Posakį, kad įskilęs molinis indas atneš nelaimę, daug kas žino kaip prietarą, tačiau LRT TELEVIZIJOS laidoje „Vartotojų kontrolė“ žinovai sako, kad tai – tikra tiesa. Jei indas glazūruotas, pro įtrūkius daug greičiau sklis sunkieji metalai, kurie mūsų organizmui grasina baisiomis ligomis. Ekspertus neramina ir tai, jog kai kurių naujai sukurtų medžiagų sudėtis neaiški, tad sunku pasakyti, kaip jos veikia žmogų.
Jau šį savaitgalį visi skubės į Kaziuko mugę, kurioje vieni dairysis naujos medinės virtuvinės lentutės, šaukšto ar mentelės, o kiti norės įsigyti naują molinį dubenį, rankų darbo puodą troškinimui ar tiesiog keraminę švilpynę vaikui. Ar vaikštinėdami po Kaziuko mugę sugebėtumėte atskirti tradicinį rankų darbo gaminį iš molio nuo neaiškios kilmės masinės gamybos produkto iš Kinijos?
Keraminiai gaminiai gimsta ne tik tradicinių amatininkų dirbtuvėse. Įprastų arbatos puodelių ir lėkščių, molinių dubenėlių, vaisių indų ar troškinimui skirtų puodų galite rasti kiekviename didesniame prekybos centre ir, ko gero, būtent ten dauguma nusiperka keraminių gaminių. Tačiau tiek prekybininkai, tiek paprasti vartotojai pastebi, kad masinės gamybos keraminės lėkštės bei puodeliai vis agresyviau skinasi kelią į tokias vietas, kaip Kaziuko mugė.
Pasak tradicinių amatų atstovų, jeigu tokiose mugėse bus leista prekiauti visiems, greitai rankų darbo kūrinių jose gali iš viso nelikti.
„Stengiamės, kad jų būtų kuo mažiau, o tikslas – kad nebūtų. Per prekybininkų atranką žiūrime pateiktas nuotraukas, vertiname, ar tai nėra masinės gamybos dirbiniai. Amatininkams suteikiame pirmumo teisę pasirinkti vietas Kaziuko mugėje“, – apie prevencines priemones pasakoja Kaziuko mugės organizatorius Renaldas Gražys.
Vis dėlto tokios priemonės ne visada padeda apsisaugoti nuo masinės gamybos keramikos dirbinių perpardavinėtojų, kuriuos, jau vykstant Kaziuko mugei, gaudo patys šalia prekiaujantys tikri amatininkai. Būtent tokia savikontrolė gali padėti užkirsti kelią perpardavinėjamai masinės gamybos produkcijai.
„Daugiausiai skundų būna iš pačių dalyvių – amatininkų. Būtent jų istorijomis ir patirtimi remiamės, siekdami užtikrinti lietuviškų kūrėjų unikalumą“, – pažymi R. Gražys.
Visgi reikia pripažinti, kad daugeliui vartotojų svarbiausias prekės pasirinkimo kriterijus yra kaina, o autentiškas amatininko rankų darbo kūrinys dažniausiai gali būti kelis kartus brangesnis už masinės gamybos prekę. Keramikai sako, kad tokius vartotojus jie stengiasi edukuoti, aiškina, kiek kainuoja pagaminti vienetinį keramikos kūrinį.
Šiais laikais daugiausia naudojamas ne molis, o kita medžiaga, panaši į plastiką. Tie gaminiai žymiai lengvesni, degami mažesnėje temperatūroje. Iš tikrųjų nežinome, iš ko tas gaminys pagamintas, todėl nežinome ir to, koks produkto poveikis tiek žmogui, tiek aplinkai.
„Keramikas skaičiuoja savo sąnaudas. Viską sudėjus tiesiog neišeina padaryti pigiau. Vartotojas turi pasirinkti – ar nori mielo puodelio, ar nežiūri į tą pusę. Gal kiti renkasi pramoninius indus ir nesuka sau galvos“, – svarsto Vilniaus dailės akademijos Keramikos laboratorijos vedėja Jurgita Jasinskaitė.
Nekaltuose dirbiniuose – sunkieji metalai ar net neaiškios medžiagos
Kaina svarbi, tačiau nepamirškite, kad gali labai skirtis keramikos dirbinių kokybė ir medžiagos, iš kurių jie pagaminti. Juk jums tikriausiai ne tas pats, iš kokio puodelio gersite rytinę kavą? Taip pat turėtų būti įdomu, kokios cheminės medžiagos buvo naudojamos gaminant dubenėlius, iš kurių jūsų šeima kasdien valgo košę? Nustebsite sužinoję, kas slepiasi po spalvingais indų paviršiais.
Informacija, iš ko pagaminti dirbiniai, jums gali padėti įsigyti ne tik kokybiškesnį, bet ir sveikatai palankesnį daiktą. Tikriausiai ne kartą esate įsigiję puodelį, kurio kokybe teko nusivilti. Po kelių mėnesių suaižėja puodelio viduje esanti glazūra, išblunka spalvos, o gal net nulūžta ąselė. Tai – pirmas ženklas, kad nusipirkote nekokybišką daiktą, kuris buvo pagamintas nesilaikant tam tikrų reikalavimų. Anot J. Jasinskaitės, taip nutinka su gaminiais, degtais žemoje temperatūroje, be to, mažiau patyrusiems keramikams gali būti sunku tam tikram moliui pritaikyti tinkamą glazūrą.
Tačiau po šiais, iš pirmo žvilgsnio nekaltais, įtrūkiais slepiasi rimti pavojai mūsų sveikatai, o konkrečiau – pro šiuos įtrūkius į aplinką patenka sunkieji metalai, paprastai naudojami gaminant keraminius dirbinius.
„Pavojų kelia ne pats molio gaminys, o glazūra ir emalė, kuria jis yra padengtas“, – teigia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Skirmantė Ambrazienė ir priduria, kad labiausiai kreipiamas dėmesys į šviną ir kadmį.
Vis dėlto vazonus iš Lietuvoje kasamo molio gaminančios įmonės vadovas sako, kad vartotojai turėtų pasidomėti, ne tik kuo padengtas keraminis gaminys, bet ir iš kokio molio pagamintas. Pasak jo, šiandien parduotuvių lentynose šalia tikro molio vazonų dažnai galime rasti ir neaiškios kilmės masinės gamybos vazonų, kurie kokybe nuo tikro molio vazonų gali labai skirtis.
„Šiais laikais daugiausia naudojamas ne molis, o kita medžiaga, panaši į plastiką. Tie gaminiai žymiai lengvesni, degami mažesnėje temperatūroje. Iš tikrųjų nežinome, iš ko tas gaminys pagamintas, todėl nežinome ir to, koks produkto poveikis tiek žmogui, tiek aplinkai.
Gal gėlei tai nėra svarbu, bet dažniausiai vazonai statomi ant palangių, virš radiatoriaus arba ant šildomų grindų. Viskas garuoja į aplinką ir neaišku, kas“, – aiškina molinius vazonus gaminančios įmonės vadovas Danielis Vysockis.
Tačiau dar daugiau nežinome apie glazūras. Dažnas renkasi keraminį dirbinį su bespalve glazūra, nes sakoma, kad jose mažiau sunkiųjų metalų. Bet net ir bespalvėje glazūroje yra tokių cheminių elementų, kaip boras ar baris, o norint išgauti tam tikrą spalvą į keraminių dirbinių glazūrą dedama dar daugiau cheminių medžiagų.
Visgi jeigu Kaziuko mugėje ketinate įsigyti ryškų dirbinį, turėtumėte prisiminti vieną paprastą taisyklę – kuo daugiau ryškių spalvų, tuo agresyvesnės cheminės medžiagos buvo naudojamos šiam efektui išgauti. Be to, tiekėjai visada ant glazūros nurodo, ar ji tinka sąlyčiui su maistu, ar ne.
Sunkieji metalai kadmis ir švinas yra toksiški, linkę kauptis organizme. Jie gali pakenkti centrinei nervų sistemai, būti susiję su Alzheimerio ar Parkinsono ligomis, vėžiniais susirgimais, endokrininės sistemos ligomis.
O Vilniaus puodžių cecho vadovas Dainius Strazdas ramina – glazūrų bijoti reikėtų tik tuo atveju, jeigu jomis dirbiniai dengiami nekokybiškai: „Glazūra, kurioje yra švino, gali būti ir kokybiška, ir nekokybiška. Lygiai taip pat gali būti glazūra, kurioje nėra švino, bet ji bus nekokybiška ir gali ne tik neduoti naudos, bet ir kenkti. Jeigu pagal atominius svorius suskaičiuota medžiagų pusiausvyra sudaro stabilų junginį, švino nereikia bijoti.“
Prietaras, kad įskilusių molinių indų naudoti negalima – tiesa
Indų glazūroje esančių sunkiųjų metalų migracijos rizika padidėja tada, kai keraminiai indai gaminami nesilaikant technologinių reikalavimų. Pasak cheminių medžiagų specialistų, jeigu nekokybiškus ir nesaugius keraminius indus naudosime ilgą laiką, padariniai sveikatai gali būti ilgalaikiai ir labai skausmingi.
„Sunkieji metalai kadmis ir švinas yra toksiški, linkę kauptis organizme. Koks jų poveikis? Jie gali pakenkti centrinei nervų sistemai, būti susiję su Alzheimerio ar Parkinsono ligomis, vėžiniais susirgimais, endokrininės sistemos ligomis“, – perspėja Baltijos aplinkos forumo cheminių medžiagų ekspertė Justė Kukučionė.
Nors specialistė S. Ambrazienė teigia, jog iš visų tirtų gaminių vos vienas buvo pašalintas iš rinkos, keraminių indų asortimentas mūsų parduotuvėse toks didelis, kad vargu ar specialistai spėja patikrinti kiekvieno indo kokybę ir saugumą. Telieka tik spėlioti, kiek keraminių gaminių atkeliauja į mūsų virtuves taip ir nepatikrinti.
Visgi keramikos meistrai tvirtina, kad per daug nerimauti dėl rinkoje esančių keraminių gaminių nereikėtų. Pasak amatininkų, glazūra ir ją nudažantys pigmentai kur kas pavojingesni keraminius dirbinius gaminantiems žmonėms, o ne vartotojams. Anot D. Strazdo, ilgai maišydami glazūras amatininkai neretai prisikvėpuoja nuodų.
„Šiuo metu dauguma glazūrų paruošiamos fabrikiniu būdu ir apdorojamos aukštose temperatūrose. Jose nėra laisvo švino, niekas jo nemaišo, jeigu to nereikalauja koks nors specialus technologinis procesas. Bet, be švino, yra oksidų, druskų ir kitokių cheminių medžiagų, dažiklių, pigmentų“, – vardija J. Jasinskaitė.
Net ir ant keramikos gaminio sustingusi glazūra yra savotiška tiksinti bomba, jeigu tuos indus naudojame ne pagal paskirtį ir dedame į juos, pavyzdžiui, rūgšties turinčio maisto arba nutariame pataupyti ir įskilusį glazūruotą dubenį dedame ne į atliekų konteinerį, o atgal į virtuvės lentyną.
Liaudies prietarai sako, kad įskilusių ar apdaužytų keraminių indų naudoti negalima, nes tai gali atnešti nelaimę. Tačiau jei įtrūkiai nedideli, taupantys ir prietarais netikintys atsikratyti tokiais indais neskuba. Vis tik atidžiai apžiūrėti turimus keraminius gaminius reikėtų ne vien dėl prietaro. Yra labai paprasta cheminė priežastis, kodėl mechaniškai pažeistų glazūruotų indų jūsų virtuvėje būti neturėtų. J. Kukučionė sako, kad suskilinėję indai sparčiau išskiria sunkiuosius metalus.
Indų paviršius pažeisti gali ir rūgštus maistas, o būtent tada atsiranda ir didesnė tikimybė, kad iš pažeistos glazūros sunkiųjų metalų pateks ir į jūsų maistą. Be to, pasitaiko atvejų, kai žmonės sugalvoja maistą dėti į tam visiškai nepritaikytas suvenyrines lėkštutes, tad konsultuokitės su pardavėjais, ar indai tinka sąlyčiui su maistu – jūsų namuose esančių indų saugumas priklauso ne tik nuo gamintojo, bet ir nuo jūsų pačių veiksmų.
Grįžtama prie senųjų molio apdirbimo būdų
Jeigu ieškote indų, kuriuose sunkiųjų metalų nėra, teks atsigręžti į senąsias molio apdirbimo technologijas, kurias išbando ir Lietuvos keramikai. Pasirodo, tinkamai apdirbus molinius indus glazūros apskritai galima atsisakyti, o tokie keraminiai dirbiniai gali tarnauti ne vienus metus.
Vazonus iš lietuviško molio gaminančios įmonės vadovas sako pastebintis, kad ekologiškumo ir natūralumo mados ateina ir į keramikos pasaulį, nes vis daugiau vartotojų ieško visiškai nedekoruotų gaminių ir nori matyti natūralią molio spalvą.
„Pastaruoju metu ypač padidėjo terakotinių vazonų paklausa. Tai degto molio vazonas be jokio dažo, be glazūros. Tai, mano manymu, rodo, kad grįžtame prie tradicijų. Antras dalykas – tai yra lengviausias būdas atpažinti natūralų produktą“, – aiškina D. Vysockis.
Tiesa, įmonės vadovas taip pat pastebi, kad masine gamyba užsiimantys fabrikai, gaminantys vazonus ne iš gryno molio, randa būdų, kaip pergudrauti pirkėją. Pasak D. Vysockio, vienas iš patikimiausių būdų patikrinti, ar vazonas, kurį perkate, yra iš tikro molio – įvertinti jo svorį. Tikro molio vazonas dažniausiai bus sunkesnis už molinį vazoną imituojančią kopiją.
Apskritai šiais nuolatinio lėkimo ir moderniausių technologijų laikais nemažai žmonių keramiką atranda ne kaip prekę, o kaip paslaugą ir į keramikos studijas eina tiesiog atsipalaiduoti. Vilniaus puodžių cecho vadovas sako, kad ir jis pats labiausiai pailsi ir atsipalaiduoja žiesdamas. Pasak amatininko, į rankas paėmus molio dingsta visi aplink esantys rūpesčiai ir keraminių dirbinių gamyba tampa ne nuobodžiu darbu, o malonia veikla.
Plačiau – kovo 2 d. laidos „Vartotojų kontrolė“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
