Dažnai tėvai, sužinoję, jog jų vaikas bėga iš pamokų, yra linkę apkaltinti atžalą tingėjimu arba maištu. Visgi LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ viešėjusi psichologė Miglė Motiejūnė pastebi, jog tėvai retai supranta iš pamokų bėgančio vaiko motyvus ir be reikalo nesusimąsto, jog vaikas taip elgtis gali dėl patiriamo streso.
Kasmet mokiniai Lietuvoje praleidžia milijonus pamokų, o to priežastys gali būti įvairios. Pasak psichologės, dažnai tėvai mano, jog vaiko bėgimas iš pamokų yra arba maištas ir noras įrodyti, kad „aš irgi esu svarbus“, arba paprasčiausias tingėjimas.
„Visgi manau, jog tėvai tokiu atveju nelabai supranta vaiko poreikį ar motyvą. Prielaida apie tai, kad vaikas mokykloje patiria stresą, yra priežasčių sąrašo pabaigoje. Norisi atkreipti dėmesį, kad vaiko nenoras lankyti mokyklą yra tik ledkalnio viršūnė ir mes nematome jo apačios. Yra labai daug priežasčių, kodėl vaikas nenori lankyti mokyklos, ir jas galima pamatyti dar prieš vaikui nusprendžiant neiti į mokyklą“, – kalba psichologė.
Anot jos, dauguma vaikų ir paauglių tėvams nenoriai pasakoja apie tai, kas vyksta jų gyvenime, ir į klausimą, kaip sekėsi mokykloje, dažnai atsako lakonišku „normaliai“.
„Jie nepasitiki suaugusiaisiais, netiki, kad jie gali padėti spręsti problemas, arba galvoja, kad pasipasakoję bus ignoruojami arba jiems bus sakoma, kad kažkam taip buvo, kad visi gyvena su panašiomis problemomis. Tada vaikas galvoja, kad turi tvarkytis pats, ir ima tvarkytis pats“, – sako M. Motiejūnė.
Psichologė sako, jog apie tai, kad vaiko gyvenime kažkas vyksta, išduoda jo mitybos ar miego rutinos pokyčiai. „Jei vaikas patiria stresą, sutrinka jo miego, mitybos rėžimas, jis daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio ar telefono, nenoriai užmiega, nes nelaukia rytojaus. Tas rodo, kad vaikas ar paauglys galimai patiria stresą ir kažkas vyksta jo gyvenime“, – sako M. Motiejūnė.
Anot jos, kad vaikas atsivertų savo tėvams, jis turi jausti pasitikėjimą tėvu ar mama, o tam greičiausiai prireiks ne vieno pokalbio.
„Pokalbis turi būti su siūlymu padėti, kad vaikas jaustų, jog tėvai nori jam pagelbėti. Įpratai tėvai iš pokalbio padaro dar vieną galimybę pamoralizuoti, pasakyti, kas vaikui atsitiks, jeigu jis neis į mokyklą, kaip jis gailėsis ir kaip grius jo visas gyvenimas. Tas nepadeda“, – pabrėžia psichologė.
Anot jos, pokalbį reikėtų pradėti tokiomis frazėmis kaip „matau, kad tavo gyvenime kažkas vyksta“, „noriu tau padėti“, „kaip galėčiau tau padėti“.
M. Motiejūnė atkreipia dėmesį, kad labai svarbu ir susitarti dėl pokalbio laiko. „Dažnai tėvai grįžta namo, paruošia vakarienę, pailsi nuo darbo, o tada veržiasi į vaiko ar paauglio kambarį ir sako: „Mums reikia pasikalbėti.“ Visgi pokalbiui reikėtų pasirinkti laiką, kuris būtų patogus ne tik tėvams, bet ir vaikui“, – atkreipia dėmesį psichologė.
Visas pokalbis – laidos įraše
