1912 m. tūkstančiai sufražisčių – moterų, kovojusių už teisę balsuoti rinkimuose – pražygiavo palei Niujorke įsikūrusį Elizabeth Arden saloną. Tuomet vos prieš porą metų verslą pradėjusi kosmetikos bendrovės įkūrėja buvo aktyvi moterų teisių rėmėja, todėl prie bendro rinkimų reikalo prisidėjo žygiuojančioms moterims įteikdama po tūtelę ryškiai raudonų lūpų dažų.
Sufražisčių judėjimo iniciatorės Elizabeth Cady Stanton ir Charlotte Perkins Gilman mėgo raudonus lūpų dažus dėl to, kad jie šokiruodavo vyrus. Būtent todėl protestuotojos masiškai dažė lūpas ryškia spalva, pasirinkdamos ją maišto ir išsivadavimo simboliu, rašo CNN.
„Nesurastumėt geresnio sufražisčių judėjimo simbolio nei raudonas lūpdažis, nes jis ne tik galingas, jis – moteriškas, – CNN duotame interviu aiškino knygos „Raudonas lūpdažis: odė grožio ikonai“ (angl. Red Lipstick: An Ode to a Beauty Icon) autorė Rachel Felder. – Sufražistės įkūnijo moterišką jėgą, ne šiaip jėgą.“
Keičiantis laikams, keitėsi ir raudonų lūpų dažų simbolika, pradedant senovės Egipto elito moterimis ir senovės Graikijos prostitutėmis ir baigiant pirmaisiais Holivudo filmais, kur jie tapo neatremiamo žavesio simboliu.
Skirtingais atspalviais lūpas padengianti spalva tapo galingu kultūriniu ginklu, perteikiančiu tam tikrą prasmę jau ne vieną tūkstantį metų. „Raudoni lūpų dažai – puikus būdas atsekti kultūros istoriją ir visuomenės laiko dvasią,“ – sako R. Felder.
Kol 20 a. pradžioje išpopuliarėjo lūpų dažai, raudonos lūpos buvo siejamos su abejotinos moralės moterimis: nemandagiomis, seksualiai amoraliomis ir net eretikėmis. Viduramžiais raudonai lūpas dažančios moterys buvo laikomos velnio bendrininkėmis. Makiažas buvo siejamas su paslaptingu, bauginančiu moteriškumu, CNN pasakoja R. Felder.
Kaip aiškinama R. Felder knygoje, Amerikos sufražistėms pasirinkus raudonas lūpas savo simboliu, jų pavyzdžiu pasekė ir bendramintės Europoje.
Moterų teisių judėjimams plintant po visą Europą, Naująją Zelandiją ir Australiją, jų organizatorės iš Didžiosios Britanijos ir JAV dažnai derindavo kovos taktiką, pradedant demonstracijomis, bado streikais ir baigiant šiek tiek agresyvesnėmis kovos strategijomis.
Šis solidarumas atsispindėjo ir jų makiaže. Amerikiečių kolegių įkvėpta Britanijos sufražisčių lyderė Emmeline Pankhurst pamėgo raudonas lūpas ir stengėsi šį simbolinį įvaizdį populiarinti tarp kitų aktyvisčių.
Nors sufražistės savo laiku išpopuliarino raudonus lūpų dažus, R. Felder pastebi, kad po truputį ir kitos moterys pradėjo dažyti lūpas, atsisakė judesius varžančių korsetų ir perėjo prie modernesnių, pavyzdžiui, Coco Chanel sumodeliuotų, siluetų.
Vos sufražistėms pasitraukus iš gatvių ir aikščių, prasidėjo šėlsmingas trečiasis dešimtmetis. Ir nors nebūtų galima griežtai sakyti, kad raudoną lūpdažį išpopuliarino sufražistės, R. Felder teigimu, Europoje ir Amerikoje būtent jos įkūnijo „šiuolaikinės moteris“ idėją.
Antrojo pasaulinio karo metu raudonas lūpdažis tarsi įgavo antrąjį kvėpavimą. Adolfas Hitleris nekentė raudonų lūpų dažų, pasakoja R. Felder. Ne veltui – Sąjungininkų šalyse raudonos lūpos tapo patriotizmo ir pasipriešinimo fašizmui simboliu. Kai dėl pakilusių mokesčių lūpų dažai Jungtinėje Karalystėje tapo sunkiai įperkami, moterys lūpas tepdavo burokėlių sultimis.
Vyrams išėjus į karą, o moterims stojus į jų paliktas darbo vietas, raudonos lūpos tapo ryžtingumo karinio konflikto akivaizdoje simboliu, kuris, R. Felder teigimu, suteikė bent menkutį normalumo pojūtį itin sunkiais laikais.
„Tai padėjo moterims neprarasti ikikarinės tapatybės“, – sako ji. J. Howardo Millerio plakate, skirtame verbuoti moteris darbui JAV fabrikuose, mergina taip pat pasidažiusi vyšniniais lūpų dažais.
Pradedant 1941 m., per visą karą lūpų dažai buvo privalomas į JAV armiją stojančių merginų atributas. Kosmetikos bendrovės pasinaudojo šia karo metų tendencija: Elizabeth Arden išleido atspalvį „Victory Red“, o Helena Rubenstein pristatė „Regimental Red“ lūpų dažus ir jos toli gražu nebuvo vienintelės.
Tačiau būtent E. Arden Amerikos vyriausybė paprašė sukurti kariuomenėje tarnaujančioms moterims skirtą ir karinės vadovybės reglamentuotą lūpų dažų ir nagų lako atspalvį. „Montezuma Red“ geriausiai derėjo ir gražiausiai išryškino jų uniformas.
„Lūpų dažymas raudonai tų laikų moterims buvo glaudžiai susijęs su moteriškosios vertės pajautimu“, – sako R. Felder, kuri pati vargiai išeina iš namų nepasidažiusi lūpų. Po karo Holivudo žvaigždė Elizabeth Taylor pasitikinčios savimi moters įvaizdžiui suteikė dar daugiau žavesio.
Šiandien moterų protestuose matome ir kitų simbolių, pavyzdžiui, 2017 m. vykusių demonstracijų metu daugelio dėvėtą rožinę katytės kepuraitę ar abitą iš „Tarnaitės pasakojimo“, plačiai dėvimą įvairiose šalyse, pasisakant už moterų reikalus, įskaitant ir moterų teisę rinktis.
Tačiau raudoni lūpų dažai ir šiandien neprarado savo reikšmingumo. Visą pasaulį apskriejusioje nuotraukoje iš 2015 m. vykusių protestų Makedonijoje moteris pabučiuoja riaušių policininko skydą, ant jo palikdama raudoną lūpų dažų žymę.
2018 m. Nikaragvoje ir moterys, ir vyrai buvo pasidažę lūpas raudonai ir kėlė savo nuotraukas į socialinius tinklus, taip reikalaudami paleisti prieš vyriausybę pasisakančius protestuotojus. Tokiu būdu jie palaikė aktyvistę Marlén Chow, nepaklususią tardytojams ir dažiusią lūpas raudonai.
Praėjusį gruodį beveik 10 tūkst. Čilės moterų išėjo į gatves, užsirišusios juodus raiščius ant akių, raudonus šalikus ir pasidažiusios lūpas raudonai – taip jos protestavo prieš seksualinę prievartą šalyje.
Pasitelkdamos į pagalbą raudonus lūpų dažus, protestuotojos visame pasaulyje įkvėpimo semiasi iš prieš šimtmetį už savo teises kovojusių sufražisčių. Jų palikimas gyvas šiame drąsiame, visuomenės normoms nepaklūstančiame įvaizdyje.
