Gyvenimas

2020.02.28 15:46

Marius Čepulis. Kai baigiasi neprasidėjusi žiema

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.02.28 15:46

Antarktidoje plius dvidešimt ir pingvinai su jūrų leopardais kailinius nusimetę pliažinasi. Lietuvoje žmonės barikaduojasi ir ruošiasi virusą kruopomis negyvai užmėtyti. O kas vyksta gamtoje, artėjant kalendoriniam pavasariui?

Viskas teka sena vaga, tik ta vaga visu mėnesiu linkui sausio pasislinkus. Augalai taip užmigt ir nesuspėjo. Subrandinę pumpurus laukia rimtesnės šilumos. Nors lazdynai jau seniai žydi ir pražydėję, gal ir riešutų jau birželį paduos, jei nebus nušalę. Žibutės su šalpusniais stiebiasi ir laukia bičių bei kamanių, bet šių dar nepastebėjau, nors citrinukai su visokiom musėm jau lakioja.

Driežai ir gyvatės atkutę ir pajutę šiltesnį saulės spindulį suskato po malonaus įmigio šonus šildytis. Jiems tokios žiemos labai patinka. Nes anksčiau daugybė šliaužiojančiųjų paprasčiausiai sušaldavo prastai pasirinkę žiemavietę, o šiemet tas jiems visai negrėsė.

Paukščiai visu greičiu skuodžia namo. Va gervės, neskaitant tų, kurios žiemojo, jau nuo vasario pirmos traukia Lietuvon ir savo klyksmais žadina nespėjusią sušalt žemę. Jos jau renkasi lizdų teritorijas, mušasi, šoka ir visaip kitaip gyvenimą švenčia. Kalbant apie žiemoti pasilikusias gerves, tai šią žiemą Kelmės rajone sėkmingai praleido jaunas gerviukas. Nežinia, kodėl jis neišskrido, bet sugebėjo išvengti plėšrūnų, susirasti maisto ir vienas visiškai sveikas sulaukti grįžusių gentainių.

Gandrai irgi parsivilko visu mėnesiu anksčiau . Negerai. Nes jie vaikus turi nešti lygiai po 9 mėnesių nuo Joninių, o dabar kas čia gaunasi?

Apie vieversius kalbėjau praeitą savaitę. Jie gieda jau pilna gerkle. Ir palaukėse nebenutyla geltonosios startos. Miškuose jau senokai spygauja ir būgnija geniai su meletomis, čiauška daugiakalbiai bukučiai, burkuoja uldukai, klykauja suopiai ir vienas kitam meilinasi ereliai.

Pastarieji jau ir perėti tuoj su krankliais pradės, jei dar nepradėjo. Pelėdos irgi dabar balsingos, o Vingio parko porelė turbūt jau vaikų turi (vis nepavyksta pamatyti, bet kėkštas man jau kelintą kartą bando juos parodyt).

Miestuose, jei tik nevaikščiosit su maišeliu ar penkialitriniu bambaliu ant galvos (tipo, apsauga nuo virusų), būtinai išgirsit čirškiančias žaliukes, alksninukus, jau nuo sausio plyšaujančias zyles ar besidžiaugiančius gyvenimu kovus, kol dar jų lizdų „mylintys gamtą“ miestiečiai neišdraskė. Medžių viršūnėse sutūpusius varnėnus jau irgi senokai galima girdėti. Parkuose prie visos šitos šutvės prisideda ir melodingai švilpaujantys juodieji strazdai.

Į Žuvintą ir Nemuno deltą tūkstančiais traukia gulbės giesmininkės ir žąsys. Dalis pempių taip ir nebuvo niekur išlėkusios, bet dabar grįžta ir tos, kurios netoliese atostogavo.

Žvėrių pasaulyje gyvenimas smarkiai nepasikeitė. Šikšniai vis dar saldžiai parpia. O vat barsukams, usūriniams ir ežiams nesimiega. Barsukai turbūt ir nebuvo užmigę. O ežiai jau kelias savaites laksto ieškodami, ką čia surijus.

Apie lapes vilkus ir lūšis visai neseniai pasakojau (nuoroda apie kaip mylisi kikiliai) dar jų meilės dainos neišblėso. Prieš kelias naktis turėjau progą pakaukti kartu su vilkų šeima. Labai džiugiai anie atsiliepė ir noriai pusvalandį su jais šnekėjomės.

Elniai su briedžiais irgi stirnom su danieliais vėl turėjo lengvą žiemą. Maisto pakako ir dabar pakanka. Jaunuolynų tik daugėja, o želmenys nenušalę. Šernės, kiek jų dar liko, jau ruošiasi paršiuotis ir it kokie paukščiai iš nendrių, žolių ir eglišakių suka jaukius lizdus savo dryžuotiems knysliukams.

Žodžiu, viskas kol kas vyksta po senovei. Bet šitokia žiema be pasekmių nepraeis. Ji palanki buvo ne tik stirnoms su kiškiais (baltiesiems kiškiams ji buvo tikras košmaras), bet ir erkėms, kinivarpoms ir kitiems medžiais mintančiais gyvūnėliais. Anksčiau nemaža dalis voragyvių ar vabzdžių iššaldavo.

Anksčiau kinivarpų būdavo tik dvi generacijos (jau nekalbu apie visiškai naujas vabzdžių ar kitų gyvių rūšis, kurioms iki šiol mūsų klimatas buvo per atšiaurus) Dabar viskas gali keistis ir jau šį pavasarį mes tai turėtumėm pajusti. T,y. ne mes, o pušys ir eglės, kurioms toks šiltas oras tikrai ne į sveikatą ir sakų apsiginti nuo visų vabalų gali neužtekti. Bet ir nėra dėl ko labai jaudintis, šaltamėgiai medžiai kraustysis šiaurėn, o Lietuvoje vėl suklestės plačialapiai.

Jei kalbėsime apie tuos, kurie laksto su maišais ant galvų po miestus ar sėdi apsikabinę grikių maišus. Žinote, kur nėra ir niekad nebus viruso? Miške. Praleiskit ten daugiau laiko ir neims jūsų nei velnias, nei gegutė.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.