Gyvenimas

2020.04.24 08:56

Pozityvios tėvystės pradininkė Sigita Burvytė: auklėti vaikus leidžiant jiems viską – kriminalinis nusikaltimas

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.04.24 08:56

Įvedus karantiną socialinių mokslų daktarė Sigita Burvytė tėvų akyse matė siaubą – kuo reikės su jais užsiimti? Tačiau į tėvystės iššūkius ji žiūri pozityviai, nors ir tai jai netrukdo būti griežta mama. Pozityvios tėvystės pradininkė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ teigia – vaikai natūraliai valios nebeišsiugdo, tad sąlygas valiai išsiugdyti tenka sukurti dirbtinai.

Pastaruoju metu neretai nuskambanti pozityvios tėvystės kategorija sukelia dviprasmiškų minčių. Tai paaiškinti bando socialinių mokslų daktarė, pozityvios tėvystės pradininkė S. Burvytė, pastebinti, kad sąmoningų tėvų mūsų visuomenėje pamažu daugėja. Tačiau daugeliui kraštiečių tėvystės kursai ar konsultacijos, kaip tapti gerais tėvais, vis dar neatrodo labai reikšminga.

„Po paskaitų, būna, ateina ir sako: vakar pasakėme tėvams, jog einame į pozityvios tėvystės kursus. Sako: tai ką, jūs – blogi tėvai? Nemokate auklėti vaikų? Sako: nei tėvams, nei draugams nebesakome. Yra jaunų šeimų, kurie tėvystės įgūdžių eina mokytis paslapčia, tai iš to sprendžiu, kad mūsų visuomenėje lūžis yra neįvykęs“, – teigia ji.

Pati S. Burvytė prisimena savą gyvenimo lūžį, kai gimus trims sūnums pametinukams atsidūrė kryžkelėje. Moteris buvo ką tik įstojusi į socialinių mokslų edukologijos doktorantūros studijas. Po ilgų svarstymų mokslininkė nusprendė nelikti namie ir motinystę derinti su karjera.

„Tai suderinti yra be galo sunku, dažnai nutinka, kad sprendi priekaištus, jog nepakankamai laiko skiri sau, daugiau atsiduodi darbui. Bet tai tikriausiai nuolatinis procesas ir turi išmokti su tuo dirbti. Kiek turiu laisvo laiko, tiek bandau jo išnaudoti su vaikais. <...> Noriu, kad jie būtų savarankiški, kūrybingi, kad iš bet kokių gyvenimo situacijų rastų išeitį patys, pasitikėtų savimi. O man svarbiausia turėti su jais ryšį“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

S. Burvytė aiškina paprastai – motinystės ir darbinės veiklos derinimo esmė buvo griežta disciplina. Pirmiausia teko persidėlioti prioritetus ir išmokti planingos darbotvarkės. Tačiau ji neslepia, kad pirmieji penkeri metai buvo sunkūs.

„Per dieną laiko nebūdavo daug, nes turėdavai juos pamaitinti, išeiti su jais į lauką, juos užmigdyti... Per dieną likdavo daugiausiai dvi valandos, kai turėdavai ir galėdavai skirti laiko disertacijos rašymui. Sunkiausia buvo laikytis disciplinos, nes tas dvi valandas norisi išnaudoti sau, bet žinodavau, kad tas laikas sau skirtas knygų skaitymui“, – pasakoja moteris.

Tačiau tokia darbotvarkė buvo dar ne viskas. S. Burvytė prisimena, kaip jos sutuoktinis, verslo žmogus, racionaliai pamąstęs, pasiūlė žmonai mesti karjerą ir likti namuose. Ar tuomet šeimoje kilo konfliktas? S. Burvytė nepritarė savo antrosios pusės siūlymui ir neužsidarė namie vien tam, kad kūrentų šeimos židinį.

Daugėja tėvelių, kurie vadovaujasi požiūriu, kad mes savo vaikams leidžiame viską. Aš jiems sakau: jūs darote kriminalinį nusikaltimą vaiko atžvilgiu, nes gyvenime taip nėra. Nenueisime į darbą, bus tokio elgesio pasekmės. Vaikai, sulaukę trejų metų, turi suprasti, jog jų elgesys turi pasekmes.

„Negalėčiau vien sėdėti namuose – tai ne man. Sprendžiau tokią galimybę, svarsčiau, ar atsidėti, bet tikriausiai senatvėje būčiau jautusis taip, kad nugyvenau ne savo gyvenimą. Norisi save realizuoti, o šita mokslinė, edukacinė kryptis, suteiktos žinios keičia gyvenimus – man to nereikia. Noriu nuveikti tai, kas man atrodo prasminga, kur aš galiu save labiausiai išreikšti“, – pažymi ji.

Didžiausios auklėjimo klaidos – nuolaidžiavimas ir žodžio nesilaikymas

Daugiau nei dešimtmetį S. Burvytė dėsto Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Ironiška, tačiau ji, puikiai išmananti teorines auklėjimo žinias, pripažįsta – pati irgi klysta. Pasak socialinių mokslų daktarės, idealių tėvų nėra. Jos auklėjimo taisyklės grindžiamos pagarba ir saviraiškos laisve, bet tai nekliudo mokslininkei būti ir griežta mama.

„Grįžtu namo ir žiūriu – krūva indų. Tai supras kiekviena mama. Sakau sūnui: kaip tu visą dieną nesutvarkei viso šito? O man sūnus sako: bet, mama, aš tuos indus sunešiau, sutvarkiau, stalą nuvaliau, o tu iš karto sakai, ko aš nepadariau? Staiga atsisuku, sakau – atsiprašau. Pozityvas pasidžiaugti, aš jo atsiprašiau, o jis: gerai, mama, aš tai padarysiu“, – kalba pašnekovė.

Pozityvios tėvystės pradininkė konstatuoja: idealių tėvų nėra, o didžiausia jų klaida – nuolaidžiavimas

Tačiau moteris atvira – jos vaikams nėra lengva: „Kiekvieną dieną galvoju, kaip čia jiems apsunkinti gyvenimą. Kadangi jie dabar paaugliai, mane džiugina, kad jie neprašo manęs: mama, duok pinigų. Jie ateina ir klausia: mama, ar yra tokių darbų, kad galėčiau užsidirbti? Yra darbų, kurie šeimoje turi būti atlikti nemokamai dėl bendros šeimos gerovės. Bet pasižiūriu, kokių turiu apmokamų darbų.

Pavyzdžiui, dabar mes kuriame pozityvios tėvystės platformą, man reikia piešinių, kuriuose būtų nupiešti jausmai. Sutariame kainą už vieną piešinį. Jei jiems nereikia nieko nusipirkti – ne, sako, mes nepiešim. Bet jeigu eina į gimtadienį, kažką sugalvoja pirkti, tai: mama, ar dar reikia tų piešinių? Prasideda derybos. Aišku, nupiešia greitai – ne, sakau, darbdavys tokio piešinio nepriima“, – auklėjimo metodais dalijasi laidos herojė.

Tokia auklėjimo praktika ir taip vaikai pamažu susipažįsta su suaugusiųjų pasauliu. S. Burvytė pastebi: didžiausia tėvų daroma auklėjimo klaida – nuolaidžiavimas atžaloms ir žodžio nesilaikymas.

„Daugėja tėvelių, kurie vadovaujasi požiūriu, kad mes savo vaikams leidžiame viską. Aš jiems sakau: jūs darote kriminalinį nusikaltimą vaiko atžvilgiu, nes gyvenime taip nėra. Nenueisime į darbą, bus tokio elgesio pasekmės. Vaikai, sulaukę trejų metų, turi suprasti, jog jų elgesys turi pasekmes.

Aišku, būna: o gal, mama, galima man mokėti už kambario išsiurbimą? Tėveliams reikia žinoti – darbą paskiriame mes. Kai nueiname į darbą, pareigas skiria irgi darbdavys. Vaikai, žinoma, ieško, kaip viską padaryti lengviausiu keliu. Mums reikia turėti tvirtybės“, – įsitikinusi socialinių mokslų daktarė.

Daugiausia iššūkių per karantiną – daug į vaiką investuojantiems tėvams

Tvirtu stuburu pasižyminti mokslininkė atidžiai žvelgia į pastarųjų savaičių aktualijas, tiesiogiai susijusias su tėvų ir vaikų santykių kaita. Juk paskelbus karantiną dėl užklupusio viruso užsidarė mokymo įstaigos, o tėvai išsigando, kaip teks užimti vaikus ir su jais leisti visą dieną. Toks požiūris įrodo, kad šeimose nėra kertinio tėvų ir vaikų ryšio.

„Mačiau akyse siaubą: kaip reikės išbūti, kuo reikės užsiimti, ką reikės daryti? Tiesiog stabtelėti, pabūti šalia savo vaikų. Aš į viską stengiuosi žiūrėti pozityviai. Mano tyrimai rodo, jog šių dienų vaikams trūksta paprasto pašnekesio. Nuo ko turėtų pradėti kiekvienas tėtis ir mama? Tiesiog vakare atsisėsti, pasiklausyti savo vaiko, papasakoti įdomią istoriją iš savo vaikystės, paklausti vaiko: kaip jautiesi šioje šeimoje? Kaip tau sekasi būti sūnumi, vyriausiu broliu?.. Tai tokia vertybė, vaikai taip greitai auga – vaikystėje pasakyti žodžiai vaikams įsirėžia visam gyvenimui.

Bet tikriausiai daugiausiai iššūkių turėtų kilti tiems tėčiams ir mamoms, kurie labai akcentuoja akademines žinias, daug investuoja veždami vaikus į būrelius, įvairias užklasines veiklas. Staiga mes turime galimybė pažinti savo vaikus – nėra kam permesti pareigų, iš ko reikalauti jų atlikti. Siaubas, mes nežinome, kuo užsiimti su savo vaikais“, – sako pašnekovė.

Tėvai šiandien niekur nesidės – gyvensena tokia, kad turime dirbtinai kurti sąlygas, jog vaikai išsiugdytų valią. Vaikai natūraliai to neįgyja. Jeigu norime, kad jie būtų fiziškai tvirti, tai tiesiog turime su jais išeiti į parką.

Aišku, lengviausia vaikams suteikti laisvę, kad jie pradingtų išmaniosiose technologijose. Tačiau S. Burvytė prisimena eksperimentą su savo sūnumis. Anot socialinių mokslų daktarės, kaip ir suaugusiam, taip ir vaikui reikia dvidešimt vienos dienos, kad susiformuotų naujas įprotis.

„Prasideda vasaros atostogos. Nieko nesakysiu, pasižiūrėsiu, ką mano žmonės pasirinks daryti per dienas. Ir ką jūs manote? Prasideda diena – visi už telefono, už žaidimo, valgyti nereikia, nieko nereikia – taip visą dieną. Jeigu taip visą vasarą, įsivaizduokite, kokie vienpusiški žmonės užaugtų. Galvoju, kaip jiems apsunkinti gyvenimą? Paprašiau tėčio, kad jis ryte kaip kaime pasakytų, kokios jų pareigos, ką jie per dieną turi padaryti, o vakare privaloma pasivažinėti dviračiais.

Kaip jūs galvojate? Buvo pati blogiausia mama. Nuvažiuojame į stadioną, aš viena kamuolį spardau, visi sėdi, niekas nieko nedaro. Vieną vakarą nuvažiavome, antrą, trečią – aš pasportuoju, pabėgioju ir grįžtame. Į savaitės pabaigą spardyti kamuolį pradėjo vienas, mane pastatė į vartus, po to antras, trečias... <...> Mėnesio pabaigoje sakau: aš nevažiuosiu, tingiu. „Kaip tu, mama?“ Vasaros pabaigoje lijo lietus, sakau: gal nevažiuokime į stadioną, gal eikime boulingo žaisti? „Ne, boulingas neatstoja stadiono“, – pasakoja pozityvios tėvystės pradininkė.

S. Burvytė pabrėžia, be tėvų indėlio vaikai savo įpročių nekeis. Tad padirbėti būtina abiem pusėms. O tada galima pagalvoti apie rožinę svajonę, nes misija „laimingi tėvai – laimingi vaikai“ yra visiškai įmanoma.

„Tai įmanoma, bet reikalinga savidisciplina, žinios. Tėvai šiandien niekur nesidės – gyvensena tokia, kad turime dirbtinai kurti sąlygas, jog vaikai išsiugdytų valią. Vaikai natūraliai to neįgyja. Jeigu norime, kad jie būtų fiziškai tvirti, tai tiesiog turime su jais išeiti į parką. Pirmiausia tėvai turi laikytis savidisciplinos, turėti tikslą, kokį nori užauginti žmogų, o aš turiu atsakymą – žmogus gali būti laimingas tik būdamas visapusiškas“, – teigia socialinių mokslų daktarė.

Plačiau – kovo 28 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Pozityvios tėvystės pradininkė konstatuoja: idealių tėvų nėra, o didžiausia jų klaida – nuolaidžiavimas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.