Fotoprojekto „Vyrai yra gėlės“ herojai ne tik drąsiai pozavo apsinuoginę, tačiau ir atvirai pasakojo savo istorijas. Vienas herojus atskleidė, kad vaikystėje buvę prastoki santykiai su tėvu pasikeitė, kai jis prakalbo apie savo orientaciją ir apsilankymus pas psichoterapijos specialistus.
Menininkės Neringa Rekašiūtė ir Edita Mažutavičiūtė pristato fotoprojektą „Vyrai yra Gėlės“.
12 skirtingo amžiaus, socialinės padėties, seksualinės orientacijos vyrų atsiliepė į kvietimą nusifotografuoti nuogi, o taip pat pasidalijo savo istorijomis – papasakojo apie santykius su tėvu, savo kūnu, prisiminė, kada paskutinį kartą verkė.
„Vyrai mūsų visuomenėje neproporcingai kenčia dėl psichologinių problemų, nes yra mokomi būti bejausmiais, su viskuo susitvarkyti patys, neprašyti pagalbos, tylėti“, – pastebi projekto autorė N. Rekašiūtė.
Fotoprojekto „Vyrai yra Gėlės“ parodos atidarymas įvyks kovo 16 dieną Vilniuje, o LRT.lt dalijasi trijų fotoprojekto „Vyrai yra gėlės“ herojų nuotraukomis ir pamąstymais.
Martynas, tatuiruočių meistras, 29.
Kada paskutinį kartą verkei? Vasaros pabaigoje tuokiausi „Burning Man“ festivalyje, verkiau per savo vestuves. Kuomet sakiau savo įžadus buvo ramu, nes buvau daug kartų juos parepetavęs. Bet kai Aistė sakė savuosius, tada pratrūkau. Aistė savo įžaduose pasakė tai, kas man labai brangu ir svarbu gyvenime, ji buvo taip stipriai apie mane pagalvojusi.
Anksčiau daugiau verkdavau, ypač universiteto laikais, kai studijavau Londone. Buvo sunkus, depresyvus metas, dirbau nemėgstamą darbą tam, kad išgyvenčiau. Buvau neseniai išsiskyręs, jaučiausi labai vienišas, turbūt dėl tos vienatvės ir verkdavau.
Tuomet išmokau būti vienas, bet ir supratau, kad visiškai to nenoriu, kad man gyvybiškai svarbu žmogus ir santykis. Su kitu žmogumi dingsta tuštuma ir nepakeliama vienatvė. O šiaip dažnai susigraudinu žiūrėdamas filmą ar net reklamą. Nebespaudžiu tų ašarų viduje, leidžiu joms atsirasti.
Koks tavo santykis su tėčiu? Kaip ir daugelio – nekoks, labai paviršutiniškas. Kai buvau vaikas, tėtis pasirinko karjerą, o ne tėvystę. Finansiškai visada buvau aprūpintas, už ką esu tėčiui dėkingas. Bet nesu su tėčiu fūlės kamuolio paspardęs ar kašio pamėtęs. Neatsimenu mūsų laiko kartu.
Labiausiai nenoriu to pakartoti pats tapęs tėvu. Kiek jis man skyrė laiko ir dėmesio tada, lemia, kiek šiandien aš noriu su juo bendrauti. Nėra, kad kažkas sietų – mudu šnekam tik apie reikalus: automobilius, statybas, materialius dalykus.
Pats pastebiu, kad mano kartos žmonės geriau sutaria su seneliais. Gal ir dėl to, kad jie gimę tarpukario laisvoje Lietuvoje, tai galbūt vertybės yra panašesnės. Su močiute aš daug labiau noriu susitikti, nes santykis nuoširdesnis ir stipriau suvokiu jos laikinumą.
Koks tavo santykis su kūnu? Anksčiau nemėgau savo kūno, jaučiausi, kad esu per kūdas, o kai kuriose vietose per storas. Bet kuomet ant mano kūno ėmė rastis tatuiruotės, mano kūnas man tapo labai gražus. Esu nuolatiniam savo kūno kūrybos procese, panašiai, kaip būna sporte.
Žinoma, pažįstu žmonių, kurie pasidarę tatuiruotes vėliau gailisi, nes paprasčiausiai paskubėjo, išsitatuiravo labai jauni, o vėliau jų skonis keitėsi. Todėl reikia būti sąmoningam, mąstyti apie ilgalaikę perspektyvą. Fotosesijoje pozuoti nuogam sunku nebuvo.
Reinaldas, maisto stilistas, 31.
Kada paskutinį kartą verkei? Dabartiniu laiku verkiu labai retai. Ne todėl, kad nevyriška, man kaip tik smagu paverkti, pasikeičia hormonų pusiausvyra, atrodo, suvedi hormonus į vietą. Bet dar neseniai, kai žiauriai daug dirbau, verkdavau nuo įtampos ir krūvio.
Dažniausiai – važiuodamas į darbą. Šeštą ryto reikia būti aikštelėje, devintą gaminti, pirmą valandą jau reikia nufilmuoti…ir taip daugybę pamainų iš eilės. Galvoji: „Viešpatie, ar aš suspėsiu? Kokia nesąmonė!“
Paskutinį kartą verkiau vasarą, kai skyriausi su draugu. Buvo gaila mūsų namų, šuns, septynių metų draugystės — gėjų metais tai iš viso labai daug. Paverksnojau, pagailėjau savęs, bet neilgai. Tai va, gan tradicinės ašaros netradiciniam vyrui.
Koks tavo santykis su tėčiu? Vaikystėje santykis buvo labai prastas. Tėtis buvo tipinis vyras, nerodė jokių emocijų, bet kai trūkdavo nervai, tai visi pajausdavom. Šiandien man trisdešimt, o tėtis jau suminkštintas ir pravirkdytas už vaikystės skriaudas.
Dabar mūsų santykis geras, jis atvažiuoja į svečius ir žino mano bernus. Tam, kad sukurtume santykį, tėtis turėjo labai pasikeisti. Didelis lūžis įvyko, kai pasakiau jam apie savo orientaciją.
Buvo Velykos, sėdėjom namie, o per teliką ėjo laida, per kurią vis užmetinėjo homofobinius juokelius, sakė, kad gėjus reikia karti. Labai nervinausi, išėjau parūkyt į lauką. Tėtis matė, kad man kažkas blogai ir atsekė iš paskos, klausė, kas yra. Paklausiau jo, ar tikrai nori žinoti. Jis labai verkė, bet perkalbėti manęs nebandė.
Bet tėčiui gal net didesnė trauma buvo, kai pasakiau, jog lankau psichoterapiją. Turbūt bijojo, kad tai nepakeistų mūsų santykių, jog nepradėčiau jo kaltinti. Bet situacija pagerėjo, kai tėtis susirado naują moterį, kuri dirba psichologe. Dabar einam vakarienių – aš ir mano vaikinas, tėtis ir jo draugė. Manau, kad tėtis labai pakeitė savo požiūrį, nes bijo likti vienas.
Koks tavo santykis su kūnu? Dabar esu savo emociniame pike, priaugęs svorio maksimaliai. Esu namų ponia, šiuo metu daug mažiau dirbu. O juk turiu super galią – ką tik sugalvoju, tą ir galiu pagaminti. Sėdim, žiūrim su draugu serialą, o aš pasvajoju, kad norėčiau cinamoninių bandelių. Ir iškepu! O dar kaip mėgstu vytintą kumpį! Bet šiaip, man gera mano kūne. Man patinka gražūs žmonės, bet daug labiau patinka gyvi žmonės.
Esu išgyvenęs ir kūdumo stadiją, kai jaučiausi labai gražus, bet silpnas. Ir antsvorio stadiją, kurioje esu dabar. Neseniai gavau nuotrauką iš aikštelės — joje tvarkau maistą prieš filmavimą — susilenkęs, pilvas išvirtęs, pagurklis. Fui. Bet būna, išsiilsiu, pamiegu, ir vėl visai kitaip sau atrodau.
Benediktas (vardas pakeistas), valstybės tarnautojas, 24.
Kada paskutinį kartą verkei? Per dėdės laidotuves. Mano aplinkoje šeima yra pati svarbiausia vertybė, visi vieni kitus palaiko, rūpinasi. Niekad nesuprasdavau, kaip gali šeimoje sesės su broliais nesikalbėti, su kažkokiom giminėm nebendrauti. Galiu pykti ant jų, nesutarti, bet mes vis vien kaip vienas kumštis.
Per laidotuves teta paprašė manęs visus pakviesti į gedulingus pietus. Bet kai pamačiau, kaip užkasa dėdę, nebegalėjau kalbėti, akys prisipildė ašarų, balsas užlūžo. Nežinau, ar kas suprato, ką sakiau. Verkti nėra gėda, bet neverkčiau prie svetimų žmonių, nenorėčiau, kad mane pamatytų silpną. Vienas, prie artimųjų – žinoma, juk ašarų liaukas ne be reikalo turim.
Koks tavo santykis su tėčiu? Mano tėtis yra labai geras, doras žmogus. Nors nėra kažko labai pasiekęs, visada dirbo paprastą darbą ir neturėjo didelių ambicijų, bet tam tikrais aspektais jis man visada buvo autoritetas.
Nesilygiavau į jį, bet mokiausi iš jo, kaip būti žmogumi ir vyru. Ko jis besiimdavo, padarydavo idealiai, visad atsižvelgdamas į kitus, rūpindamasis visų gerove. Jį visi gerbia – ir vietinis chronelis, ir aukštas valdininkas. Jis man parodė, kaip reikia mylėti moterį. Mano mama yra kaip degtukas, bet tėtis pasėdi, pasiklauso, patyli ir nueina padaro, ką reikia padaryti. Šiandien tėtis yra mano draugas.
Koks tavo santykis su kūnu? Šiaip savo kūną myliu. Taip yra dėl to, kad man su juo labai paprasta. Visad viską dariau, ką man patiko daryti — nevaikščiojau į kačialką, valgiau, ką norėjau valgyti. Draugai sakydavo, kad labai gerai atrodau, o jie dirba ir dirba, ir vis tiek taip neatrodo. Taip, matau savyje tam tikrus trūkumus, bet manau, kad tai labiau psichologija ir reikia keisti ne kūną, o mąstymą.
Visa projekto fotosesija – nuotraukų galerijoje.
