Gyvenimas

2020.03.10 07:44

Ryšio su tėvu nepajuto: vieną paliko dar negimusį, kitam vos neatėmė gyvybės

atviri „Vyrai yra gėlės“ herojų pasakojimai
Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2020.03.10 07:44

Fotoprojekto „Vyrai yra gėlės“ herojai apnuogino kūnus ir sielas bei atvirai dalijasi istorijomis apie savo tėčius, kuriems jų nereikėjo. Gerardas pasakoja savo tėvą matęs tik interneto paieškoje surastoje neryškioje nuotraukoje, o Zigmas pamena, kad tėvas vos neatėmė jam gyvybės.

Menininkės Neringa Rekašiūtė ir Edita Mažutavičiūtė pristato fotoprojektą „Vyrai yra Gėlės“. 12 skirtingo amžiaus, socialinės padėties, seksualinės orientacijos vyrų atsiliepė į kvietimą nusifotografuoti nuogi su specialiai jiems sukurtomis gėlių kompozicijomis.

Anot autorių, projektas siekia atkreipti dėmėsį į stereotipais apipintą temą apie vyrų pažeidžiamumą. „Kiekvienam jų uždavėme po tris klausimus – teiravomės, kada paskutinį kartą verkė, kaip vertina savo kūną ir kokie buvo santykiai su tėvu“, – portalui LRT.lt pasakojo N. Rekašiūtė, užrašiusi atviras herojų istorijas.

Taip pat skaitykite

Ji svarsto, kad Vakarų pasaulis išgyvena vyriškumo krizę, apie kurią jau garsiai kalba ir psichologai, pavyzdžiui, Esther Parel: „Pastaruoju metu tiek daug girdime apie toksišką vyriškumą, apie vyrus grobuonis. Labai gerai, kad mes, kaip visuomenė, keičiamės ir nebetoleruojame smurto bei manipuliacijų. Ir visgi norisi pasikalbėti apie kuriančią, švelnią, ieškančią ir norinčią pažinti vyriškumo pusę.“

Fotoprojekto „Vyrai yra Gėlės“ parodos atidarymas įvyks kovo 16 dieną Vilniuje, o LRT.lt dalijasi trijų fotoprojekto „Vyrai yra gėlės“ herojų nuotraukomis ir pamąstymais.

Gerardas, padavėjas, 22 metai.

Kada paskutinį kartą verkei? Prieš porą savaičių. Grįžau po darbo ir verkiau, nes esu visiškai pasimetęs, nes esu vienas… Tiesiog viskas iš manęs išsiliejo. Man labai sunku išreikšti emocijas, tai, kas susikaupia viduje, vidinį liūdesį. Reiktų reguliariai verkti.

Koks tavo santykis su tėčiu? Aš neturiu tėčio. Tėtis susipažino su mama Palangoje, tai buvo vasaros romanas. Mama pastojo, o tėtis pabėgo, nes paaiškėjo, kad turi kitą šeimą. Jis net siūlė mamai pinigų, kad ji pasidarytų abortą.

Niekada nesu jo sutikęs. Kažkada ieškojau internete, tai radau tokią mažą pikseliuotą nuotrauką, prisiartinau ir atpažinau savo plaukus. Tai nors vieną gerą dalyką iš tėčio gavau – garbanas.

Jei kada turėsiu savo šeimą, tai padarysiu viską, kad būčiau geras tėvas. Bet man viską reikia išmokti pačiam. Turiu pats suprasti, kaip būti geru vyru, nes tokio pavyzdžio neturėjau.

Koks tavo santykis su kūnu? Paauglystėje pamatęs pirmą savo garbaną bėgdavau į kirpyklą ir nusiskusdavau antru numeriu. Norėdavau būti marozas. Šiandien esu visiškai kitas žmogus, džiaugiuosi savo išskirtinumu.

Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad reiks būti nuogam. Aš nesuprantu, kodėl jei vyras yra plastiškas, tai turi iš karto būti ir gėjus? Kodėl vyrai negali džiaugtis savo kūnu, jį išreikšti? Man nuogumas yra gražus.

Matthew, šokėjas, 23.

Kada paskutinį kartą verkei? Prieš keletą dienų. Išsiskyriau su savo vaikinu, kuris yra ir mano geriausias draugas. Buvo labai sunku, nes reikėjo paleisti žmogų, kurį myliu labiau negu save patį. Visgi, mums reikia laiko pabūti atskirai, kad pagytume ir pagalvotume, ar mums grįžti vienas pas kitą. Bet kokiu atveju, mudu jau greit susitiksime Niujorke.

Koks tavo santykis su tėčiu? Turbūt neutralus. Aš nei nekenčiu jo, nei jaučiu visišką meilę ir artumą. Jis niekada nebuvo labai kalbus žmogus, o aš irgi nesu didelis šnekėtojas. Šiandien tikrai žaviuosi tėčio atsparumu gyvenimo iššūkiams ir jo entuziazmu.

Jis yra protingas vyras, kuris nugyveno spalvotą gyvenimą. Yra dalykų, kuriuos tikrai mielai norėčiau būti iš jo paveldėjęs. Ir visgi, sunku iki galo mylėti, nes jo šalia nebuvo didelę dalį mano gyvenimo. Kartais pagalvoju, ar jam išties rūpėjo jo vienintelis sūnus.

Koks tavo santykis su kūnu? Užtruko daug laiko, kol prisijaukinau savo kūną ir tapau didžiausiu jo fanu. Man jis nepatikdavo taip smarkiai, kad net nenusivilkdavau marškinėlių paplūdimyje, o kartais net vilkėdavau visą sportinį kostiumą slėpdamas kūną. Bet šiandien aš jaučiu, kad esu labai gražus! Ir labai noriu tai reikšti visais man patinkančiais būdais.

Man labai patinka nuogumas, pastaruoju metu fotografuojuosi vien nuogas! Žinai, manau, kad būti nuogu – tai būti taikoje su savimi, tai gebėjimas priimti save visokį — didelį, liekną, platų, siaurą, aukštą ir žemą.

Zigmas, rašytojas, 28.

Kada paskutinį kartą verkei? Man labai graži mano vienatvė. Tačiau gyvenimą ir kūrybą įsivaizduoju tik nuolatiniame pokalbyje su žmonėmis, kurie yra aplinkui. Būtent bendravimas apnuogina ir patikrina, ar tai, kuo save laikai, iš tiesų egzistuoja.

Lengva būti geru ir gražiu pačiam sau, o tarp žmonių – sudėtinga, nes atsitinka gyvenimas ir paaiškėja, kas yra kas. Ašarų vertas visuomet gyvenimas, o ne mirtis. Nes mirtis tik pasako, kas yra kas, užbaigia sakinius, padeda taškus, užklijuoja pašto ženklus. „Dabar jau taip“, sako mirtis. Nesako „ne“.

Todėl ir ašaros atsiranda visuomet sąveikoje su kitais. Per neviltį, skausmą, nusivylimą, visus nuskaidrėjimus ir išaiškėjimus, kad lūkesčiuose būta klaidų, kad meluota buvo kitiems ar sau ir panašiai.

Paskutinį kartą verkiau gal savaitę prieš rašydamas šituos žodžius. Ir tas verksmas buvo labiausiai prisiminus, kad meilė nepadaro žmonių laimingais. Kad įkvepia, suteikia jėgų, nuspalvina dienas, tačiau nepadaro laimingais. Kad negaliu tikėtis, jog mano meilė keis kitus žmones, ar juos privers elgtis taip, kaip man labiau patiktų.

Mano seneliui dabar 95. Kartais sunkesniu laiku, arba kam nors atsitikus, jis šyptelėjęs pro ūsą tardavo: „Neverkit, nes nėra kas ašaras šluosto“. Ne todėl, kad nevyriška ar nepadoru, o tiesiog, kad tam verksmui reikia tam tikro supratimo, tam tikro prieglobsčio. Jo pasakojimuose ne taip jau retai verkdavo vyrai. Net nesuprasi, kada nustojo, rodos, visai neseniai, prieš 50 metų.

Esu pastebėjęs, kaip sunku atlaikyti vyrišką verksmą. Koks jis skaudus ir aštrus atrodo žmonėms, kurie yra šalia. Koks nepaguodžiamas. Kažkuo netgi žeidžiantis. Drebinantis gyvenimo pagrindus. Galbūt todėl ir toks nereikalingas, netrokštamas.
Ir tikrai, ko gero daugelis vyrų norėtų, jog to niekada nebūtų. Kad išliktų uolomis ir herojais. Kad vien tik globotų, saugotų, įkvėptų, gintų ir užtikrintų ramybę bei džiaugsmą, prisiimtų atsakomybę. Ir tai yra gražu. Ir tai yra dovana. Bet tai nėra savaime suprantama.

Koks tavo santykis su tėčiu? Mano tėvas gėrė. Vos neatėmė man gyvybės. Pasitraukė iš gyvenimo, kai buvau dar mažas. Kažkiek laiko save dėl to kaltinau. Kažkiek laiko tuo džiaugiausi. Galiausiai susivokiau, jog negaliu visų savo negandų ir sprendimų grįsti vaikystės traumomis ir turiu būti atsakingas už tai, kas esu ir kas manęs laukia. Kad galiu tik dėkoti už visa tai, kas buvo.

Galbūt kartais, kai jaučiuosi nesuprastas, kai nesiseka ir norisi pabėgti nuo visų ir visko, kai jaučiuosi nusivylęs savimi ir pasauliu, šiek tiek jaučiu, kad jis kvėpuoja man į nugarą savo šiaurietišku vilkišku kvėpavimu, primindamas, kad manyje yra jo nerimo, liūdesio, destrukcijos, pagiežos, jo kraujo.

Tačiau nereikia būti auka nei dėl to, nei dėl ko kito. Nevisiškai tikiu, kad reikia mokytis iš nesėkmių ir blogų pavyzdžių, ar kad tokia vaikystė buvo gera pamoka. Nebuvo. Tačiau kažkuriuo metu pajutau, kad augant be tėvo reikia viską pasidaryti pačiam.

Remontuoti savo pirmą dviratį ar automobilį, namuose dažyti sienas ar remontuoti stogą, išvalyti užsikimšusį kaminą ar pastatyti šiltnamį. Taip ir daugelį dalykų pasidaryti pačiam. Santykius, įpročius, ritualus, žmonių suvokimą.

Apskritai manau, kad Lietuva sovietmečiu neteko vyriškumo bei tėviškumo tradicijų. Kažkur kalboje, pertarimuose dar užsilikusi iš Smetonmečio, ar seniau, pagarba tėvui, kaip kažkoks švenčiausias dalykas, tačiau žiūrėdami į savuosius mes dažnai nė trupučio nematėme, ką gerbti.

Ir taip, nes sovietmetis naikino vyriškumą, darė kiekvieną vyrą kuo nereikšmingesniu sraigteliu. Pasaulyje, kuriame viskas duota ir viskas nuspręsta, kur negali tarti tvirtesnio žodžio ir niekam nereikia nei tavo stuburo nei atsakomybės, vyriškumas duso, mutavo, deformavosi iki kažkokio skystimo su keletu laipsnių.

Ne visais atvejais, žinoma, tikiu, kad yra begalė išimčių. Tačiau ši tendencija verčia mus iš naujo sukurti tai, ką vadintume tėvyste, įsivardinti, kame jos grožis ar šventumas, ką būtent rodome ir perduodame savo vaikams. Tame daug kūrybos grožio bei galimybių. Tačiau iššūkis yra neužmigti žiemos miegu, neplaukti pasroviui su emocijomis, impulsais, nesusipratimais ir visa kuo, o apčiuopti savo orumą, išdidumą, švelnumą ar jėgą, ir konstruoti tai, kuo būsime, prisiimti atsakomybę.

Koks tavo santykis su kūnu? Aš jaučiu kūną kaip instrumentą. Kad jis įgauna vertę ir grožį per tai, kaip yra panaudojamas, kokios melodijos juo grojamos. Ir taip, jis yra lygiateisė mano asmenybės dalis. Jis keičiasi pagal tai, kaip gyvenu, pagal tai, ką galvoju.

Jis išreiškia tai, kas manyje slypi. Per šypsenos raukšles, per nugaros kreivę, per nudegimus ar nuospaudas, laikyseną, ką tik norit. Jis ir suteikia galimybę jausti artumą bei šilumą, skonį, kvapus, nuovargį, daug ką.

Tačiau gera kasdien sau priminti, kad esu daug daugiau nei kūnas. Apskritai, vyriškas nuogumas man atrodo toks paprastas ir konkretus, be paslapčių, be jaudulio, labiau įžūlus nei gundantis, toks daiktiškas, buitiškas, aiškus. Nemanau, kad buvimas be drabužių būtų ir kokia nors laisvės išraiška ar įkvėpimo šaltinis. Nes dažniausiai visa tai tiesiog yra viduje.

Visa projekto fotosesija – nuotraukų galerijoje.

Taip pat skaitykite