Lietuvoje startuojantis universitetas moterims WoW (Women of Wonder) savo rate turi ne vieną įdomų, sėkmės lydimą žmogų. Viena tokių – mokslininkė, tyrėja, verslo konsultantė, Islandijos universitete lyderystę dėstanti dr. Inga Minelgaitė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Į kiekvieną žmogų žiūriu kaip į mentorių, žmogų, kuris kažkurioje srityje žino daugiau, turi unikalios patirties. Jaučiu dėkingumą, kuomet žmonės aplink praturtina mane savo žiniomis, nuomonėmis, istorijomis. Absoliučiai iš kiekvienos jų mokausi“, – sako šio universiteto Tarybos narė.
I. Minelgaitė įsitikinusi, kad visi esame kur kas panašesni, nei mums atrodo: „Manome, kad mūsų baimės, vidinis chaosas, savęs nesupratimas ir kitos panašūs dalykai labai skiriasi nuo kitų, tačiau taip nėra. O atradimas čia yra toks, kad tie kas išdrįsta nusimesti kaukes, atranda daug ir nuoširdžių palaikytojų aplink save, nes suvokimas, kad esame tokie panašūs, išlaisvina“.
Interviu su I. Minelgaite – ne tik apie moteris lyderes, bet ir atradimus, svajones, baimes, įkvepėjus, kolektyvo svarbą, jos pačios profesinį kelią.
– Inga, pradėkime nuo to, kokios savybės ir įgūdžiai vienija moteris lyderes?
– Nesu šalininkė lyderių klasifikavimo į moteris ir vyrus. Efektyvūs lyderiai pasižymi tam tikromis savybėmis, kurios leidžia jiems tam tikrame sektoriuje ar geografinėje rinkoje pasiekti norimų rezultatų. Ir tai nepriklauso nuo to ar lyderis moteris, ar vyras. Tos savybės, kurios reikalingos pasiekti norimų rezultatų, skirsis pagal veiklos sritį. Tarkime, kariuomenėje lyderis skirsis nuo lyderio vadovaujančio labdaros organizacijai. Tyrimai vis dar rodo, kad moterims vadovėms seksis geriau, lengviau pasiekti rezultato tose sferose, kurios nėra itin „vyriškos“, kaip, pavyzdžiui, kariuomenė.
Sutinku, kad istoriškai susiklostė taip, jog moterys iš esmės vadovavo kur kas rečiau, o ir dabar taip yra. Tai vyksta dėl įvairiausių priežasčių ir barjerų. Norint pro visus juos „prasiskinti“, moteris vadovė turės būti itin kompetentinga, atkakli, kelianti visų pirma sau didelius reikalavimus. Taip pat iš savo patirties, tiek konsultuojant, tiek darant tyrimus, matau, jog tokios moterys daro be galo daug ne tik įmonėje, kurioje vadovauja. Jos dažniausiai labai aktyvios savo bendruomenėse, labdaros ar mokslo organizacijose. Dar vienas bruožas – nuolatinis tobulėjimas. Sutinku be galo daug vyrų vadovų, kurie išties didelį dėmesį skiria asmeniniam ir profesiniam augimui. Skirtumas su moterimis yra tas, jog moterys vadovės šį augimą supranta kaip būtiną ir neišvengiamą sąlygą buvimo savo „poste“, o vyrai tai mato labiau kaip „nice to have“.
– Ką patariate naujos kartos moterų lyderėms? Kokios yra naujausios moterų lyderystės formos?
– Tiek vyrai, tiek moterys gali vadovauti labiau ar mažiau įveiklindami savo asmenines savybes, tokias kaip empatija, charizma, kūrybingumas ir t.t. Kalbant apie lyderystę, nereikėtų pamiršti, jog lyderis yra tik dalis atsakymo į įmonės sėkmę. Kitos svarbios charakteristikos yra sekėjai, komandos, kurioms lyderis vadovauja (Kokios tos komandos? Kokia jų sudėtis? Kuo jos unikalios?) ir veiklos sektorius. Neįvertinus šių mano paminėtų bruožų, lyderis nepasieks savo veiklos „maksimumo“.
Naujos kartos moterims lyderėms patarčiau vienytis, augti kartu. Vienytis, kad spręstų labai konkrečius klausimus. Tarkim, kaip vadovauti tradiciškai „vyriškose“ industrijose? Dalintis sėkmės, o ypač nesėkmės istorijomis ir taip mokytis. Ypatingai sprendžiant atgyvenusias, įmonių ir visuomenės problemas yra reikalingas kolektyvinis veikimas, tad čia moterims patarčiau veikti kartu. Be abejo, nepaliekant nuošalyje modernių vadovų vyrų (pavyzdžiui, valdybos narių), kurie puikiai supranta naudą, kurią įmonės gauna turėdamos įvairiapusiškas (lyties, amžiaus ir t.t.) komandas. Tokių komandų pranašumas prieš „standartines“ jau daugelį kartų įrodytas.
– Kokios yra trys pagrindinės grėsmės moters lyderės sėkmei ir kaip su jomis kovoti?
– Baimės, pervertinimas asmeninio indėlio ir nuvertinimas būtinybės veikti kartu. Taip pat pamiršimas džiaugtis pasiektais rezultatai bei juos švęsti!
– Kokios yra didžiausios baimės ir kaip jos nugalimos? Ar vyrų ir moterų baimės skiriasi?
– Visi, tiek vyrai, tiek moterys gimsta tik su dviem baimėmis: kad bus numesti ir didelio triukšmo baime. Visas kitas baimes įgyjame. Dažniausiai jos ateina iš mus supančio pasaulio, nuolat kartojančio mums ką galime daryti ir ko ne. Kitaip tariant, kokiam mūsų elgesiui visuomenė pritars, o kurį nuteis. Būtent baimė būti teisiamam yra viena didžiausių. Kai lipame į sceną kalbėti prieš auditoriją bijome ne auditorijos, o to, kad būsime blogai įvertinti. Taip jau yra, jog mergaitės augdamos išgirsta kur kas daugiau nuorodų apie tai, kas joms „negalima“ (pvz. „mergaitės taip nesielgia“). Tokiu būdu priskiepijame daug papildomų baimių, o po to stebimės, kad išaugusios tokios mergaitės „bijo visko labiau, nei berniukai“. Tiesiog joms buvo kartojama, kad vien dėl to, kad jos mergaitės, jų elgesys gali būti „teisiamas“ dar labiau. Tokiu būdu išauginti mergaites, kurios drąsiai sieks savo svajonių ir nebijos jas įgyvendinti, yra sudėtingiau.
Mokymuose visuomet sakau, kad lyderiai yra tie, kurie nepaisant visko, įskaitant ir baimių, juda toliau. Yra daug universalių baimių, kurias turi ir vyrai, ir moterys. Tikri lyderiai yra tie, kurie visų pirma „dirba“ prie savo baimių – ieško konkrečių kelių su jomis susidoroti, ypač jei tos baimės iš tie daro įtaką gyvenimo ir darbo kokybei, o antra, nepaisant tų egzistuojančių baimių – žengia pirmyn.
– Kai prieš daugelį metų pradėjote savo karjerą, ar kada įsivaizdavote, kad tapsite profesijos, kurioje dominuoja vyrai, lydere?
– Aš savo profesinio kelio kažkodėl niekuomet nevadinu karjera. Didžiąją savo profesinės veiklos dalį buvau verslo pasaulyje, labai vyriškoje jo dalyje. O tik pastaruosius keletą metų susikoncentravau taip pat ir į akademinį pasaulį. Nesu tikra, ar galėčiau vadinti save šio pasaulio lydere, nes šis pasaulis labai didžiulis. Tačiau pavyzdžiui, „islandiškosios lyderystės“ lauke, mes esame dvi moterys ekspertės Islandijoje.
– Kokiais patarimais dalijatės su jaunomis moterimis, pradedančiomis domėtis profesijomis, kuriose dominuoja vyrai?
– Pirma – nustoti galvoti apie lyčių skirtumus. Antra – identifikuoti „užslėptas“ baimes. Čia įdomu, nes dažnai prireikia nuoširdaus pokalbio, kad „atkastume“ šiuos lobius, nes to nepadarius, jie tiesiog mums kiša koją ateityje. Trečia – įsivertinti aplinką ir pasirinkti veiklos, tikslo siekimo kelius, kurie bus efektyvūs būtent tame kontekste (pvz. jei tai „vyriškas“ kontekstas). Ketvirta – siekti aukšto savo kompetencijos lygio, bet kartu nepamiršti adekvačiai vertinti savo kompetenciją. Moterys linkusios nuvertinti savo žinias ir gebėjimus.
– Koks yra didžiausias moterų lyderystės progresas per pastaruosius penkerius metus?
– Bėda ta, kad daug kur per paskutinius penkerius metus stebime regresą. Prieš metus atlikau detalią studiją apie situaciją JAV. Daugelis organizacijų reiškia susirūpinimą, statistiniai duomenys tai patvirtina. Pasaulio ekonomikos forumas jau prieš daug metų kiekybine išraiška – konkrečiais procentais paskelbė pasaulinės ekonomikos praradimus dėl nelygaus moterų dalyvavimo darbo rinkoje. Todėl nors tam tikrose atskirose šalyse arba tam tikrose sferose (pvz.: premjerės Skandinavijos šalyse) matome tam tikrus džiuginančius pokyčius, bendrai turėtume suprasti, kad „automatiškai“ progresas nevyksta. O nuo regreso šioje srityje kenčia ekonomika, o tuo pačiu ir mes visi.
– Kas, Jums, kaip moteriai vadovei, buvo, o galbūt dar yra didžiausia kliūtis jūsų karjeroje?
– Per dideli reikalavimai sau. Taip pat sunkokai atleidžiu sau už klaidas, kurias padarau. Bet metams bėgant, kaip ir mane supantys lyderiai, stengiuosi susidraugauti su šiomis savo savybėmis. Dabar dirbu prie dviejų dalykų. Pirmas, persidėlioju prioritetus. Antras, mokinuosi sakyti „ne“. Tiek akademiniame pasaulyje, tiek iš verslo gaunu be galo daug įdomių pasiūlymų. Stengiuosi išmokti atsirinkti ir, nors būna sunku, kai kada turiu pasakyti ne.
– Kaip balansuojate tarp darbo ir gyvenimo įsipareigojimų? Kokių įgūdžių reikia ir kaip tenka laviruoti?
– Visų pirma noro ir atitinkamo požiūrio. Manau, kad turiu gerų planavimo įgūdžių. Tai gelbėja. Taip pat išsivysčiau gebėjimą, kurį juokais vadinu „sinergijų vadyba“ – ieškau dažnai, kaip galima sprendžiant vieną klausimą, išspręsti ir kitą, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nesusijusį. Retai užduodu sau klausimą „ar turiu laiko“, kur kas dažniau galvoju „kurioje vietoje „įterpti“ veiklą“. Gali nuskambėti, kad gyvenu lenktyninio automobilio išvystomu greičiu. Pripažinsiu, kartais taip ir jaučiuosi. Tačiau manau, kad balansą atrandu būdama viena. Laikas nuo laiko tiesiog turiu pabūti viena. Taip pat labai atsigaunu darydama labai žemiškus dalykus – gamindama maistą, eidama pasivaikščioti. Už buvimą basomis lietuviškoje pievoje ir žiūrėjimą į degantį laužą turbūt nėra nieko labiau įkraunančio. Geriausi dalykai dažniausiai yra mums ranka pasiekiami.
– Koks yra svarbiausias Jūsų atradimas, kurį atlikote per pastaruosius metus?
– Nereikia bijoti paprašyti pagalbos, nes tai nėra silpnumo ženklas. Ir tai, kad mane džiugina tie dalykai, kuriuos kiti apibūdina kaip „paprastus“. Jei kalbant apie mane supantį pasaulį, tai visiškai įsitikinau, kad mes visi esame kur kas panašesni, nei mums atrodo. Manome, kad mūsų baimės, vidinis chaosas, savęs nesupratimas ir panašūs dalykai labai skiriasi nuo kitų, tačiau taip nėra. O atradimas čia yra toks, kad tie kas išdrįsta nusimesti kaukes, atranda daug ir nuoširdžių palaikytojų aplink save, nes suvokimas, kad esame tokie panašūs, išlaisvina.
– Kas Jūsų pačios didžiausias įkvėpėjas?
– Gamta. Menas ir kultūra. Labai geri ir autentiški žmonės.
– Koks buvo vienas sunkiausių Jūsų sprendimų, kurį teko priimti, ir kaip tai paveikė Jūsų gyvenimą? Kokias pamokas išmokote ir kaip jos prisidėjo prie didesnės sėkmės?
– Nemanau, kad galėčiau išskirti vieną. Įdomų gyvenimą per šiuo 37 metus nugyvenau. Žvelgiant atgal, matau, kad kiekvienas didelis iššūkis mane stipriai išaugino. Ne išore, o vidumi. Tikriausiai banaliai skamba, bet taip yra. Man sėkmė yra taikus santykis su savimi pačia, o ne tai kas parašyta mano CV. Galiu pasakyti, kad gerai ir taikiai šiandien jaučiuosi su savimi.
– Kokios pagrindinės Jūsų asmeninės savybės ir įgūdžiai padėjo formuoti Jūsų gyvenimą? Kur to mokėtės? Galbūt mokotės iki šiol?
– Už tai kokia esu visų pirma dėkinga esu tėvams. Iš jų perėmiau įvairiausių vertybių, tarkime, ne tik labai daug dirbti, bet laikas nuo laiko ir permąstyti, kaip tą darbą atlikti efektyviau, pasiekti daugiau. Esu jiems dėkinga ir už tai, kad nekalė man į galvą, jog negaliu kažko daryti, nes esu mergaitė. Esu dėkinga už nepajudinamą jų nuomonę, kad mokslas svarbu. Labai. Beje, ir už tai, kad būnant šešiolikos neleido pasidaryti tatuiruotės, esu be galo dėkinga.
Ir platesnė mane supusi aplinka buvo įkvepianti. Turiu pačius nuostabiausius krikšto tėvus. Jie nepaprastai daug dirbo, tačiau visuomet rado laiko ir sau, ir vienas kitam, ir nesuskaičiuojamam būriui draugų aplink juos. Manau, kad čia buvo pagrindų pagrindas. O vėliau, mane žinoma įtakojo universitetai, skaitomos knygos, sutinkami žmones.
– Ar yra viena esminė žinia, kurią gavote iš savo mentorių, mokytojų, lektorių?
– Aš į kiekvieną žmogų žiūrėjau ir žiūriu kaip į mentorių, žmogų, kuris kažkurioje srityje žino daugiau, turi unikalios patirties. Jaučiu dėkingumą, kuomet žmonės aplink praturtina mane savo žiniomis, nuomonėmis, ir savo istorijomis. Absoliučiai iš kiekvienos jų mokausi.
– Ką Jūs, kaip mentorė, patartumėte svajojančioms tapti moterimis lyderėmis?
Visų pirma nenustoti svajoti. Antra, ieškoti galimybių savo svajones įgyvendinti. Trečia, būti labai atviroms tų svajonių transformacijoms. Įgyvendinimo kelyje galite rasti dar geresnį sprendimą, nors jis gali būti įpakuotas į neatpažįstamą pakuotę.
– Ką patartumėte moterims, kurios šiuo metu viską turi pradėti nuo nulio, žinodama tai, ką žinote dabar, ką darytumėte kitaip?
– Tikriausiai šokis šiai dienai užimtų didelę mano gyvenimo dalį, jei pradėčiau nuo nulio. Bet viskas yra taip, kaip turi būti.
