Gyvenimas

2020.02.28 21:44

Moterys sunkiojoje muzikoje: ar grožis svarbiau už meistriškumą?

Rūta Paitian2020.02.28 21:44

„Metalas – sunki muzika, o moterys – švelni lytis. Jos dažniau renkasi populiaresnę muziką, švelnesnius garsus, ritmą pagal kurį lengvai juda kūnas. Visgi sunkioji muzika nėra vyriškas žanras. Moterų jame pakankamai“ – sako progresyvaus metalo grupės „Kielwater vokalistė Sigita Jonaitytė.

Sunkiosios muzikos atstovių patirtys, stereotipai ir nenumaldomas noras groti

2002 m. įsikūrė progresyvaus metalo grupė „Kielwater“, prie kurios 2007 m. prisijungė vokalistė Sigita Jonaitytė. Šalia kitų muzikinių projektų (grupė „Žalvarinis“, Marijono Mikutavičiaus grupės narė) meilę sunkiajai muzikai atrado gana vėlai. Pokalbiu metu užsiminė: „Kartą buvęs klasiokas nusivedė mane į metalo koncertą, mane įtraukė tuntas besiplaikstančių plaukų, taip po truputį pradėjau bendrauti su metalistais ir per juos pažinti šį žanrą“.

Apie „vėluojančią“ pažintį su sunkiosios muzikos scena užsimena pankroko grupės „Tureto Sindromas“ būgnininkė ir pritariančioji vokalistė Aistė Kalvelytė: „Metalas į mano gyvenimą atėjo kiek vėliau, viskas prasidėjo, matyt, nuo pankroko. Čia labai svarbus yra ideologinis motyvas, nes paauglystėje stebėdama aplinką ir suvokdama joje egzistuojančią neteisybę ir nelygybę norėjau su tuo kovoti ir, kaip dauguma mano amžiaus žmonių, nežinojau kaip. Tai natūraliai atvedė prie pankroko ir „ska“ muzikos, nes šie žanrai yra neatsiejamai susiję su revoliucinėmis pasipriešinimo egzistuojančiai sistemai idėjomis.“

Pats šlykščiausias dalykas, kurį girdėdavau, kai tik pradėjau groti, buvo „kaip merginai tai neblogai“. Pasijusdavau taip, lyg būtų sakoma, jog turiu antro laipsnio neįgalumą.

Jau beveik dešimtmetį gyvuojančios grupės „Phrenetix“ vokalistė ir gitaristė Lina Vaštakaitė, kai kurių Lietuvos sunkiosios muzikos grupių įvardijama, kaip šalies „thrash metal“ viltis, interviu metu pasidalijo savo pažintimi su sunkiąja muzika: „Įsitraukti į sunkiąją muziką vienareikšmiškai nulėmė grojimas gitara. Vos tik pradėjus mokytis groti, išgirdau grupę „Metallica“. To užteko, kad pasikeistų mano visas gyvenimas ir iš svajonės būti Britney Spears, liktų mergina pardavusi sielą rokenrolui“.

Sunkioji muzika Lietuvoje jau daugiau kaip pusę amžiaus yra giliai suleidusi savo šaknis. Jei dar prieš kokius 30 metų moteris sunkiosios muzikos koncerte ant scenos buvo unikumas, tai šiais laikais neturėtų stebinti. Nepaisant didesnio moterų įsitraukimo į sunkiosios muzikos gretas vis dar susiduriama su požiūriu, kad moteris yra švelnioji lytis ir „kerzuotų skustagalvių“ muzika joms nėra tinkama, kad scenoje jos turi būti seksualios, o ne profesionalios, nes vis tiek nusileidžia vyriškajai giminei.

„Pats šlykščiausias dalykas, kurį girdėdavau, kai tik pradėjau groti, buvo „kaip merginai tai neblogai“. Pasijusdavau taip, lyg būtų sakoma, jog turiu antro laipsnio neįgalumą. Tačiau mokantis, daug dirbant ir taip tobulėjant tokių komentarų ėmė vis mažėti, taigi dabar tikrai retai sulaukiu panašių replikų, o jeigu ir sulaukiu, tai nebepykstu, o ramiai tam žmogui paaiškinu, kas yra blogai su tokiu pasakymu. Kartais tik tiek ir užtenka, kad žmogus susimąstytų“, – apgailestauja Vilniaus pankroko grupės „Tureto Sindromas“ būgnininkė A. Kalvelytė.

Grupės „Phrenetix“ lyderė L. Vaštaikaitė taip pat yra susidūrusi su šiuo stereotipu: „Manau, kad dažniausiai pasitaikantis stereotipas – moterys prastai valdo savo instrumentą. Na, bet nesakyčiau, kad jis visada būną iš piršto laužtas. Yra nuostabių muzikančių moterų, tačiau paėmus daugumą, deja, vaikinai yra kur kas aukštesniame grojimo lygyje.“

Sigita Jonaitytė, „Kielwater“ vokalistė pastebi dar ir kitą dalyką: „Aš pastebėjau, kad tie metalistai kurie yra smarkiai įspaudę save į metalo rėmus labai nemėgsta progresyvaus metalo su švariu moterišku vokalu, jiems tai yra popsas. Vokalistas būtiniausiai turi kriokti ir kuo grėsmingesniu tonu. Būtent su šiuo stereotipu aš ir esu susidūrusi. Konservatyvus požiūris.“

Su išankstiniu skepticizmu vokalu klausimu yra susidūrusi ir L. Vaštakaitė, pokalbio metu prasitarė: „Visada norisi įtarinėti, kad kažkas bus ne taip, kažkas kažko nemokės ar bus nekokybiškai. Na, bent jau aš su tokiu požiūriu susidūriau. Geroji dalis ta, kad kai jau įrodai savo gebėjimus, tada tave tikrai nuoširdžiai įvertina ir negaili gerų žodžių.“

Jeigu moteris metalo scenoje norės egzistuoti kaip objektas, užteks latekso, tinklinių pėdkelnių ir odinės liemenėlės. Šiuo atveju nesvarbu kaip grosi, vizualiai vis tiek bus gerai. Tačiau, jeigu moteris metalo scenoje nori egzistuoti kaip subjektas, tam reikalingos tokios pagrindinės sąlygos: gebėjimas valdyti instrumentą, kūrybiškumas, švietimas.

Nors ir vis dar susiduriama su nemaloniais stereotipais 21 amžiuje, tačiau situacija gerėja ir progresas vyksta. Lyginant su ankstesniais periodais – ateitis šviesėja ir moterims sunkiojoje muzikoje atsiveria vis didesnės galimybės, leidžiančios pasirinkti tolimesnio judėjimo kryptį.

„Jeigu moteris metalo scenoje norės egzistuoti kaip objektas, užteks latekso, tinklinių pėdkelnių ir odinės liemenėlės. Šiuo atveju nesvarbu kaip grosi, vizualiai vis tiek bus gerai. Tačiau, jeigu moteris metalo scenoje nori egzistuoti kaip subjektas, tam reikalingos tokios pagrindinės sąlygos: gebėjimas valdyti instrumentą, kūrybiškumas, švietimas. Manau, kad būtent dėl to, moterims atsiveria galimybės profesionaliai mokytis muzikos ir tai, jog visuomenėje populiarėja feministinės lyčių lygybės idėjos, padeda moterims egzistuoti metalo kultūroje kaip subjektams“, – teigia Aistė.

„Kai kurios gali egzistuoti lygiavertiškai kaip vyrai, kitos kaip tik eiti į kitą, moteriškesnę pusę ir patraukti visai kita energetika. Manau labiausiai ir padeda išskirtinumas. Galima bandyti ieškoti savo unikalaus veido, skambesio, nes dar yra gana laisva niša tam ir sąlyginai nedaug pavyzdžių, kuriuos norėtųsi kopijuoti“, – apie moterų egzistavimo galimybes atsiliepia Lina.

Sigita Jonaitytė reziumuoja: „Moteris metale be abejo gali egzistuoti ir egzistuoja. Metalistams vyrams būtų prastai jeigu jų tarpe nebūtų moterų, būtent tai ir padeda moterims egzistuoti šioje terpėje.“

Sunkiosios muzikos koncertai yra išties unikali vieta, kurioje bendruomeniškumas bene labiausiai pasižymi lyginant su kitais ne akademinės, klasikinės muzikos žanrais. Beveik kiekviename koncerte gali sutikti tuos pačius asmenis, kuriuos sutinki būtent šios muzikos koncertuose, tarp jų ir fotografus, pro kurių objektyvus niekas nepraslysta: muzikantai ir scenoje vykstantis šou, „metalistų kariauna“, apsirėdžiusi odinėmis striukėmis ir kareiviškais batais, rankas puošiantys spygliuoti juvelyriniai dirbiniai, siautulingieji „mosh pitai“.

Šių akimirkų autoriai dažniausiai būna vyrai, bet jų tarpe yra ir moterų. Užtenka nueiti į bent vieną sunkiosios muzikos koncertą, kuriame, didelė tikimybė, sutiksi Renatą Drukteinytę („Fotogriausmas“), Julitą Dargytę („Sutemose“), Giedrę Tiškevičiūtę („Varnalėša“) ir kitas damas, besisukiojančias tarp gerbėjų ir fiksuojančias koncerto akimirkas šiapus ir anapus „fronto linijos“ arba metalinės tvorelės, paliekančios vietą fotografams pasisukioti. Aišku, ji ne visada būna.

„Jei su apšvietimu viskas gerai ir yra atskirta tvorelė fotografams, tai viskas kaip medumi patepta“, – teigia Giedrė Tiškevičiūtė geriau žinoma „Varnalėšos“ vardu.

„Ilgai galvojau ir norėjau sujungti savo du pomėgius: muziką ir fotografiją ir galiausiai pasiryžau. Kai bandžiausi koncertinę fotografiją nežinodama, kaip man seksis ir kur mane tai nuves, fotografavau įvairius koncertus, ne vien sunkiosios muzikos sceną. Po kelių koncertų nusprendžiau, jog nenoriu būti tiesiog koncertų fotografe – ne visi koncertai man įdomūs. Aišku, jog ir sunkiosios muzikos scenoj būna banalių kadrų, įprastų ir paprastų atlikėjų, tačiau man tai sukelia estetinę euforiją. Bet ir žmonės, publika čia atlieka savo vaidmenį, visad jaučiuosi taip pat gerai, kaip namie. Neįsivaizduoju savęs būnant kitur“, – pokalbyje atvirauja G. Tiškevičiūtė.

Neskiriu kolegų pagal lytis – su visais sutariu gerai arba neutraliai, jei nebendraujam. Šiaip vienintelis dalykas, kurio pavydžiu vyrams fotografams (beveik visiems) yra ūgis: man dažnai pritrūksta ūgio, jei noriu kokį „mandresnį“ kadrą padaryti.

Koncertų fotografų nėra tiek daug, kad būtų juos galima skirstyti į muzikos žanrų atstovus, o moterų išvis retenybė.

„Neskiriu kolegų pagal lytis – su visais sutariu gerai arba neutraliai, jei nebendraujam. Šiaip vienintelis dalykas, kurio pavydžiu vyrams fotografams (beveik visiems) yra ūgis: man dažnai pritrūksta ūgio, jei noriu kokį „mandresnį“ kadrą padaryti“, – sako Giedrė.

Ji tikina, kad jokios konkurencijos ar seksistinių apraiškų savo veikloje nepatiria: „Man sunkiosios muzikos koncertai beveik visada būna maloninantys akį. Aišku, pasitaiko įvairiausių efektų, kaip ir atlikėjų – gali ir tu ir tavo fototechnika likti apipilti alumi, o vienas kolega yra plaukus nudegęs, bet man kol kas tokių kuriozų nepasitaikė. Aš būnu gana atsargi. Gal dar per trumpai esu, o gal išvengiu tokių incidentų. Aš kuriu, fotografuoju, dažnai džiaugiuosi atlikėjais ir jų bendradarbiavimu su fotografu, ypač jei pastebi, kad yra fotografuojami, papozuoja į kamerą. Būna liūdna tokiais atvejais, kai nespėji fokuso sugauti arba ne tas objektyvas tuo metu uždėtas – ne vieną gerą prarastą kadrą esu apverkus.“

Sunkiosios muzikos ištakos Lietuvoje

Rokas, metalas, pankrokas – sunkiosios muzikos srovės daugiau kaip šešis dešimtmečius džiugina klausytojus ir plečia savo gerbėjų gretas. Lietuvą tuo metu buvusią Sovietų Sąjungos dalimi roko muziką pasiekė septintajame dešimtmetyje. Minimuoju laikotarpiu Lietuvoje tvyrojo totalitaristinė santvarka, neleidusi jokiai „laisvamanystei“ iš Vakarų. Muzika nebuvo išimtis, tačiau nepaisant draudimų, Lietuvą buvo apėmusi bitlomanija, o nuo septintojo dešimtmečio antrosios pusės it grybai po lietaus pradėjo kurtis pirmosios roko grupės Lietuvoje. Šalia vyriškų grupių, kaip „Kertukai“, „Gintarėliai“, „Antanėliai“ kūrėsi ir moteriškos, o pirmoji jų – „Bitės“.

„Bitės“ buvo viena tų ankstyvųjų roko grupių, kurios nepaisant sistemos persekiojimo sugebėjo išbūti palyginus gana ilgai, bemaž 13 metų. Septintajame dešimtmetyje net ir didžiosioms to laikmečio grupėms (pvz.: „The Rolling Stones“) atrodė, kad vidutinis grupės gyvavimo terminas tebuvo keli metai, tad 1966–1979 m. „Bičių“ veiklos atkarpa išties solidi. Daugybė koncertų, tvirtos rokeriškos pažiūros.

Sulaukta dėmesio iš Vakarų (Apie 1979 m. „Bičių“ koncertą buvo rašoma dienraštyje „The New York Times“), merginos buvo kviečiamos koncertuoti Lenkijoje ir JAV, tačiau sovietinė valdžia nesutiko jų išleisti. 2012 m. Roko Radzevičiaus knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ „Bičių: lyderė Jūratė Dineikaitė teigė, jog grupės gyvavimo laikotarpiu joms teko išgirsti ne vieną seksistinę repliką tiek dėl išvaizdos, tiek dėl muzikos, kurią atliko. Nežiūrint į tai, roką jos suprato kaip išsilaisvinimą ir galimybę jausti muziką neturint specialaus jos supratimo.

Rokas priartino paprastą klausytoją prie muzikos ir padėjo ją suprasti. Anot jos, jei norėjai suprasti simfoninę muziką – turėjai pats ją groti, kai tuo tarpu roko supratimui akademinio išsilavinimo nereikėjo: „Gal tas mane ir papirko, kad roką, bitlus galiu groti kaip noriu. Bet juk mes panelės, mes negalim kaip bitlai. Tada grojom bitlų „Sunki darbo diena“, žodžių nesuprasdavom, mergos tik grojo – visai kitaip nei bitlai. „Oi, kaip įdomu, kaip įdomu, panos bitlus dainuoja, ką jūs čia išdarinėjat?“ Va, tokia laisvė.

O akademiniam pasaulyje turėjau groti tai, ką liepė, nuo pat mokslų iki pat simfoninio – visur rėmai... Atvirai kalbant, į simfoninį ir pradėjau eiti kaip į katorgą. Staiga bitlai mane pervertė, visą mano vidų.“

Galima teigti, kad takoskyra tarp vyrų muzikantų ir moterų muzikančių egzistavo nuo pat roko atsiradimo. Sunkioji muzika – žanras, kuriame dominuoja vyrai. Nors santvarka nedarė išimčių abiem lytims, tiek vyrų sunkiosios muzikos grupės, tiek ir moterų – veiklos buvo sekamos su intencija jas uždaryti, tačiau sovietmečiu vyravusių roko, metalo ir pankroko grupių skaičius ar juose grojusių muzikantų (reikia nepamiršti, kad ir anuomet būta mišrių kolektyvų) gretose dominavo stiprioji lytis.

Nepaisant mažesnio skaičiaus, „Bičių“ pavyzdys paskatino ir kitas merginas burtis į sunkiosios muzikos kolektyvus Jau 1968 m. Kaune susibūrė kita merginų roko grupės „Eglutės“, na, o dauguma švelniosios lyties atstovių sėkmingai įsitraukdavo į įvairius tuo metu vadinamus vokalinius instrumentinius ansamblius, išaugusius į įvairias roko, o vėliau pankroko, metalo grupes.

Kaip antai, devintajame dešimtmetyje (1983–1987 m.) buvo susikūrusi sunkiojo roko grupė „Horoskopas“, kuri išsiskyrė tuo, kad jos vokalistė buvo moteris – Rima Vaštakaitė. Verta paminėti, kad ši grupė buvo ne tik viena pirmųjų sunkiojo roko grupių Lietuvoje, bet ir grupės lyderės giminaitė yra Lina Vaštakaitė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir vystantis tolimesnėms roko, pankroko, metalo srovėms – sunkiosios scenos gretos pilnėjo ir vienu ar kitu metu tokių grupių, kaip „Rojaus Tūzai“, „Kielwater“, „Antigonė“, „Berserker“, „Roxtate“, „Black Spikes“, „Turboreanimacija“, F.A.K.S.“, „Zpoan Vtenz“, „Cunabula“, „Sullen Guest“, „Andaja“, „Black Citrus“, „Mandragora“, „Ruination“, „Stranger Aeons“, „Ashtrey“, „Hellhookah“, „Summerland“, „Shadowdances“, „Vėlinės“, „Flames Of Arborea“, „Haeiresis“, „Svartthron“, „P.K.I.K.T.“, „Žalvarinis“, „shishi“, „Cold Embrace“, „Tureto Sindromas“, „Phrenetix“ ir kitų gretose grojo, o kai kuriose vis dar groja būgnais, gitaromis ir dainuoja arba dainavo moterys.