Gyvenimas

2020.05.20 08:30

Paneigė mitus apie įvaikinimą: „iš katalogo“ tikrai nesirenkama, o vienišas asmuo gali įsivaikinti

Dažnai manoma, kad įvaikintas vaikas būtinai bus problemiškas, bet pamirštama, kad toks gali būti ir biologinis vaikas, o kartais ignoruojamas ir pačių tėvų negebėjimas priimti vaiko kaip savo. Įvaikinimas apipintas daugybe mitų – LRT RADIJO laidoje „Tuzinas“ Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos patarėja Giedrė Mikalauskienė neigia, kad įsivaikinusieji praturtės ar kad įsivaikinti gali tik turtuoliai.

Visai neseniai šalies įvaikinimo istorijoje užfiksuotas rekordas – nauja šeima rasta septyniolikmečiui. Tiesa, paauglys iškeliavo gyventi į užsienį, nes pačioje Lietuvoje įvaikinti vyresnius vaikus norinčių nėra.

Be tėvų Lietuvoje gyvena apie 2 000 vaikų, tačiau vos 380 jų yra galimi įvaikinti. Taip yra todėl, kad vaikas turi turėti galimo įvaikinti vaiko statusą – turi būti nuolatinis globotinis, be to, jis pats turi norėti būti įvaikintas – didelė dalis vyresnių vaikų nedažnai sutinka būti įvaikinti, sako LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ pašnekovė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos patarėja G. Mikalauskienė. Apie įvaikinimo mitus ją kalbino laidos vedėja Guoda Pečiulytė.

1. Mitas, kad įvaikinimo procedūra – ilga ir sudėtinga

„Procedūra labai aiški ir konkreti: dokumentų tikrinimas, kuris užtrunka iki 1 mėnesio, mokymai, kurie užtrunka iki 3 mėnesių. Tolesnis procedūros ilgis priklauso nuo to, kokį asmenys išreiškia lūkestį norimam įvaikinti vaikui. Savaime suprantama, kuo sveikesnio, mažesnio kūdikio žmonės nori į savo šeimą, tuo laukimas gali būti ilgesnis“, – pasakoja G. Mikalauskienė.

Kitaip tariant, kuo vyresnis vaikas, tuo procedūra trumpesnė. Be to, ne visada žmonių lūkesčiai sutampa su specialistų nuomone ir matymu, ko šeimai reikia – tai taip pat gali prailginti įvaikinimo procesą, tačiau būtent tam yra skirti mokymai, per kuriuos šeima turėtų suvokti, kokį vaiką gali priimti į šeimą.

Atsižvelgiant į tai, kad įvaikinimas yra skirtas vaiko interesams patenkinti, šeima parenkama vaikui – tokia, kuri galėtų geriausiai patenkinti konkretaus vaiko poreikius.

2. Mitas, kad tėvai gali pasirinkti vaiką „iš katalogo“

„Nei iš sąrašo, nei iš katalogo, nei iš globos įstaigos šeima vaiko pasirinkti negali. Atsižvelgiant į tai, kad įvaikinimas yra skirtas vaiko interesams patenkinti, šeima parenkama vaikui – tokia, kuri galėtų geriausiai patenkinti konkretaus vaiko poreikius“, – mitą neigia specialistė.

3. Mitas, kad vienišas asmuo negali įsivaikinti

Tai, anot G. Mikalauskienės, netiesa – vienišas asmuo negali įsivaikinti vaiko tokiu atveju, jeigu gyvena užsienio valstybėje. Tarptautinis įvaikinimas vienišiems asmenims nevykdomas.

Tačiau Lietuvos Respublikos piliečiai lygiateisiškai įrašomi į norinčių įsivaikinti asmenų apskaitą. Pašnekovė pažymi, kad vienišų vyrų, norinčių įsivaikinti, Lietuvos įvaikinimo istorijoje dar nėra buvę. Svarbu pažymėti tai, kad nesusituokę asmenys abu tapti vaiko įtėviais negali – tai gali padaryti tik vienas iš asmenų.

4. Mitas, kad įsivaikinti vaiką gali tik jauni asmenys

„Amžių reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Jame labai aiškiai parašyta, kad įsivaikinti gali darbingo amžiaus asmenys, t. y. ikipensinio amžiaus žmonės“, – teigia laidos viešnia.

Visgi ar prioritetas įvaikinant teikiamas jaunoms šeimoms? Ekspertė sako, kad pirmiausia atsižvelgiama į vaiko amžių – vyresnei šeimai rekomenduojama įsivaikinti vyresnio amžiaus vaiką, kad jo amžius kuo labiau atitiktų realiai galimo turėti vaiko amžių.

5. Mitas, kad už galimybę įsivaikinti reikia susimokėti

G. Mikalauskienė neigia, kad už galimybę įsivaikinti reikia mokėti – visos procedūros, kurios atliekamos, yra visiškai nemokamos. Tad nereikia mokėti nei už dokumentų tvarkymą, nei už mokymus ar kitus dalykus, pavyzdžiui, teismo procesus.

6. Mitas, kad įtėviai turi būti pasiturintys ar kad įvaikinimas – pajamų šaltinis

Ir tai, kad įsivaikinti gali tik turtingi žmonės, ir tai, kad įsivaikinus kažkaip praturtėjama, yra visiška netiesa. Įsivaikinus vaiką priklauso lygiai tokios pačios išmokos, kaip ir asmenims, kurie augina biologinius vaikus, pažymi pašnekovė.

Įdomu tai, kad norintiems įsivaikinti nėra privaloma turėti darbus ar būstą, bet norinti įsivaikinti šeima vis dėlto turi gebėti patenkinti svarbiausius vaiko poreikius. Tiesa, įtėviams lengvatos egzistuoja, tačiau jas numato kiekviena savivaldybė atskirai, pavyzdžiui, kai kur tokių šeimų vaikams gali būti teikiama pirmenybė patenkant į ugdymo įstaigas.

7. Mitas, kad Lietuvos piliečiams įsivaikinti lietuvius vaikus sunkiau nei užsieniečiams

Kaip teigia G. Mikalauskienė, Lietuvos piliečiams įsivaikinti lietuvius kur kas lengviau nei užsienio piliečiams, be to, lietuviams suteikiama pirmenybė. Šiuo metu Lietuvoje pareiškusios norą įsivaikinti yra maždaug 150 šeimų.

Statistikos, kiek užsienio šeimų nori įsivaikinti vaikų iš Lietuvos, nėra. Lietuva bendradarbiauja su labai nedaug valstybių: Italija, Ispanija, Švedija, Kanada, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Naująja Zelandija. Taip yra todėl, kad pačios šalys teikia akreditavimosi dokumentus – kitaip sakant, jos pačios turi norėti bendradarbiauti, o nuo 2006 m. ši sistema uždara – naujos šalys į ją nepriimamos. Daugiausia lietuvių vaikų iškeliauja į Italiją.

8. Mitas, kad lietuviui vaikui išvykus į užsienį jo ryšiai su Lietuva nutraukiami

„Teisę pasiteirauti turime. Visos akredituotos organizacijos, su kuriomis bendradarbiaujame, yra įsipareigojusios net 4 metus teikti grįžtamąsias ataskaitas. Tai specialistų – socialinių darbuotojų, psichologų – parengtos ataskaitos apie vaiko sveikatos raidą, adaptaciją, sėkmes, nesėkmes – visus svarbius aspektus, ką turėtume žinoti“, – tvirtina Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos patarėja.

Problemos paprastai neatsiranda iš niekur – tai ir adaptacijos, ir prisirišimo klausimai. Negalėčiau pasakyti, kad tai vienareikšmiškai įvaikinto vaiko problemos. Kartais būna ir įvaikintojų, kurie ne visai sugeba priimti vaiko kaip savo.

9. Mitas, kad įvaikinti vaikai būtinai problemiški, turi sveikatos problemų, paveldėtų priklausomybių

G. Mikalauskienė nori pažymėti, kad vaikai, turintys labai skaudžią patirtį, yra tikrai traumuoti psichologiškai – jiems, savaime suprantama, reikės daugiau dėmesio ir pagalbos nei tokios istorijos neturintiems vaikams.

„Su tuo reikia susitaikyti. Apie tai kalbama ir mokymų metu, bet jie tam ir skirti – sužinoti, su kokiomis problemomis gali susidurti. Ar tai neišsprendžiamos problemos? Manyčiau, priešingai – įdedant pastangų, darbo, su specialistų pagalba visi sunkumai įveikiami. Vaikas, augantis šiltoje aplinkoje, dažnai labai greitai pasikeičia“, – ramina ji.

10. Mitas, kad įvaikintus vaikus auginti sunkiau nei savus

Ekspertės nuomone, žmonės neteisingai įsivaizduoja, kad problemiški gali būti tik įvaikinti vaikai – tokie gali būti ir biologiniai vaikai. Pasak jos, kartais tenka pastebėti ir tikrai gaila dėl manymo, kad problemiškumas kyla tik iš to, jog vaikas – įvaikintas.

„Neigimas, kartais – neieškojimas savyje problemų... Problemos paprastai neatsiranda iš niekur – tai ir adaptacijos, ir prisirišimo klausimai. Negalėčiau pasakyti, kad tai vienareikšmiškai įvaikinto vaiko problemos. Kartais būna ir įvaikintojų, kurie ne visai sugeba priimti vaiko kaip savo“, – patirtimi dalijasi G. Mikalauskienė.

11. Mitas, kad geriau įsivaikinti kūdikį

Taip jau yra – dažniausiai kuo vyresni vaikai, tuo daugiau turi traumuojančios patirties, tačiau laidos viešnia norą įsivaikinti kūdikį labiau sieja su troškimu patirti visus vaiko raidos etapus. Galimai reikšmės turi ir tam tikri socialiniai privalumai – pavyzdžiui, vaiko priežiūros atostogos, tačiau teisės aktai koreguojami – ir įsivaikinus vyresnį vaiką suteikiama teisė į priežiūros atostogas.

12. Mitas, kad geriau visuomenei nesakyti, jog vaikas – ne tavo

„Organizuojamuose mokymuose aiškinama, kaip svarbu vaikui kalbėti apie šaknis, jam žinoti, kas jis yra ir iš kur. Noriu pasidžiaugti, kad tik vienetai šeimų baiminasi atskleisti šį faktą. 90 proc. atvejų Lietuvoje jis tampa atviras“, – sako Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos patarėja G. Mikalauskienė.

Ji pažymi – pasakyti, iš kur atėjusi baimė tai viešinti, nors išties daromas geras darbas, sunku, bet specialistė džiaugiasi, kad ši baimė sparčiai nyksta.

Plačiau – kovo 16 d. laidos „Tuzinas“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.