Gyvenimas

2020.03.28 19:40

Pasaulis be sienų: latvis Švedijoje moko užsieniečius lietuvių kalbos

Ugnė Karaliūnaitė, Euroblogas.lt2020.03.28 19:40

Jei galvojate, kad lietuvių kalba įdomi tik mums patiems, labai klystate. Jos ne tik mokosi užsieniečiai, bet ir yra žmonių, kurie kalba ja visiškai be akcento. Vienas iš jų – latvis Pēteris Vanags, kurio vardas ir pavardė lietuviškai skambėtų Peteris Vanagas. Draugystę su kaimyninės šalies kalba profesorius pradėjo daugiau nei prieš trisdešimt metų.

Su lietuvių kalbą Švedijos Stokholmo universitete dėstančiu latviu kalbame telefonu. Sunku patikėti, kad kitame ragelio gale – ne lietuvis. P. Vanagas lietuviškai kalba be akcento, o ir taisyklingas kirčiavimas neišduoda, kad vyras užaugo ne lietuvių šeimoje.

Tiesa, prireikė daugybės metų, kol lietuvių kalbos paslaptimis su studentais besidalijantis latvis prisijaukino mūsų kalbą.

Sunkiausia buvo kirčiavimas

Dar 1982 m. P. Vanagas atvyko į Vilniaus universitetą mokytis lietuvių kalbos. Nors tuo metu dar nebuvo tokių programų kaip „Erasmus“, universitetai kartais apsikeisdavo studentais. Į Lietuvą atvykęs kaimyninės šalies studentas iš karto pradėjo lankyti paskaitas lietuvių kalba. Tuo metu dar nebuvo galimybių mokytis studentams kitomis kalbomis.

Porą metų Vilniuje pastudijavęs latvis jau kaip reikiant išmoko lietuvių kalbą, o vėliau Vilniuje pabaigė ir tuometinę aspirantūrą (dabar doktorantūra), parašė darbą apie baltų kalbų istoriją.

„Sunkiausia tikriausiai buvo kirčiavimas. Kaip žinote, latvių kalboje visada kirčiuojame pirmą skiemenį. O lietuvių kalboje viskas kitaip. Net patys lietuviai visaip kirčiuoja. Čia jau negali išmokti kaip sistemos, reikia mokytis kaip vaikui“, – savo pastangas išmokti lietuvių kalbą prisiminė pašnekovas.

Iki 1996 m. P. Vanagas Latvijos universitete be kitų dalykų dėstė ir lietuvių kalbą, o prieš beveik 25 metus jo keliai nuvedė į Švediją, ten buvo pakviestas dirbti su lietuvių ir latvių kalbomis Stokholmo universitete.

Mokosi dėl skirtingų priežasčių

Paklaustas, kam Švedijoje gali būti įdomu mokytis lietuvių kalbos, profesorius išskyrė keletą tipų studentų. Pirma – tai švedai, kurie, pavyzdžiui, turi antrąsias puses iš Lietuvos.

„Taip pat yra tų, kurie turi Lietuvoje draugų ar pažįstamų ir jiems įdomu išmokti kalbą. Kiti šiaip domisi Lietuva arba mažomis šalimis ir jų kalbomis“, – pasakojo P. Vanagas.

Be to, Stokholmo universitete nuolat studijuoja ir studentai iš kitų Europos šalių per mainų programas. Tarp jų taip pat atsiranda norinčiųjų pasimokyti lietuvių kalbos.

Dar viena studentų, Švedijoje besimokančių lietuvių kalbos, grupė – ne lietuviai iš Lietuvos, pavyzdžiui, lenkai ar rusai, kurie studijuodami kitus dalykus universitete pasirenka ir lietuvių kalbos kursą.

Žinoma, priklausomai nuo to, kokia studento gimtoji kalba, iššūkiai mokytis lietuvių kalbos skirtingi. Pavyzdžiui, švedams ar kitų tautų atstovams, kurių kalbose nėra linksnių, sunkiausia linksniuoti, atskirti, kada kokį linksnį parinkti. Mažiau problemų su linksniais kyla tiems, kurie kalba ar moka rusų ar lenkų kalbas.

P. Vanagui yra tekę mokyti lietuvių kalbos ir studentus iš Japonijos. Čia problemų kyla su fonetika ir tam tikrais posakiais.

„Pavyzdžiui, studentai neskiria „l“ ir „r“ raidžių. Jiems „labas rytas“ ar „rabas lytas“ nesiskiria. Be to, kildavo problemų ir su posakiais arba metaforomis. Pavyzdžiui, studentams iš Japonijos buvo sunku suprasti, kaip gali sakyti „plaukia debesys“. Jie negalėjo suprasti, kaip debesys gali plaukti“, – prisiminimais dalijosi latvis.

Tikrai turime kuo didžiuotis

Su lietuvių kalba keletą dešimtmečių dirbantis profesorius pripažįsta, kad lietuviai tikrai gali didžiuotis savo kalba. Pasak P. Vanago, ji domina ir kitus kalbos tyrinėtojus dėl savo archajiškumo.

Be to, tiek lietuviai, tiek latviai gali didžiuotis tuo, kad, nepaisydami tokių sudėtingų abiejų tautų istorijų, sugebėjome išlaikyti savo kalbas gyvas.

Iššūkių turime ir dabar. Globalizacija, anglų kalbos populiarėjimas, emigracija tikrai nepadeda lietuvių kalbai išlikti. Nepaisant to, profesorius nesiryžta vertinti, ar lietuvių ir latvių kalbų laukia prūsų likimas.

„Žinome, kad nieko šiame pasaulyje amžino nėra. Juk ir pats pasaulis nėra amžinas, kad ir kaip to norėtume. Turime stengtis atsilaikyti, tačiau prognozuoti, kaip pasaulis atrodys po šimto metų, negaliu. Svarbiausia – mokyti savo kalbos vaikus. Kad mažieji kalbėtų lietuviškai ir nenorėtų pereiti prie kitos kalbos. Manau, tai yra svarbiausias uždavinys kiekvienam, kad ir kur jis bebūtų“, – akcentavo pašnekovas.