Gyvenimas

2020.05.04 08:41

Potrauminį sindromą patyręs buvęs NATO kariškis: apie misijas primindavo net durų trinktelėjimas

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2020.05.04 08:41

Ištrūkti iš slogių prisiminimų yra du keliai. Pasirinkti destruktyvaus kelio potrauminio streso užgniaužtam Gediminui Griniui neleido iš šeimos atsineštos patirtys, tad jis savo nesėkmes pavertė pamokomis. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ – įkvepianti buvusio NATO kariškio istorija: juodas mintis palikti užnugaryje padėjo bėgimas bekele, o dabar vyras didžiuojasi ir ultramaratonininko titulu.

Prieš daugiau nei dvidešimt metų meniškos sielos G. Grinius ekspromtu pasirinko kario kelią. Šiandien jis neslepia: jei galėtų laiką atsukti atgal, remdamasis savo dabartiniu supratimu ir patirtimi rinktųsi sporto medicinos gydytojo profesiją. Ar tai reiškia, kad jis gailisi kadaise pasukęs į karo mokslus? Ne – kario patirtį Gediminas vadina gyvenimo mokykla. Jis sako niekados savęs nelaikęs fiziškai stipriu, o kario gyvensena iš esmės pakeitė jo tuomečius įpročius.

„Aš, pavyzdžiui, niekada nemėgau anksti keltis, tai ne mano stiprioji pusė, bet esi priverstas. Tave tai grūdina kaip asmenybę, nes turi kovoti su savo silpnybėmis. Fizinė veikla niekada nebuvo man artima. Aš užsiminėjau kovų menais, o bėgimas niekada nebuvo arti širdies, visada reikėdavo perlipti per save.

Bet kiekvienas karys nori būti generolu – aš ir pasukau tuo keliu. Pradėjau nuo būrio vado, kuopos vado, tada išvažiavau į misiją Irake, vėliau Afganistaną. Grįžęs buvau paskirtas į NATO dalinį – taip prasidėjo mano NATO kariškio istorija“, – pasakoja pašnekovas.

Karys pereina rojų ir pragarą, atvirai sako Gediminas. Šiandien buvęs NATO pajėgų kariškis gali kalbėti apie nepagražintą karinių misijų realybę. Vykdamas į karines misijas Irake ir Afganistane Gediminas net neįsivaizdavo, ko gali tikėtis ir kas jo laukia karštuose karo zonos taškuose. Tačiau vykti į karines misijas NATO pajėgų kariškį viliojo nauja patirtis ir noras kilti karjeros laiptais. „Deja, smalsumas mane pražudė, – nesigina laidos herojus. – Mačiau dalykų, kurių ilgai nenorėjau prisiminti ir apie juos kalbėti.“

Vedamas naivių tikslų vyras išvyko į pirmąją misiją Irake, bet ten nudegė savo sparnus. Gediminas tikėjosi ne to, ką ten teko patirti ir išgyventi.

„Apie tai mano draugai nieko nepasakojo. Arba jie nepatyrė arba nutylėjo, kaip ir aš kažkada psichologui nesakiau, kas ten vyko. Nuvykus buvo susitikimas su kolegomis, jie sakė: per savo misijas „gavome“ septynias raketas, aštuonias minias, buvo baisu. Aš pagalvojau: na taip, nebūtų baisiai smagu. Kol aš buvau misijoje, buvau vienas iš atsakingų, kurie skaičiavo atakas. Mūsų bazėje buvo 270 raketų ir minų per septynis mėnesius. Buvo žuvusių žmonių, sudegusių pastatų... Visi šie išgyvenimai susideda ir vis tiek tave paliečia“, – mintimis dalijasi buvęs kariškis.

Kai tai patiri, jauti, kad kažkas ne taip: kad reaguoji į tas pačias situacijas visiškai kitaip nei anksčiau, pakeli balsą tada, kai nereikia, esi labiau sudirgęs, triukšmas sugrąžina prisiminimus iš praeities. Aš net krūptelėdavau, susilenkdavau, visi sakydavo: ką tu darai? Kas čia vyksta?

Baisūs įvykiai palietė vidinį Gedimino pasaulį. Dramą jis išgyveno ne tik karo lauke. Namuose, Lietuvoje, vyro laukė nėščia žmona Gintarė ir sūnus. Laidos herojus pasakoja, kad nuo žmonos slėpė baisius išgyvenimus.

„Kai mano žmona buvo nėščia, aš negalėjau grįžti, nes neskraidė sraigtasparniai. Viską turėjau išgyventi vienas. Tas stresas akumuliuojasi, atsiranda mirties baimė, nes tu matai žuvusius, sužeistus draugus, galvoji, kaip bus, jei tau taip atsitiks, kaip bus Gintarei, sūnui Danieliui ir Dovydui, kuris dar pilvuke. Tave paliečia – grįžęs nebesi toks, koks išvažiavai“, – pažymi pašnekovas.

Pergudravo psichologus, bet problemos nedingo

Tiek karinėse misijose, tiek tarnaujant jėgerių batalione Gedimino įveiktos baimės išplėtė jo galimybių ribas, tačiau po antrosios misijos Afganistane NATO kariškis grįžo palaužtas. Ir psichologui, ir artimiesiems, ir net pačiam sau buvo sunku pripažinti, kad turi problemų. Pergudravęs visus psichologinius testus Gediminas tik po kurio laiko suprato, kad jį kamuoja potrauminis sindromas.

Buvęs kariškis neslepia – potrauminis sindromas kamuoja daugelį: mačiau dalykų, apie kuriuos ilgai negalėjau kalbėti

„Grįžau 2007 metais. Kariui grįžus iš misijos, būna medicininė patikra, psichologo, psichiatro konsultacija. Bet aš norėjau ir tikėjau, jog būsiu generolas, užimsiu aukštas pareigas. Galvojau, prisipažinimas gali iškirsti visus tuos kelius. Nuslėpiau visas istorijas, bet visa tai neišnyko, viskas buvo manyje. Kai grįžau, šeima matė, jog aš visiškai pasikeitęs“, – prisimena jis.

Viena iš baimių, vis primindavusių, kad problemos niekur nedingo, buvo šalčio arba šalto vandens baimė. Šie dalykai jam kaskart primindavo misijas, kaip jose tekdavo plaukti lediniu vandeniu. Buvęs kariškis teigia iki dabar negalintis pakęsti šalto vandens.

„Aš viską stengdavausi išgyventi vienas, nesakydavau artimiesiems ir, aišku, kolegoms. Nes jeigu tu ten pradedi rodyti savo baimes, tu jas pasėji tarp kolegų. To ir nereikia daryti tuo metu, kai tai vyksta, nes aš tikiu: mintis, o ir žodis turi galią. Jeigu tu baimę išleidi, ji pasklinda“, – savo filosofija dalijasi pašnekovas.

Gediminas sako, kad jam, kaip vyrui, buvo sunku prisipažinti apie kamuojantį potrauminį sindromą. Laimei, sunkiu gyvenimo etapu vyrą palaikė žmona Gintarė ir vaikai.

„Iš pradžių nesupratau, kas darosi. Kai tai patiri, jauti, kad kažkas ne taip: kad reaguoji į tas pačias situacijas visiškai kitaip nei anksčiau, pakeli balsą tada, kai nereikia, esi labiau sudirgęs, triukšmas sugrąžina prisiminimus iš praeities. Tu pasijunti kažkoks kitoks nei kiti. Bet koks durų trinktelėjimas man primindavo visus tuos įvykius. Aš net krūptelėdavau, susilenkdavau, visi sakydavo: ką tu darai? Kas čia vyksta? Aš galvojau, jog tai yra nenormalu, kaip gyvenimą atsukti atgal, kad būčiau toks, koks buvau iki tol...“ – pasakoja Gediminas.

Dar būdamas Irake jis internete ieškojo informacijos, kas ribiniais gyvenimo momentais jam galėtų pagelbėti. Taip NATO kariškio gyvenime atsirado bėgimas. Gediminas neneigia, kad karo lauke dauguma karių palūžta ir puola į depresiją ar alkoholizmą. Tačiau jis, prisimindamas skaudžias savo šeimos praeities problemas, apsisprendė sukti kitu keliu. Iš pradžių vyras bėgo maratonus, o po dvejų metų pagerino Lietuvos šimto kilometrų bėgimo rekordą.

„Vienas [kelias] yra destruktyvus: narkotikai, alkoholis, depresija ir nieko nedarymas. Bet aš galvoju, kad tai yra nesąžininga kitų atžvilgiu, tai labai savanaudiška. Kitas kelias – tobulėjimo arba nesėkmių pavertimo išmoktomis pamokomis, kurios veda į teigiamą pusę. Aš pasirinkau tą kitą.

Viską, ką darome, atsinešame iš patirties. Savo šeimoje esu matęs alkoholizmo problemą, tai tikrai nenorėjau pasukti tuo keliu. Apie narkotikus nešneku – tai kitas žingsnis po alkoholio, kuris yra žiaurus, mano manymu, nesuprantamas ir savanaudiškas. Taip į mano gyvenimą atėjo bėgimas“, – kalba jis.

Per pirmąsias treniruotes bėgiojo į Gedimino kalną

Šiandien Gediminas dar sykį pabrėžia niekados nemėgęs bėgimo, tačiau pamažu šis tapęs ne tik meditacija, bet ir darbu. Susidomėjęs ekstremalia sporto šaka – bėgimu bekele, kai bėgama kalnais, – sportininkas greitai pradėjo skinti pergales. Prieš penkerius metus buvęs karys tapo greičiausiu daugiau nei šimtą kilometrų nubėgančiu žmogumi pasaulyje. Kurį laiką ultramaratono bekele varžybas jis derindavo su kario veikla, o prieš kelerius metus bėgimas tapo prioritetu ir kario darbą teko palikti.

Viskas eina per patirtis: jei darbe yra rėkiantis ant tavęs bosas, o tu turi gerą savitaigą, gali pradėti to negirdėti. Jis gali rėkti, o tu gali sau ramiai kažką daryti. Taip ir bėgant: kūnas rėkia ant tavęs, tau viskas skauda, bet tu moki atsipalaiduoti ir bėgti finišo link.

„Visada, ką pradedu, tą noriu baigti. Mes visada turime viduje tą demoną: tu sustok, kam tau to reikia? Bet tu visada turi sakyti: tylėk, aš dabar darau tai, kas man yra reikalinga – aš pasieksiu finišo liniją. Nepradėjau nuo šimto kilometrų – viskas prasidėjo nuo penkių kilometrų, nuo dešimt, peraugo į pusę maratono, maratoną, šimtą kilometrų. Keli bėgimo lygį – taip į mano gyvenimą atėjo bėgimas bekele. Lietuvoje mes kalnų neturime – bėgi žvyrkeliu, miško keliukais, per laukus, pievas“, – pasakoja laidos herojus.

Šiandien profesionalus ultramaratonininkas Gediminas vadinamas „geležiniu žmogumi“. Ne vieną pergalę pasaulio čempionatuose iškovojęs sportininkas prisimena, kaip Vilniuje vyko pirmosios treniruotės – jis bėgdavo į Gedimino, Trijų kryžių kalną ir leisdavosi žemyn. Taip stengėsi pripratinti smegenis prie šios veiklos. Kai mes treniruojamės, treniruojame smegenis, o ne kūną – kūnas teatlieka veiksmą, viskas vyksta galvoje, tikina buvęs kariškis.

Gediminas pasaulio ultramaratono čempionatuose visada pabrėžia lietuviškas šaknis ir finišo tiesiąją kerta apsigaubęs Lietuvos vėliava. Kolegos sportininkai iš viso pasaulio nesuvokia, kaip vyras gali tiek pasiekti neturėdamas tinkamų sąlygų treniruotis. Tačiau, pasak Gedimino, bėgimas bekele reikalauja skvarbaus proto ir blaivios sąmonės, o jo, kaip čempiono, variklis – užsispyrimas.

„Viskas eina per patirtis: jei darbe yra rėkiantis ant tavęs bosas, o tu turi gerą savitaigą, gali pradėti to negirdėti. Jis gali rėkti, o tu gali sau ramiai kažką daryti. Taip ir bėgant: kūnas rėkia ant tavęs, tau viskas skauda, bet tu moki atsipalaiduoti ir bėgti finišo link“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Ateityje Gediminas turi tikslą – bėgimą sujungti su ajurvediniu mokymu. Sportininkas jau konsultuoja kolegas, o bėgimu užkrėtė ir du sūnus bei žmoną. Jie ir yra didieji Gedimino palaikytojai. Ultramaratono čempionas pripažįsta: be šeimos paramos jis nebūtų pasiekęs pergalių. Tačiau yra ir dar kai kas svarbaus, lemiančio čempiono sėkmę. Gediminas noriai vardija, iš ko susideda laimės medis, lemiantis jo būsenas ir rezultatus.

„Bėgiko laimės medis susideda iš sveikos gyvensenos, sveikos mitybos, kvėpavimo, meditacijos, fizinio kūno, jogos, lankstumo, jėgos. Bėgimas man kaip religija: aš patyriu kažką panašaus į nirvaną – tu bėgi, o tavo kūnas būna kitur“, – teigia buvęs NATO kariškis.

Plačiau – kovo 7 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Buvęs kariškis neslepia – potrauminis sindromas kamuoja daugelį: mačiau dalykų, apie kuriuos ilgai negalėjau kalbėti
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.