos kadro be vargo atsikeliantis vos ėmus brėkšti aušrai Mindaugas tikina: Lietuva jam – pats gražiausias kraštas.

Pomėgis virto unikalia paukščių plunksnų kolekcija

2002 m. bevaikštant mišku Mindaugo akį patraukė ryški mėlynos spalvos plunksna su baltais ir juodais dryžiais. Ją patyrinėjęs, jis išsiaiškino, kad sparno dengiamąją plunksną bus pametęs kėkštas. „Plunksnos margumas mane taip įtraukė, kad dar labiau susidomėjau paukščių pažinimu. Taip pamažu ėmė pildytis mano paukščių plunksnų kolekcija“, – pasakoja Mindaugas.

Šiuo metu miškininkas turi sukaupęs 2 tūkst. maždaug šimto skirtingų paukščių rūšių plunksnų ir plunksnelių. „Esu radęs ir tokių retų paukščių kaip vapsvaėdis, lututė, uralinė pelėda, žalioji meleta plunksnų. Akį traukia ryškiai geltonos alksninuko ir dagilio plunksnos, įspūdingi gegutės plunksnų raštai“, – apie per beveik dvidešimtmetį kauptas plunksnas pasakoja Mindaugas.

Didžiausia jo rasta plunksna – kone pusės metro ilgio plasnojamoji, jūriniam ereliui priklausiusi plunksna, o pati mažiausia – piršto dydžio paprastojo nykštuko plunksnelė. Suradęs plunksną, dabar Mindaugas iš karto gali pasakyti, kokiam paukščiui ji priklausė, tačiau, vos suradus naują pomėgį, nustatyti pamestų apdarų savininkus jam nebuvo taip lengva.

„Pradžioje, bandydamas identifikuoti, kieno tai plunksna, žiūrėdavau nuotraukas, vartydavau albumus, stebėdavau skraidančius paukščius. Paukščio sparnų plunksnų raštai nevienodi, viduryje raibumas vienoks, kraštuose – kitoks. Vieno paukščio plunksnos gali būti įvairių spalvų, atspalvių ir raštų. Dabar, kai jau turiu praktikos, atkirti plunksnas daug lengviau“, – kalba paukščių plunksnų kolekcininkas.

Sukauptą kolekciją miškininkas šiuo metu laiko tiesiog savo darbo kabinete, tačiau kartais veža ją parodyti mokiniams. „Retkarčiais vykstu į mokyklas, įvairius renginius, juose pasakoju apie biologinę įvairovę, paukščius, jų prisitaikymą prie gamtos. Jaunuoliams stengiuosi skiepyti meilę gamtai – juk esame jos dalis, gamta mums artima, o kuo daugiau apie ją žinome, tuo labiau ji mums atsiveria“, – kalba Mindaugas.

Be paukščių plunksnų, jis turi surinkęs ir nemažą drugelių kolekciją, joje – apie trečdalis visoje Lietuvoje randamų drugelių, kurių iš viso mūsų pievomis skrajoja per tūkstantį rūšių.

„Drugelius taip pat tyrinėju nuo mokyklos laikų, jau tada gamtininkų konkursuose pristatinėdavau Užpalių krašto drugių įvairovę. Dabar kolekcija pasitarnauja kaip papildoma priemonė, padedanti per vedamas paskaitėles dar geriau atskleisti gamtos grožį, spalvas ir raštus“, – sako Mindaugas.

Darbus diktuoja oras

Mindaugas pasakoja, jog darbe jam nuobodžiauti netenka, – juk miške galima ne tik rinkti grybus, iš lėto žingsniuoti miško paklote ir į plaučius kvėpti pušų kvapą. Miškininkas rūpinasi miško švara, jauniklius perinčių paukščių gerove, miško buveinėmis.

„Didžiausias darbymetis būna šiltuoju metų laiku. Jei pasitaiko geras oras, važiuoju į mišką ir stebiu perinčių paukščių lizdus, nes nuo to, pavyzdžiui, priklauso, kokius kirtimų apribojimus reikės taikyti.

Taip pat rūpinuosi buveinių formavimu. Pavyzdžiui, pelkėje reikia iškirsti medelius, krūmus ir palikti atvirą buveinę, kad pelkėje augtų tik jai būdingi augalai. Kuo miškuose daugiau skirtingų buveinių ir didesnis mozaikiškumas, tuo įvairesnių rūšių jame galima sutikti“, – tai vos pora užduočių, kurios tenka miškininkui.

Žiemą Mindaugas rūpinasi, kad miško žvėrys turėtų maisto, be lesalo neliktų ir paukščiai. „Jei žiemos būna gilios ir ilgos, žvėrims vežame maisto, būna, kad nupjauname kokią drebulę, kad elniniai žvėrys galėtų maitintis jos žieve. Tik ši žiema buvo labai lengva, net ir paukščių beveik nereikėjo lesinti“, – kalba Mindaugas.

Na, o jeigu kurią nors dieną dangų aptemdo lietaus ar sniego debesys, Mindaugas darbuojasi savo kabinete. Sako, kad net ir miškininkui nuo dokumentų ir popierizmo pabėgti nepavyksta.

Anksti kėlęs nesigailėsi, o gal ir vilką sutiksi

Vieną dieną, Mindaugui vykstant į darbą, kelią perbėgo vilkas. Fotoaparatą visuomet po ranka besivežiojantis miškininkas pristabdė automobilį, išlipo ir nusekė paskui plėšrūną.

„Vilkas bėgo tolyn į mišką, tačiau kokiai sekundei sustojo. Per tą akimirką spėjau padaryti kelis kadrus. Pasisekė – atsidūriau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Vilką pamatyti tikrai sunku, tai labai gudrus žvėris“, – pažintį su vilku prisimena Mindaugas.

Dar vienas miškininko pomėgis – gamtos fotografija. Dėl gero kadro Mindaugui visai nesunku atsikelti vos ėmus brėkšti aušrai – būtent tada pavyksta užfiksuoti gražiausius kadrus.

„Jei geras oras, anksti keliuosi su ūpu. Tekanti saulė, ežerus apgaubęs rytinis rūkas, rasotoje žolėje įsitaisęs drugys – rytais pavyksta labai gražūs kadrai, o ir prie vabzdžių prieiti lengviau, jie dar nebūna tokie baikštūs“, – pasakoja Mindaugas. Gamtos mylėtojas priduria, kad rytais netrukdo vėjas, o ir saulė pasirūpina natūraliais apšvietimo efektais.

Prieš porą metų Mindaugas įsigijo bepilotę skraidyklę, kuri leidžia į Lietuvos lankas pažvelgti kitu rakursu – iš paukščio skrydžio. Nors kol kas savo fotografijomis Mindaugas dalijasi tik socialinėje erdvėje, neatmeta galimybės kada nors surengti jų parodą.

Nepasigenda nei miesto, nei užsienio

Gamtos prieglobstyje gyvenantis Mindaugas sako, kad miesto šurmulio nepasigenda. „Jo man netrūksta, geriausiai atsipalaiduoju nuvažiavęs į mišką. Vaikštau, stebiu ir fotografuoju paukščius, tai – geriausia atgaiva mano sielai. O miesto triukšmas mane labiau vargina nei leidžia pailsėti ar atsipalaiduoti“, – sako Mindaugas.

Svetimi kraštai dažnai jo taip pat nevilioja, nors miškininkas sako, jog ketina apsilankyti kalnuose. „Kalnai man paliko neišdildomą įspūdį. Esu buvęs Slovakijos Tatruose, Austrijos Alpėse. Ketinu pakartoti keliones ir aplankyti kitus kalnus.

Tačiau ir Lietuvoje tikrai yra, ką pamatyti: daug apžvalgos bokštų, puikiai išvystyta turizmo infrastruktūra. Mano galva, geriausia pirma ištyrinėti savo kraštą, o tada keliauti po svetimus“, – šypteli Mindaugas.

Daugiau Mindaugo Ilčiuko užfiksuotų Lietuvos gamtos kadrų – nuotraukų galerijoje

Taip pat skaitykite