Gyvenimas

2020.03.14 12:59

„Vyrai yra gėlės“ – žvilgsnis į stereotipais apipintą temą ir dar trys atviri herojų pasakojimai

parodos atidarymas atidedamas
Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.03.14 12:59

Fotoprojekto „Vyrai yra gėlės“ objektyvams pozavo dvylika apsinuoginusių vyrų, drąsiai prabilusių temomis, apie kurias su vyrais kalbamasi nedažnai. Pirmadienį turėjo įvykti ir projekto parodos atidarymas, tačiau projekto autorės pranešė, kad parodos atidarymas atidedamas dėl esamos situacijos ir galimos koronaviruso grėsmės.

Menininkės Neringa Rekašiūtė ir Edita Mažutavičiūtė pristato fotoprojektą „Vyrai yra Gėlės“. Internete projektas jau pasirodė, o kovo 16-ąją turėjo įvykti ir parodos atidarymas sostinėje. „Labai liūdna pranešti, kad parodos atidarymas „Vyrai yra gėlės“ yra nukeliamas iki balandžio 17 dienos.

Neringa Rekašiūtė apie projektą „Vyrai yra gėlės“: norisi paneigti stereotipus ir padrąsinti vyrus kreiptis pagalbos

Dėl itin didelio susidomėjimo renginiu, jis viršytų 100 žmonių limitą, todėl nenorime rizikuoti ir klausome Vilniaus Savivaldybės draudimo. Šiuo sunkiu, iššūkių kupinu metu, linkim visiems ramybės, atjautos vieni kitiems, refleksijos ir, svarbiausia, sveikatos“, – portalui LRT.lt sakė N. Rekašiūtė.

Fotoprojektui „Vyrai yra gėlės“ pozavo dvylika apsinuoginusių skirtingo amžiaus, socialinės padėties, seksualinės orientacijos vyrų.

Anot autorių, projektas siekia atkreipti dėmesį į stereotipais apipintą temą apie vyrų pažeidžiamumą. „Kiekvienam jų uždavėme po tris klausimus – teiravomės, kada paskutinį kartą verkė, kaip vertina savo kūną ir kokie buvo santykiai su tėvu“, – portalui LRT.lt pasakojo N. Rekašiūtė, užrašiusi atviras herojų istorijas.

Anot Neringos, vyrai mūsų visuomenėje neproporcingai kenčia dėl psichologinių problemų, nes yra mokomi būti bejausmiais, su viskuo susitvarkyti patys, neprašyti pagalbos, tylėti.

„Socialiai priimta vyrams diegti, kad jie turi būti pagrindiniais šeimos aprūpintojais, išreikšti stiprias, stoiškas savybes ir nors jos iš esmės nėra blogos, bet spaudimas visad būti tobulu ir niekad nesuklupti yra kenksmingas vyrų psichikai. „Vyriškos“ profesijos yra pavojingesnės gyvybei, rizikingesnės, ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.

Vyrai taip pat dažniau būna smurtinių, žiaurių nusikaltimų aukomis. Todėl labai svarbu sukurti erdvę atviram pokalbiui ir duoti leidimą vyrams pasirodyti pažeidžiamiems, trapiems, nežinantiems ir ieškantiems“, – kalbėjo kita projekto autorė E. Mažutavičiūtė.

LRT.lt dalijasi trijų fotoprojekto „Vyrai yra gėlės“ herojų nuotraukomis ir pamąstymais.

Audrius, valstybės sienų apsaugos tarnautojas, 47.

Kada paskutinį kartą verkei? Dukros man sako, kad turi labai jautrios sielos tėtį. Nežinau, kodėl taip, gal daug knygų buvo perskaityta, o ir gyvenimas kaime – gamta, šunys, katinai, gyvuliai – buvo mano draugai. Mačiau, kaip veršiuodavosi ir paršiuodavosi gyvūnai, viską pats jusdavau iš taip arti.

Prieš porą savaičių kroviau tėvų žemėj malkas, darėme talką po žiemos, kiekvienais metais taip tvarkomės. Žiūrėjau į visus tuos laukus aplink, kur su tėčiu kartu dirbom, kur stovėjo mūsų namas, kurio jau nebėra, kur buvo žydintis sodas. Žiūrėjau į kalniuką, kuris vaikystėje toks milžiniškas atrodė…

Atsiminiau, kaip tėtė padarė medines slides, galus jų įkišo į tokį kubilą, kad užsiriestų, ir paleido mane nuo to kalno, sako – varyk! Tai ir apsiverkiau, nes kai atsistoji ant savo žemės, brač, kaip viskas per tave kiaurai eina!

Koks tavo santykis su tėčiu? Tėtis buvo didelis pasakorius ir labai geras žvejas. Tais laikais nebuvo priimta labai liestis ir glebėsčiuotis ar rodyti jausmus. Bet atsimenu, kad tėtis buvo nusipirkęs tarybinį motorolerį – kiaule jį vadinome.

Sakė, kad į mokyklą su juo važiuos (tėtis buvo kaimo mokytojas), bet visi žinojo, kad dėl žvejybos nusipirko. Man buvo gal šeši ar septyni metai, važiavom tuo motoroleriu po žvejybos, labai sutemo, prasidėjo audra, smarkiai įsilijo. O aš jaučiu, kad už tėčio nugaros sėdžiu, glaudžiuosi prie jo apsikabinęs ir jaučiuosi kaip už didelės sienos. Kartais labai trūksta to jausmo, tai dabar norisi kitiems jį suteikti – perduoti savo šeimai. Noriu savo dukroms ir žmonai būti ta stipria nugara, už kurios pasislėpus niekas nebaisu.

Koks tavo santykis su kūnu? Vaikystėje buvau gana aukštas, tipinis krepšininkas. Paauglystėje, vyriškėjant, norėjau turėti rėmą. Tai patys su draugais konstravomės hantelius, štangas, o Švarcnegeris buvo mūsų autoritetas. Man nuo vaikystės labai patiko sportas, nors salės neturėjom, varydavom į stadioną treniruotis.

Dar atsimenu, kad pavasarį, kai nutirpdavo ledas, tokiuose duburiuose atsirasdavo vandens, ten koks geras metras gylio būdavo. Tas vanduo greitai prišildavo ir mes lėkdavom ten maudytis. Kadangi tėvai neleisdavo, tai nuogi maudėmės, kad rūbų nesušlaptume ir jie nesuprastų. Kartais ir su žmona pasikalbam, kaip senstant kūnams atrodysim. Nebijau tos senatvės, nebijau, kad kūnas pasens.

Mindaugas, verslininkas, 41.

Kada paskutini kartą verkei? Nesu medinis, mane daug kas jaudina. Verkiu, to neslepiu, nebijau. Nors viešai nekūkčioju ir prie vaikų stengiuosi neverkti. Dukra tikrai yra mačiusi mane verkiantį ir nieko tragiško neįvyko, bet aš labai noriu apsaugoti savo vaikus. Jiems ir taip nemažai teko iškentėti, kuomet skyrėmės su žmona. Prieš mėnesį verkiau, buvau duobėje, nepaėjo pora verslų, subyrėjo sveikata. Bet po truputį grįžtu į gyvenimą. Dalyvavimas šiame projekte yra dalis šio sugrįžimo, iššūkis sau pačiam.

Koks tavo santykis su tėčiu? Mano tėčiui yra 86 metai. Jis yra seno kirpimo, bet nuostabus žmogus, moka neimti dalykų į širdį, į gyvenimą žiūri lengvai, turbūt dėl to yra toks ilgaamžis ir pilnas jėgų. Gyvenome kaime, buvo labai daug sunkaus fizinio krūvio ir kaimo darbų. Mano brolis daugiau kalbasi su tėčiu negu aš, bet jis apskritai turi stipresnį ryšį su protėviais, su šaknimis.

Neseniai nusipirkęs butą vėliau rado senelio nuotrauką, kur jis stovi būtent prie to pačio namo! Tarpukariu tame name buvo karininkų mokykla ir senelis joje mokėsi. Bet sovietmečiu apie tai nekalbėjo, nuo visų slėpė. Pamatę šią nuotrauką ir supratom, kodėl senelis pasislėpęs kambario kampe niūniuodavo Lietuvos himną.

Koks tavo santykis su kūnu? Vaikystėje buvau mažas ir storas, mama maitindavo riebiais kotletais. Po to ištįsau, nes daug sportavau, nors mama man gana ilgai neleido sportuoti dėl astmos. Kuomet pirmą kartą sukūriau šeimą, vienu metu svėriau 120 kg.

Tuo metu gerdavau daug alkoholio, degtinės, savaitgaliais sėdėdavau prie stalo, apkrauto mišraine. Vėliau nusprendžiau, kad daugiau nė lašo, kad man taip nepatinka gyventi. Du metus visiškai negėriau. Mano svoris vis dar šokinėja dėl emocinės būklės, kurioje esu. Šiuo metu užsiimu taichi praktika. Manau, kad mintis, jog išorė atspindi vidų turi savy tiesos. Nemanau, kad reikia turėt sixpacką, čia kraštutinumas. Bet judėti yra būtina.

Kasparas, verslo plėtros vadovas, 36.

Kada paskutinį kartą verkei? Ėjau vienas į kiną, pasiėmiau gėrimo ir žiūrėjau Almadovaro filmą. Tai verkiau ir iš juoko, bet ir dėl to, kad viduje skaudėjo. Po paskutinio išsikyrimo su mergina, kuris buvo labai negražus, nepajėgiau verkti. Bet galiu susigraudinti žiūrėdamas video apie gamtą ir Afriką, ypač kai būnu pachmielnas.

Koks tavo santykis su tėčiu? Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo šeši metai. Mama pasiėmė du sūnus į rankas, pastatė namą, tampė plytas ir mus užaugino. Vaikystėje senelis buvo mano autoritetas. Jis atsikeldavo anksti ryte, užsikaisdavo vandens, ilgai skusdavosi barzdą. Reikia daug vidinės ramybės turėti, kad taip nusiskustum.

Man labai patiko jo džentelmeniškos paniatkės. Mūsų šeimoje vyrai nesišlapina atsistoję iš paprasčiausios pagarbos moterims. To mokau ir savo sūnų. Senelis ir dėdės patys kojines ir triusikus plovė, moterys prie šitų dalykų nesilietė. Niekad savo giminėje nesu matęs jokio toksinio šūdo, tik abipusę pagarbą. Kai buvau mažas ir sirgau, atsimenu, kad senelis mane nešiojo ant rankų ir man dainavo. Kai senelis mirė, paprašiau, kad močiutė man padovanotų jo skustuvą.

Koks tavo santykis su kūnu? Anksčiau kažkiek kompleksavau, o dabar man nesvarbu, aš turiu dad body, užauginau sūnų vienas pats! Bet visgi, neseniai buvau talkoje ir reikėjo nešti šaldytuvus, tada ir supratau, kad noriu pasportuoti – tiesiog dėl savęs, kad būčiau stiprus.

Bet šiaip, visus savo ir kitų trūkumus matau kaip privalumus. Man patinka tai, jog mano aplinkoje visi yra nestandartiniai vyrai: dirba servise, yra šauliai, bet vaikšto į soliariumus, veriasi kristalinius auskarus ir šoka pramoginius šokius. Ir ką? Gali būti viskuo, kuo tik nori! Tai yra saviraiška!

Visa projekto „Vyrai yra gėlės“ fotosesija – nuotraukų galerijoje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.