Gyvenimas

2020.03.21 06:30

Uždarius mokyklas liko be darbo, bet nosies nenukabino – seserys pasisiūlė dirbti auklėmis

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.03.21 06:30

Šalyje dėl karantino uždarius mokymo įstaigas, dviejų seserų – Jurgitos Beatričės ir Deinoros Rudėnaičių – gyvenimas staiga pasikeitė: vienos darbai nusikėlė, kita išgirdo, jog darbe yra nebereikalinga. Visgi slogioms nuotaikoms merginų dienotvarkėje vietos neatsirado. Nieko nelaukusios, jos sumanė būdą, kaip panaudoti sukauptą patirtį ir susiklosčiusias aplinkybes – pasisiūlė padirbėti auklėmis.

Nors dar studentės, smalsios seserys Jurgita Beatričė ir Deinora jau spėjo sukaupti 8-erių metų darbo su vaikais patirtį. Jurgita Beatričė – režisūros studentė, teatrinių žaidimų ir metodų entuziastė, vasaras leidžianti vaikų ir jaunimo stovykloje „Lietuvos atgaja“. Ji yra dirbusi mokykloje, savanoriškai prisidėjusi prie ligoninėse vedamų teatro terapijos užsiėmimų.

Deinora studijuoja fotomedijas, dirba fotografijos mokytoja Vilniaus Valdorfo mokykloje, yra stovyklos „Lietuvos atgajos“ ir organizacijų „Gatvės gyvos“ ir „Žingsnis“ vadovė. Deja, praėjusios savaitės ketvirtadienį Vilniaus miesto savivaldybei paskelbus apie uždaromas švietimo įstaigas, Deinora išgirdo, jog savo darbo vietoje yra nebereikalinga.

„Mano sesuo turėdama individualios veiklos pažymėjimą dirbo su vaikų grupėmis. Ketvirtadienį, gavus žinią, kad Vilniuje skelbiamas karantinas, jai darbe pasakė, kad nuo rytojaus jos nebereikia“, – portalui LRT.lt pasakoja Jurgita Beatričė.

Nieko keisto, jog pagrindinio pajamų šaltinio netekusi mergina sunerimo: kaip reikės išgyventi, iš ko mokėti už nuomą? Karantino metu Deinorai į šalį nustumti teko dar vieną savo pomėgį ir aistrą – fotografiją. „Dabar nelabai ką ir prifotografuosi“, – sako Jurgita Beatričė.

Sulaukusi sunerimusios sesers skambučio, Jurgita Beatričė suprato, kad reikia galvoti, kaip suktis iš padėties. „Tuo metu mąsčiau, kad reikia nepanikuoti ir kažko imtis. Sesei pasakiau, kad jeigu negali dirbti su vaikų grupe, tegu pabando dirbti su keliais vaikais.

Taip ji man pasiūlė padirbėti kartu. Pamaniau, kad jei pasiūlysime auklių paslaugas ir feisbuko įrašu pasidalinsime dviese, galbūt jis atrodys rimčiau“, – pasakoja Jurgita Beatričė. Nors jos darbai nesustojo, tačiau suplanuoti meniniai projektai ir stovyklų veikla nusikėlė, kuriam laikui – kol kas neaišku.

Nieko nelaukusios, seserys prisistatymu ir žinia, kad karantino metu noriai padirbės auklėmis, pasidalijo feisbuke. Netrukus jos sulaukė daugybės kvietimų atskubėti į pagalbą šeimoms – tėvų, dėl susiklosčiusių aplinkybių nežinančių, kur palikti vaikus, pagalbos šauksmas buvo išgirstas.

„Sulaukėme krūvos skambučių, pasiūlymų ir rekomendacijų. Galėjome rinktis šeimas pagal tai, kurių tėvų vaikų auginimo filosofija mums artimesnė, kur jie gyvena ir panašiai“, – sako Jurgita Beatričė.

Merginos mano, jog sėkmė jas aplankė todėl, kad šiuo metu labai išaugo auklių paslaugų poreikis. „Tai žmonėms dabar labai aktualu, jie ieško būdų, kaip išbūti šį karantino laiką. Juk ši situacija nauja visiems. Žinoma, yra žmonių, kurie yra dirbę iš namų, tačiau daugelis tai daro pirmą kartą. Kai namuose yra mažamečių vaikų, susiplanuoti darbą iš namų tampa iššūkiu“, – kalba Jurgita Beatričė.

Mergina pasakoja, kad, nepaisant, rodos, ore tvyrančio nerimo ir nežinomybės, aukles į namus šeimos įsileido noriai. „Žinoma, sulaukėme klausimų, ar pastaruoju metu kur nors keliavome, su kuo bendravome, tačiau žmonės reagavo labai entuziastingai. Kadangi draugai mus rekomendavo kaip žmones, kuriais galima pasitikėti ir kuriems galima patikėti savo vaikus, norinčiųjų buvo daug“, – pasakoja Jurgita Beatričė.

Jurgita Beatričė ir Deinora šiuo metu matosi tik su šeimomis, kurių vaikus prižiūri. Seserys nesusitinka ir viena su kita, joms tenka bendrauti virtualiai. Kad neturėtų kontakto su kitais žmonėmis, pas šeimas merginos vyksta nuosavais automobiliais.

Besirinkdamos, kokių šeimų atžalas prižiūrėti, seserys taip pat kliovėsi draugų ir pažįstamų rekomendacijomis. Nors pačios šeimų nepažįsta, Jurgita Beatričė ir Deinora jas surado per artimųjų ratą.

„Kelias dienas per savaitę keletą valandų prižiūriu trimetį. Jo tėvai dirba iš namų ir mažyliu rūpinasi pasikeisdami, tačiau jiems per savaitę reikia kelių valandų koncentruoto darbo, kad spėtų atsakyti į laiškus, skambučius ir t. t. Kai šalia trimetis vaikas, dirbti nepertraukiamai sunku – su vaiku reikia nuolat užsiimti, pažiūrėti, ką jis nupiešė, pamatė, išgirdo“, – sako Jurgita Beatričė.

Jos sesuo Deinora dirba visą dieną – prižiūri dvi, 3-ejų ir 6-erių, mergaites. „Prieš pradėdama dirbti, sesė ėjo į darbo pokalbį. Ji greit atrado ryšį tiek su mergaitėmis, tiek su tėvais. Sakė, kad taip, kaip mergaites augina tėvai, savo vaikus norėtų auginti ir ji pati“, – apie tai, kaip sesuo susirado naują darbą, pasakoja Jurgita Beatričė.

Mergina įsitikinusi, jog sugalvoti, ką veikti su vaikais, visai nesunku. „Mums ši veikla nėra nauja, todėl idėjų, ką veikti su mažaisiais, nepritrūkstame. Visada stengiamės, kad veikla būtų ugdomoji ir kasdien vaikui duotų kažką naujo ir naudingo“, – sako Jurgita Beatričė.

Visgi ji pripažįsta, jog šiuo metu laikas toks, kai visi privalo būti budresni ir laikytis atsargumo priemonių. „Dabar su vaikais keliaujame į vietas, kuriose nėra žmonių. Žaidimų aikšteles aplenkiame iš tolo, su mažaisiais sutarėme, kad dabar yra kitokių žaidimų laikas. Grįžę iš lauko kruopščiai plauname rankas, stipriname imunitetą – darome mankštą, spaudžiame sultis“, – pasakoja mergina.

Jurgita Beatričė sako suprantanti, kad, kai namie yra mažų vaikų, tėvams sunku apibrėžti laiką, kada dirbti, o kada – ne. Vis dėlto būdų organizuoti darbą yra, tereikia gerai pasukti galvą.

„Pavyzdžiui, tėvai gali sugalvoti tam tikrą darbą ir vaikams. Sutarę, kad porą valandų visi darbuosis, jie gali įsitaisyti prie darbo stalo, vaikams įrengti kitą „darbo vietą“ ir juos nuteikti, kad šį laiką visi kartu leisime dirbdami savo darbus“, – kalba Jurgita Beatričė.

Mažiesiems galima pasiūlyti rūšiuoti produktus – žirnius, pupas – toks užsiėmimas ir įdomus, ir lavina smulkiąją motoriką. Jei vaikai vyresni, galima iš knygų statyti bokštus, iš pagalvių – fortus, vaikui duoti knygą ir pasiūlyti paieškoti pirmosios savo vardo raidės, pripūsti čiužinį, iš jo padaryti plaustą, aplink primėtyti žaislų ar saldainių, duoti vaikui tinklelį ir leisti žvejoti, – tai tik kelios idėjos, kaip užimti mažuosius, vardija Jurgita Beatričė.

„Svarbu, kad vaikas jaustųsi šeimos užsiėmimų dalimi ir kad žinotų aiškias taisykles, kas kuriuo metu galima, o kas – ne. Šiuo metu internete galima rasti daug medžiagos, ką nuveikti su vaikais, kokiais darbeliais užsiimti. Tam reikia skirti laiko, paieškoti, pasiruošti“, – sako Jurgita Beatričė.

Pajautusios, kad auklių paslaugos karantino metu – neužpildyta niša, seserys juokauja, kad galėtų įkurti auklių agentūrą, nes jųdviejų paslaugų toli gražu neužtenka. Vis dėlto idėjos paversti verslu Jurgita Beatričė ir Deinora kol kas neketina – tai šiuo metu joms atrodo ne itin sąžininga.

„Sulaukęs daug pasiūlymų, gali užsikelti kainą ir imti verslauti, tačiau mums suveikė moralinis faktorius. Juk mūsų paslaugų prireikė todėl, kad šalį ištiko nelaimė. Kol kas plėstis, mūsų nuomone, būtų šiek tiek nesąžininga, norisi į viską žiūrėti atsakingai ir ramiai.

Beje, galiu garantuoti tik savo ir sesers auklėjimo kokybę, iš arti matau, kaip ji dirba su vaikais. Prisikviesti į savo komandą kitų auklių, kurti programėlę ir taip platinti savo paslaugas šiuo metu nebūtų pernelyg atsakinga“, – sako Jurgita Beatričė.

Mergina pripažįsta, jog karantino metu nukentėjo ne tik darbai, bet ir laisvalaikis, – tenka ieškoti būdų, kuo užsiimti nekenkiant sau ir kitiems. „Su draugais liūdime, kad negalime susitikti, nes turime įdomių veiklų – atliekame įvairius namų darbus, susitikę žiūrime serialus, filosofuojame. Šiuo metu tenka ieškoti formų, kaip viską perkelti į virtualią erdvę ir šį laiką praleisti prasmingai, įdomiai, nenuskriaudžiant savęs“, – pasakoja Jurgita Beatričė.

Be auklės darbo, Jurgitos Beatričės galvoje sukasi ir kiti planai, kaip atsiverti šiuo metu užsidariusiam pasauliui. Mergina ketina tapti Gynybos paramos fondo savanore ir toliau padėti tiems, kuriems pagalba šiuo metu reikalingiausia.

„Nors miestas ištuštėjo ir kiekvienas užsidarė savo namuose, tai rodo, jog visi esame kartu ir galime vienas kitam padėti. Kuo sąžiningiau laikysimės karantino sąlygų, kuo mažiau kontaktuosime su kitais žmonėmis, tuo geriau seksis užkirsti kelią viruso plitimui“, – viliasi Jurgita Beatričė.

Taip pat skaitykite