Gyvenimas

2020.03.07 07:00

Įveikusi žindymo iššūkius vilnietė tapo savanore ir padeda panašaus likimo moterims

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2020.03.07 07:00

„Augindama pirmąjį naujagimį susidūriau beveik su visais įmanomais žindymo sunkumais. Troškau mažo svorio naujagimiui duoti viską, kas geriausia, norėjau sau įrodyti, kad tikrai galiu žindyti“, – portalui LRT.lt sakė dviejų vaikų mama, komunikacijos specialistė Zita Šlepetienė. Sunkumus įveikusi ji tapo savanore, padedančia moterims, kurioms nesiseka žindyti.

– Kokia jūsų asmeninė žindymo patirtis ir kodėl nusprendėte tapti „Mama – mamai“ savanore?

– Kelias į savanorystę, kaip teisingai ir numanote, atėjo per pačios žindymo kelią ir klystkelius. Kai laukiausi pirmo vaiko, nuėjau į visų Vilniaus ligoninių, kuriose priimami gimdymai, nėščiosioms organizuojamas paskaitas. Ėjau būtent į tas, kuriose nuveda pažiūrėti, kaip atrodo gimdymo palatos. Labiausiai man tada rūpėjo gimdymas. Tose paskaitose būdavo ir pamokymų apie žindymą. Apie žindymą po valandą ar kiek daugiau pasakojo ir kituose nėščiųjų kursuose, kuriuos lankiau.

Tuomet dar nežinojau, kad negalima pasitikėti bet kokiais žindymo kursais. Iš jų visų man įstrigo pagrindinė mintis, kad maitinti reikia pagal poreikį, vieną kartą duoti vieną krūtį, kitą kartą – kitą, o kad nepamirštum, iš kurios maitinai pastarąjį kartą, galima užsirišti kaspinėlį ant atitinkamos liemenėlės petnešėlės. O kad būčiau žinojusi, kad visai ne čia esmė, kad būna daugybė situacijų, kuriose nei tas poreikis aiškus, nei tos vienos krūties užtenka, o ir kaspinėlis liks tik kaip visų tų mokymų šaržas. Daug pažįstamų bendraamžių moterų aplink sėkmingai žindė ir galvojau, kad čia gi viskas paprasta: visi sako, kad svarbu tik labai norėti ir žindysi.

Bet pagimdžiusi jau pirmą rytą supratau, kad tos, kurioms nuskyla toks žindymas „su kaspinėliais“, yra sėkmės kūdikiai. Augindama savo pirmąjį naujagimį susidūriau beveik su visais įmanomais žindymo sunkumais. Troškau savo gležnam, mažo svorio naujagimiukui duoti viską, ką galiu geriausio. Labai norėjau sau ir pasauliui įrodyti, kad tikrai noriu ir galiu žindyti. Tad be atvangos stengiausi.

Tik patarėjų ir mokytojų buvo tokia gausybė. O jų patarimai tokie skirtingi... Per „Google“ paieškas informacija tokia marga ir kažkaip nepadedanti. Net toje pačioje ligoninėje vienos pamainos akušerė aiškina vienaip, kitos – jau kitaip. Šeimos gydytoja – vienaip, vienų lankytų nėščiųjų kursų vadovė – dar kitaip. Iki šiol skaudu ir graudu prisiminti, kaip blaškiausi, kaip stengiausi. Bet mums vis tiek nepavyko pasiekti to, kad vaikas būtų tik žindomas.

Tačiau nenoriu demotyvuoti kitų moterų, patiriančių sunkumų, kai žindo. Mūsų situacija tikrai buvo sudėtinga, nuo pradžių pradžios gavau ne tik netinkamus patarimus, bet ir nepalankiai susiklostė daug kitų aplinkybių. Pirmoji žindymo patirtis parodė, kaip svarbu teisinga informacija, subtilumas ir empatija kalbant su gimdyvėmis. Ką tik pagimdžiusios moterys yra be galo trapios, jautrios, bet ir stiprios – jas varo hormonai, jos gali daug, bet reikia joms padėti.

– Kokia yra „Mama – mamai“ misija? Kaip apie šią iniciatyvą sužinojote? Ar pačiai nebuvo nedrąsu kreiptis?

– Kilus sunkumams žindant pirmąjį vaiką, be kitų gera linkinčių žmonių, mane palaikė ir buvusi bendrakursė. Ji lyg paminėjo, kad yra „Mama – mamai“ savanorė, bet tuokart man tai nebuvo svarbu. Esu jai dėkinga, kad mane ramino, gyrė, drąsino ir patarė, kur dar galėčiau ieškoti pagalbos.

Po kelerių metų susilaukusi antro vaiko jau turėjau nemenką žinių bagažą ir žinojau, kur geriausia ieškoti teisingos informacijos. Dukra buvo visai kitokia nei sūnus – aktyvi, guvi, tiesiog reikėjo leisti jai dirbti savo žinduklišką darbą. Tačiau vis tiek lankė daug netikrumo ir abejonių. Tada prisiminiau ir „Mama – mamai“ savanores, bet vis tik neskambinau. Galvojau, kad mano situacija yra unikali ir ką gi tos kitos mamos gali patarti. Dabar suprantu, kad galėjau paskambinti ir daug nuogąstavimų būtų išgaravę kaip dūmas, nes viskas, kas vyko, buvo normalu ir tikrai nesu viena, susidūrusi su tokiais sunkumais.

Kai po poros mėnesių žindymas jau įsivažiavo, pagalvojau, kad būtų gaila, jeigu visos mano sukauptos žinios nueitų perniek. Be to, jutau, kad ši tema man labai įdomi: nors kartais gali imti atrodyti, kad viskas aišku, galiausiai supranti, kad žmogiškoji laktacija vis dar yra be galo paslaptinga, mokslininkai vis dar atranda naujų įdomių dalykų apie žindymą, laktaciją, mamos pieną. Pasisiūliau organizacijai „Pradžių pradžia“ tapti „Mama – mamai“ savanore. Teko išklausyti dar daug valandų paskaitų, dalyvauti labai turininguose gyvuose savanorių mokymuose su konsultavimo pratybomis ir tada jau buvau priimta, kaip aš sakau, ant garbės lentos.

„Mama – mamai“ pagalbą Lietuvoje organizuoja ir savanores apmoko VšĮ „Pradžių pradžia“, taip pat savanoriškai dirba organizacijos „La Leche League Lietuva“ žindymo vadovės. „Mama – mamai“ savanorių tikslas – padėti žindyti norinčioms moterims. Dėl industrializacijos ir mišinukų gamintojų aktyvios reklamos prieš daugiau nei 100 metų moterys (ir vyrai) prarado pasitikėjimą žmogiškąja laktacija.

Merginos, moterys augo ir brendo savo aplinkoje nematydamos žindymo – aš ir pati pirmą žindančią moterį pamačiau tik devyniolikos, paskui kokį kartą 25-erių ir tik droviai nusukau akis. O paskui jau teko žindyti pačiai. Daugumai moterų pirmas gyvenime pamatytas naujagimis yra jos pačios pagimdytas, tad visai nenuostabu, kad neturėjome gyvų, organiškų žindymo pavyzdžių, net to vaizdinio. Neįsivaizduojame, kad kartais žindyti tenka stovint, šokčiojant, kartais iš abiejų krūtų, nematėme, kaip teisingai įduoti krūtį, kaip atrodo efektyviai žindantis naujagimis ir jo žandikaulis.

To patarti dažnu atveju negali ir mūsų mamos, nes daug jų nežindė, žindė labai trumpai arba buvo tos ypatingosios – „gamtos apdovanotos“. O joms tiesiog pasisekė, kad jų organizmo galimybės ir kūdikio poreikis sutapo su anuo laiku gyvavusiu mokymu žindyti pagal grafiką kas 3–4 valandas. Dar kartais pasisekdavo toms, kurios nesidomėjo ir neklausė tuo metu gydytojų dalinamų pamokymų. Visų kitų laktacija dėl tokio reto žindymo baigdavosi greitai arba mamos būdavo įkinkomos į begales laiko ir stiprybės reikalaujantį pieno nusitraukinėjimą.

Sukaupusios didelį žinių bagažą, žinančios galimus sunkumus ir dažniausius jų sprendimo būdus „Mama – mamai“ savanorės dalijasi informacija ir patirtimi, kuri padėtų įveikti žindymo sunkumus. Taip pat siekiame nuraminti, įkvėpti ir padrąsinti. Mums labai svarbi pagarba kiekvienai mamai ir jos pasitikėjimas. Jeigu apmokytos savanorės mato, kad situacija yra sudėtinga ir viršija jų kompetenciją, patars kreiptis į specialistus: jeigu sunkumų kelia žindymas – į Tarptautinės egzaminuotojų tarybos pripažintus tarptautinius laktacijos konsultantus, jeigu problema medicininė – į medikus.

– Kokių klausimų dažniausiai turi besikreipiančios mamos?

– Mačiau statistikos kreivę, kurioje nurodyta, kad iš karto po gimimo bent 98 proc. naujagimių Vilniuje yra žindomi. Vadinasi, dauguma moterų nori žindyti. Tačiau jau po trijų mėnesių apie trečdalis nubyra, o pusmetinukų mamos pieno gauna jau tik pusė. Visai neblogi skaičiai, bet manau, kad tie „nubyrėjimai“ dauguma atvejų įvyksta todėl, kad moterims nepasiseka įveikti žindymo sunkumų, nes jos gauna klaidinančią, nepadedančią, o tik trukdančią žindymui informaciją, stokoja pasitikėjimo savo organizmu. Tą pastebėjau ir augindama antrą vaiką bei stebėdama bendraamžių vaikų mamų grupės feisbuke narių pasisakymus. Kai kurios tas problemas priima kaip savo lemtį ir nuleidžia rankas. Kitos ieško pagalbos.

Išskirčiau šias pagrindines su žindymu susijusias problemas, kurias įvardija pagalbos ieškančios moterys: „labai skauda žindyti“, „vaikas neima krūties“, „gal turiu per mažai pieno“, „keistas vaiko elgesys prie krūties“, „kūdikis vangus arba per silpnas žįsti“. Tai yra dažnos problemos ir visoms joms įveikti yra krūvelė patarimų. Jeigu tik daugiau moterų gautų patikimą informaciją, tikiu, kad žindomų kūdikių statistika būtų dar geresnė.

– Kokią neteisingą informaciją mamos dažniausiai randa internete? Kokiais beverčiais patarimais naudojasi? Kokios dažniausiai naudojamos priemonės neveikia?

– Dėl interneto negaliu tiksliai pasakyti, nes čia jau sėkmės dalykas – kartais gali rasti netinkamos informacijos, o kartais geros. Be to, ką tik pagimdžiusi moteris nelabai turi laiko ilgoms paieškoms, todėl pirmiausiai klauso giminės moterų ir medikų. O šie ne visuomet yra geri žindymo specialistai.

Tie patarimai gali būti labai rimti ir galintys sutrikdyti sklandų žindymą, o kartais ir iš vis atimti jo galimybę. Štai keletas pavyzdžių. „Jeigu įtari, kad mažai pieno, nusitrauk pasižiūrėti“. „Jeigu trūksta iki normos, pamaitink papildomai iš buteliuko“. „Jeigu naujagimis gers dar iš buteliuko, reiškia po krūties buvo alkanas“. „Jeigu po maitinimo kūdikis rėkia, duok čiulptuką arba vandenėlio“. „Naktį kūdikis turi miegoti, todėl nemaitink jo“. „Maitink kas 2 (arba kas 3, kas 4 valandas)“. „Maitink iki 15 minučių/ 20 minučių/ 30 minučių“. „Maitink tik iš vienos krūties“ arba „Maitink tik iš dviejų krūtų“.

Pastarieji trys patarimai kartais gali būti teisingi, tačiau maitinimo trukmė ir krūtų keitimo dažnis yra labai individualu, nes skiriasi moterų organizmai ir kūdikių poreikiai. Jie skiriasi ne tik konkrečiai mamos ir vaiko porai, bet ir skirtingu vaiko augimo metu. Visi kiti patarimai gali smarkiai sutrikdyti žindymą. Būna ir juokingų patarimų, pavyzdžiui, kad būtų daugiau pieno, valgyti daug chalvos arba gerti karvės pieno. Kodėl visi šie patarimai yra ne tik neveiksmingi, bet ir žalingi, yra prirašytos knygos, todėl kiekvienai mamai siūlau atsargiai atsirinkti patarimus.

– Ar drąsu moterims kalbėti apie žindymo problemas?

– Žindymas šiais laikais – labai jautrus reikalas. Ir kai jis, regis, nesikloja taip, kaip tikimasi, dažnai nauja mama ne tik jaudinasi, kad gal jos vaikas lieka alkanas, ne tik nerimauja dėl jo sveikatos, bet ir patiria savotišką nusivylimą savimi, savo organizmu. Bijodamos pakenkti žindymui, kūdikiui, jos pirmiausia ieško informacijos ten, kur ji, regis, turėtų būti patikimiausia, t. y. kreipiasi į medikus.

Kai jų patarimai nesuveikia, tada ieško atsakymo „Google“. Gerai, jeigu paieška nuveda prie patikimų šaltinių, bet būna, kad vietoj naudos randa daugiau žalos. Tad kai jau moterys skambina savanorėms, neretai būna ties vilties praradimo riba: tramdo ašaras, o kartais ir apsiverkia.

Kartais pyksta, kad savanorės kalba ne tai, ką jos nori girdėti, ką joms sakė mama, anyta ar net gydytoja. O kartais po ašarų ar dėmesingo klausymo pasigirsta atodūsis – jaučiasi, kad mamai atlėgo, ji galvoje susidėliojo artimiausių veiksmų planą, jau žino, ką daryti. Kartais moterims tesinori būti išklausytoms. Labai noriu pakviesti mamas iškart skambinti – mes jus suprantame, irgi esame buvusios tose situacijose, mes kartu esame mamos.

– Kokia visuomenės reakcija į tokią savanorystę?

– Visuomenės reakcijos priklauso nuo aplinkos – dažnai ankstesnės kartos moterys labai nori patarti dukroms ar marčioms, nors pačių žindymas toli gražu nebuvo sklandus. Kartais jos pyksta, kad nauja mama labiau linkusi pasitikėti specialistais ar savanorėmis nei giminaitėmis. Bet matau daug šviesos, nes vyresnės moterys jau pastebi, kad dabartinės mamos sėkmingiau žindo už jas ir susitaiko su mintimi, kad senų, ydingų mokymų reikia atsisakyti.

Tačiau, nors ir retai, bet vis dar tenka išgirsti, kai žindymo entuziastes pašaipiai pavadina laktyvistėmis, kai šią gamtos dovaną bando nužeminti, vadindami maitinimu papu ar pan. Man atrodo, kad čia kalba bandymas numaldyti frustraciją, kadaise patirtą dėl savo nesėkmingo žindymo, kompleksų ar traumų žindymo ar tiesiog krūtų srityje. Man nemalonu, kai kritiškai žvelgiama į viešai žindančias moteris. Manau, kad turime tiesti žindymui kelią, pratinti visuomenę prie tikro žindymo vaizdo. Tai turi būti taip normalu ir natūralu, kaip vaikui duoti graužti obuolį.

Matau, kad situacija vis gerėja ir gerėja, jau nebekyla kalbų, ar derėtų žindyti kavinėje ar prekybos centre, vis daugiau moterų sėkmingai žindo ir tuo džiaugiasi. O ir pati buvau maloniai nustebusi, kad kai draugams ir pažįstamiems pasiskelbiau apie šią savo savanorystę, tiek daug kas palaikančiai sureagavo.

– Ar tik nuo moters priklauso, kaip seksis žindyti? Gal ir vyras, šeima gali kaip nors prisidėti emociškai ar pan.?

– Žindymo sėkmė labai priklauso nuo personalo, kuris dirba per gimdymą ir po gimdymo, veiksmų ir kalbų. Labai priklauso nuo žindymą palaikančios aplinkos, ypač nuo vyro. Ir vyrai tikrai nėra tik stebėtojai. Jie žindyti gali padėti darydami pečių masažą žindyvei, atnešdami jai arbatos, pagamindami valgyti, atleisdami ją nuo namų ruošos, keisdami sauskelnes kūdikiui, nešiodami jį atsirūginti. Juk tėvystės atostogų mėnuo skirtas ne tik tėčiui megzti ryšį su naujagimiu, bet ir padėti atsigauti gimdyvei bei palaikyti ją žindymo pradžioje. Giminaičiai, kiti svečiai, ateinantys lankyti žindyvės, padėti gali pagyrimais, pagalba buityje ir susilaikydami nuo replikų apie „dingusį pieną“, „per dažną žindymą“, pasiūlymų duoti čiulptuką, mišinuką, vandenėlio arba arbatėlės su cukriuku.

– Ar visada su antru ir vėlesniu vaiku žindymas lengvesnis?

– Ne visada. Nors dažnai moterys, kurioms nepavyko žindyti pirmojo arba žindė jį labai trumpai, būdamos motyvuotos, antrąjį jau žindo ilgiau ir sklandžiau. Bet pasitaiko atvejų, kai vieną arba du, o kartais net keturis vaikus moteris puikiai žindo ir tik su penktu patiria, ką reiškia „krūties streikas“, neaugantis svoris ar, pavyzdžiui, mastitas.

– Kokie pagrindiniai patarimai besiruošiančioms gimdyti moterims bei toms, kurios žindydamos susiduria su sunkumais?

– Turbūt pagrindinis mano patarimas – atrasti ir išlaisvinti stirną savyje. „Stirna“ vadinu laukinę, pirmykštę žmogišką prigimtį. O labiausiai ją išlaisvina žinios – jos padeda labiau suprasti savo kūną, kaip veikia laktacija, pasitikėti savimi, kai ištinka žindymo problemos. Ir tam nepakanka valandos paskaitos, tam reikia bent kelių dienų užsiėmimų.

Mano vienai draugei, kuri vaiko susilaukė devyniolikos metų, jos mama patarė, kai neaišku, ką daryti, paklausti savęs: „Ką daryčiau, jeigu būčiau laukinis žvėris?“ Koks geras patarimas! Įsivaizduokite, kad esate stirnos, kurios globia, šildo ir glaudžia savo jauniklį prie savęs, daro viską, kad jis įsikabintų į gyvenimą. Mėgaukitės tuo gamtišku artumu.

Gal kas dėl senų traumų nusipurtys, sakys, kad negi aš žvėris ar gyvulys. Bet kodėl tuomet sekso dėl tos pačios neva gyvuliškos prigimties kažkodėl retas purtosi? Tad linkiu išleisti savo instinktus ir auginant kūdikį. Žinoma, jeigu norite žindyti. Jeigu nenorite, turbūt iki šios vietos net neskaitėte ir turite tam visą teisę.

– Kodėl šiais laikais moterims sunku pajusti savo instinktus?

– Išlaisvinti savo instinktus yra gana keblu, nes, pasirodo, kitaip nei dauguma žinduolių, net ir augančių nelaisvėje, mes nelabai gebame žindyti, kai mūsų nepamoko. Bet nesame vieni tokie. Štai stirnos ar liūtės net ir nelaisvėje, be genties, geba užauginti jauniklius pačios, bet primatai, ypač artimesni mums, elgiasi kitaip. Nelaisvėje užaugintos gorilos dažnai savo jauniklių prižiūrėti nemoka. Knygos „Žindyti yra paprasta“ autorius Carlosas Gonzalezas pasakojo apie gorilą, kuri savo jauniklį užsidėjo sau ant galvos kaip skrybėlę. Zoologijos soduose gorilų ar orangutangų jauniklius neretai tenka atskirti ir užauginti žmonėms. Beje, zoologijos sodai net samdo moteris, kad žindytų prie primatų narvų. Juk pavyzdys užkrečia.

Tam, kad mes, žmonės, nebūtume kaip tos vargšės gorilos, turime matyti ir pažinti žindymą savo kasdienybėje. Jeigu tokių progų nebuvo arba jas galite suskaičiuoti ant rankų pirštų, nueikite į išsamius žindymo kursus, skaitykite sertifikuotų žindymo profesionalų rekomenduojamas knygas.

Taip pat skaitykite