1933 m. Paryžiuje buvo pristatytas stebuklingas kremas. Buvo žadama, kad „moksliniu grožio produktu“ pavadinta priemonė gerina kraujotaką, stangrina raumenų audinius, mažina riebalus ir lygina raukšles. Šis ir į jį panašūs kosmetikos gaminiai sudarė grožio priemonių liniją „Tho-Radia“, taip pavadintą dėl sudėtyje esančių radioaktyvių elementų – torio ir radžio.
Šiandien niekam ir į galvą nešautų tyčia teptis veidą radioaktyviomis medžiagomis, tačiau 1933 m. radioaktyvumo keliamas pavojus dar nebuvo iki galo suvokiamas. Šiai paslaptingai naujai energijos formai, kurią 1896 m. atrado prancūzų fizikas Henri Becquerelis, buvo suteikiamos įvairios mistinės galios, rašoma CNN.
„Kol žmonės dar nebuvo pradėję bijoti radioaktyvumo, apie šias medžiagas buvo žinoma tik tiek, kad jose slypi energija, – CNN teigia Džordžtauno universiteto radioaktyvios medicinos docentas Timothy J. Jorgensenas. – Buvo manoma, kad įliejus šios energijos į dantų pastą, ji gali būti naudinga dantims, o panaudojus gaminant veido kremą, suteikti veidui spindesio. Tačiau šie teiginiai nebuvo moksliškai pagrįsti.“
Vos tik radioaktyvios medžiagos buvo atrastos, jomis praturtinti produktai užplūdo parduotuvių lentynas. Kremai neturėjo tokio poveikio, apie kokį buvo kalbama reklamoje, tačiau tai niekaip neatsiliepė kosmetikos priemonių linijos „Tho-Radia“ populiarumui.
Visi ją sudarę produktai, įskaitant lūpų dažus ir pudrą, įvairius kremus, muilą, medicinines žvakutes, skutimosi peiliukus, energinius gėrimus ir net prezervatyvus, kaip teigiama, spinduliavo organizmui palankią radioaktyvumo energiją.
Aukso vertės radiacija
Kai pačioje 20 a. pradžioje pasirodė pirmieji radioaktyvūs produktai, radioaktyvumas buvo visiškai nauja mokslo šaka. H. Becquerelis laikomas jo atradėju, tačiau patį terminą „radioaktyvumas“ 1898 m. sugalvojo lenkų-prancūzų mokslininkė Marie Curie, tais pačiais metais atradusi radį.
Medikai iš pat pradžių sėkmingai pritaikė radį ir rentgeno spindulius, todėl kosmetikos ir kitų produktų gamintojai bandė pasinaudoti šia radiacijos terapijos sėkme.
„Rentgeno spinduliai – dar viena radiacijos forma – ir radis buvo sėkmingai naudojami medicinoje įvairioms ligoms gydyti, – CNN aiškina Aukridžo asocijuotų universitetų radiacinės saugos specialistas Paulas Frame. – Tinkamai savo darbą išmanančio specialisto naudojamas radioaktyvumas gali padėti išgydyti vėžį. Šios ligos gydyme ir šiandien naudojame radioaktyvias medžiagas, nors radžio ir atsisakėme.“
Radis buvo toks populiarus tarp vartotojų, kad daugelio produktų etiketėse buvo rašoma, kad jie radioaktyvūs, nors taip ir nebuvo. „Panašiai kaip šiais laikais sakome: „Turiu auksinę kredito kortelę“. Iš tiesų tai ji neauksinė, tik šis žodis sukuria papildomos vertės iliuziją. Tais laikais taip pat buvo žiūrima į radį“, – aiškina P. Frame.
Tačiau radiacija turi naikinamąjį poveikį žmogaus organizmui, todėl gydant vėžį, ją būtina nutaikyti tik į ligos paveiktas ląsteles. Mintis radioaktyviais elementais praturtinti kasdienio naudojimo produktus teigiamą radiacijos poveikį galėjo paversti katastrofiškai klaidinga prielaida.
Nuo pavojingo gėrimo „atvipo žandikaulis“
Ar labai pavojinga buvo naudoti radioaktyvius kremus? Laimei, jie nepadarė didelės žalos. „Šie kremai neturėjo jokio teigiamo poveikio, tačiau radiacijos lygis juose buvo toks nedidelis, kad nebuvo ir nepageidaujamų padarinių. Bet kuriuo atveju, juk tai tebuvo gudrybė“, – CNN sako P. Frame.
Tačiau kiti, vidiniam vartojimui skirti produktai buvo mirtinai pavojingi. Vienas iš populiariausių buvo „Radithor“ – „energinis gėrimas“ iš distiliuoto vandens ir jame ištirpintos nedidelės radžio dozės. Drąsiai reklamuojamas kaip „Vaistas gyviems numirėliams“, buvo skelbiama, jog jis gydo nuo įvairių negalavimų, pradedant diabetu ir baigiant seksualiniu šaltumu.
Tačiau ši „panacėja“ pražudė jos didžiausią gerbėją Amerikos sportininką ir aukštuomenės veikėją Ebeną Byersą, liūdnai pagarsėjusį tuo, kad kelerius metus iš eilės per dieną išgerdavo iki trijų buteliukų „Radithor“. 1932 m. jis nuo šio gėrimo mirė, o „Wall Street Journal“ antraštėje puikavosi frazė: „Vanduo su radžiu puikiai veikė, kol atvipo jo žandikaulis.“
Neaišku, ar yra kitų su „Radithor“ susijusių mirčių, tačiau, T. J. Jorgenseno teigimu, taip gali būti dėl jo pakankamai aukštos kainos, nes ne visi galėjo šį gėrimą reguliariai įpirkti.
„Radžio merginos“
E. Byersas nebuvo pirmoji naujai atrastos radiacijos auka. Trečiojo 20 a. dešimtmečio viduryje išpopuliarėjo laikrodžiai su radžiu – T. J. Jorgensenas juos vadina „to meto „iPhone“.
Šių laikrodžių dėvėjimas didelės žalos nedarė, bet juos gaminusiems ir radžiu, kad spindėtų, dengusiems darbininkams iškilo rimtų sveikatos problemų.
Laikrodžių ciferblatų dengimas radžiu buvo kruopštus ir subtilus darbas, kurį dažniausiai atlikdavo moterys. „Radžio merginoms“, kaip šios darbininkės buvo vadinamos, buvo pasakyta teptukus nusmailinti paseilinus lūpomis.
Po kurio laiko joms pasireiškė „radžio žandikauliu“ vadinama medicininė būsena, nes nuolatinis nedidelių radžio dozių vartojimas sukėlė kaulų nekrozę.
Visgi radiacijos sukelti negalavimai ir netgi šių darbininkių mirtis nuo radiacijos poveikio nesumažino radioaktyviomis medžiagomis praturtintų produktų populiarumo ir nesukėlė tokio atgarsio visuomenėje kaip visiems gerai žinomo E. Byerso mirtis.
Paskutinis smūgis radioaktyviai kosmetikos produkcijai buvo suduotas 1938 m., kai buvo priimtas Federalinis maisto, vaistų ir kosmetikos įstatymas, uždraudęs melagingą informaciją ant pakuotės.
Tuo metu visuomenės susidomėjimas tokio pobūdžio gaminiais taip pat jau buvo atslūgęs, o likusios vos kelios senosios kosmetikos gaminių linijos, įskaitant ir „Tho-Radia“, išėmė radioaktyvius elementus iš produktų sudėties, palikdamos vien tik pavadinimą.
