Jeigu anksčiau, pavyzdžiui, bendravimas jums buvo aktualus, bet staiga ėmė kelti nerimą, reikėtų susirūpinti – jūsų psichika su kažkuo nebegali susitvarkyti. LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ psichologė Vaida Stankutė pažymi, kad ir psichologams gali būti baisu ateiti į radijo laidą, nes tai nauja patirtis, tačiau situaciją galima išspręsti suvokus, kad po nerimu slypi nepatenkintas poreikis, ir jį patenkinus.
Daugybė žmonių, net mažų vaikų, kasdien dėl kažko nerimauja, o kai kuriems tai labai rimtai trukdo gyventi. Nerimas ir kaip su juo kovoti – LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ tema. Vedėja Giedrė Čiužaitė kalbina psichiatrę Aušrą Senkuvienę ir psichologę Vaidą Stankutę.
– Ar sutiktumėte, kad šių laikų visuomenė – augančio nerimo visuomenė?
V. Stankutė: Kartais bandau į tai atsakyti, galvoju: ar tikrai nerimo padaugėjo, ar tiesiog esame tam labiau dėmesingi, mokame pastebėti? Nežinau, ar paties nerimo daugiau. Nerimas – natūrali, biologiškai užprogramuota reakcija. Nerimu reaguojame į labai daug dalykų. Sakyčiau, daugėja ne paties nerimo, o stresorių ir situacijų, į kurias galime reaguoti.
– Atsivertus „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, „nerimas“ – tiesiog stiprus jaudinimasis, susirūpinimas. Kokie vis dėlto požymiai – nuo jausmų iki kūno reakcijų – rodo, kad mes tikrai nerimaujame?
V. Stankutė: Nerimo ir baimės patyrimas labai panašus, bet baime mes dažniau linkę laikyti tai, kas turi objektą, pavyzdžiui, baimė skristi lėktuvu. Nerimas dažnai visa apimantis, jo objektas nelabai aiškus. Nerimas ypatingas tuo, kad labai stipriai reiškiasi per kūną. Yra tam tikros nerimastingos mintys, dažnai – nuogąstavimai dėl ateities, bet yra ir stiprių kūno reakcijų: padažnėja širdies ritmas, pagreitėja kvėpavimas...
Vieni žmonės labiau moka mintis, jausmus reikšti žodžiais, kiti tai sugeba mažiau – tada jų jausmai nusikreipia į fizinius patyrimus. Pavyzdžiui, vaikai – natūralu, kad jie nesugeba žodžiais pasakyti, kaip jaučiasi, juo labiau suprasti, kodėl. Kai kurie žmonės, matyt, čia labiau ir pasilieka.
A. Senkuvienė: Kūno pojūčiai – „legali“ priežastis kreiptis į gydytoją. Žmonėms aišku: širdis plakė ramiai, dabar ji daužosi; prakaituodavau adekvačiai, dabar be sustojimo. Tai aiškiai atskiriama. Bet svarbu tai, kad nerimo atveju kūno pojūčiai kyla iš vegetacinės nervų sistemos, yra nevalingi. Širdies plakimas, prakaitavimas, kvėpavimo dažnis, rankų drebulys – galbūt yra žmonių, sugebančių tai kažkiek pareguliuoti, bet didžioji dauguma tikrai ne.
Jeigu žmogus savo pojūčiams jautresnis, jis tai stebi. Bet tai priklauso ir nuo mūsų psichologinio pagavumo: vieni žmonės labiau moka mintis, jausmus reikšti žodžiais, kiti tai sugeba mažiau – tada jų jausmai nusikreipia į fizinius patyrimus. Pavyzdžiui, vaikai – natūralu, kad jie nesugeba žodžiais pasakyti, kaip jaučiasi, juo labiau suprasti, kodėl. Kai kurie žmonės, matyt, čia labiau ir pasilieka.
– Kada turi sau pasakyti, kad tai pokalbio tema su specialistu?
V. Stankutė: Man atrodo, problema pasidaro tada, kai mes nebegalime gyventi visaverčio gyvenimo – nerimas skatina mus vengti, neveikti, nebeleidžia dalyvauti darbinėje veikloje. Jei jis toks stiprus, kad mane apriboja, reikia prašyti pagalbos.
A. Senkuvienė: Objektyvus slenkstis neegzistuoja. Aš pats sau teisėjas, kada man per daug, o kada randu būdų tvarkytis. Bet mėginant konkretizuoti išskirčiau du dalykus: kai tai labai išsiplečia, apima daug gyvenimo sričių arba kuriai vienai labai stipriai kenkia: darbui, santykiams, laisvalaikiui; kitas dalykas – kai nuo nerimo nebepavyksta atsiriboti, jis taip išsitęsia, kad nebesugebu nukreipti minčių.
Nerimas dažnai atspindi vidinį konfliktą – vadinasi, turiu norą ir negaliu jo įgyvendinti: neleidžia arba išorė, aplinka, arba mano vidiniai draudėjai.
– Jei žmogus vengia su kažkuo susitikti, nes jam tai sunku, dalis atsakytų: aš toks gimiau, esu intravertas. Gal nereikia lipti per save, gal tai irgi padidins nerimą, jei nuolat save statysi į padėtį, kuri tau iš prigimties nelimpa?
V. Stankutė: Tai sudėtingas klausimas – tikrai yra žmonių, kuriems iš esmės intensyvaus bendravimo reikia mažiau. Yra temperamentai, asmeninės savybės, kurios nusprendžia, kiek bendravimo mums reikia. Labiau dėmesį atkreipčiau į situacijas, kuriose man bendravimas buvo aktualus, bet dabar man jis kelia nerimą – tada galima ieškoti būdų, kaip tvarkytis.
– Jei yra baimė ir yra nerimas, ir dirbate visiškai kitaip?
V. Stankutė: Iš esmės labai panašiai. Fiziologinė reakcija labai panaši – dažnai su didelėmis baimėmis dirbama bandant jas prisijaukinti. Su nerimu panašiai – reikia jį išbūti.
Paprasta situacija – atėjimas į laidą. Baisu susidurti su tokia nauja, nepažinta situacija. Nerimas skatina vengti – jeigu tik juo vadovaučiausi, norėtųsi neiti, nedalyvauti. Ką aš darau? Galvoju: kur tas nerimas? Dažniausiai galvoju apie kūną, kur tai jaučiasi – sakėme, kad jis stipriai reiškiasi per kūną.
Dažniausiai nerimas, kaip ir visi jausmai, yra susiję su už jo slypinčiu poreikiu – pavyzdžiui, jei labai bijau, nepatenkintas mano saugumo poreikis, pykstu – pažeistas mano orumo poreikis. Tada galvoju, kaip aš galiu pasirūpinti tuo savo poreikiu: gal galiu daugiau paskaityti, tinkamiau pasiruošti, kad jausčiausi saugiau; galiu padaryti kvėpavimo pratimų – nerimas labai susijęs su kūnu, bet kaip mūsų psichika veikia kūną, taip ir kūnas gali veikti vidinį pasaulį. Tokių kvėpavimo pratimų galima rasti programėlėje „Ramu“. Nerimaujant padeda ir sportas.
A. Senkuvienė: Apie nerimą kalbėčiau kaip apie ledkalnio viršūnę, simptomą. Nerimas dažnai atspindi vidinį konfliktą – vadinasi, turiu norą ir negaliu jo įgyvendinti: neleidžia arba išorė, aplinka, arba mano vidiniai draudėjai.
Gali padėti psichoterapija. Žmogus ateina suvokdamas, tik kad nerimauja. Su specialistu grįžtama, galvojama, iš kur tai atsirado, kur tas mano noras, kurį norėčiau, bet negaliu įgyvendinti. Po nerimu dažnai slepiasi pyktis, pavyzdžiui, pykstu ant mamos, bet ant mamos pykti negaliu, negražu; noriu pripažinimo, įvertinimo, bet sarmata. Yra per gyvenimą, patirtis susiformavusių draudimų ir psichika nebepajėgia susitvarkyti – „išmeta“ nerimą.
Visas pokalbis – kovo 9 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
