Jei visą gyvenimą matėte prasmę, turėjote draugų ir džiuginančių veiklų, senatvėje visa tai stebuklingai neišnyks, kaip ir neatsiras, jei į gyvenimą žvelgėte pro pesimistinius akinius, pažymi LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ pašnekovė, psichoterapeutė Daiva Žukauskienė. Kitam laidos pašnekovui – 74-eri. Vis dar aktyviai smuikuojantis vyras sako grojantis gerai kaip niekada, bet būti pripažintam jam nebesvabu.
Ar reikia žmogui mokytis senti? Kas senstant padeda lengviau taikytis prie vaidmenų kaitos? Kokius sklandaus senėjimo modelius siūlo psichologai? LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ pašnekovai – psichoterapeutė D. Žukauskienė ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Socialinės psichologijos fakulteto dekanas, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius. Kalbina laidos vedėja Giedrė Čiužaitė.
– Ar galima išmokti senti, kad būdamas vyresnio amžiaus juoktumeisi ir įžvelgtum privalumus net tada, kai sunku?
D. Žukauskienė: Senti mes mokomės visą gyvenimą. Man labai patinka posakis: kaip mes gyvename, taip mes ir pasensime. Jeigu visą gyvenimą dirbome ir matėme prasmę, turėjome už ko užsikabinti, draugų, pažįstamų ir veiklos, tai niekas su senėjimu nedingsta. Tai nėra kažkoks slenkstis – vakar nebuvo, šiandien atėjo.
Apie senatvę, senėjimą labai gražiai kalba psichoterapeutas Viktoras Franklis, kuris remiasi savo išvesta logoterapija – gyvenimo prasmės terapija. Reikėtų klausti, ne kaip mes mokomės gyventi, o kaip mes gyvename kiekvieną dieną? Kaip vakar, taip ir šiandien – kokie mes jaunystėje, brandžiame amžiuje, tokie ir senatvėje. Niekas neprapuola, tik atsiranda papildomų dalykų, prie kurių mums reikėtų prisitaikyti.
Tai naujos rolės: močiutės, seneliai, senjorai, pensininkai. Tai nuolatinė kaita – buvai studentas, tapai dėstytojas; buvai dėstytojas, eini į pensiją. O kuo daugiau turime gyvenimiškos patirties, tuo senatvė turiningesnė.
G. Dalinkevičius: Aš vadovaujuosi tokia nuostata: senatvė – neišvengiamas džiaugsmas. Jis aplanko kiekvieną, jei suvoki tam tikrus džiaugsmo parametrus.
Jeigu visą gyvenimą žmogaus šeimoje nebuvo, jis išnyko. Įsibrauti ir sakyti: „Laba diena, aš jau čia, dabar būsiu geras senelis“ – dažniausiai durys būna užvertos.
– Apie vyresnius žmones psichologinių mokslinių straipsnių nėra daug, bet daugėja. Aptariami tokie dalykai, kaip sėkmingo senėjimo modeliai. Ar įmanomas sėkmingo senėjimo modelis?
D. Žukauskienė: Jeigu įmanomas sėkmingo gyvenimo modelis, tai įmanomas ir sėkmingo senėjimo modelis. Bet noriu pasakyti, kad universalaus recepto, kuris tiktų visiems, nėra – kiekvienas kuriame asmeninį receptą, aplink save dėliojame žmones, įvykius, veiklas, kurie senatvėje mums tampa kaip išoriniai resursai, lazdos, kuriomis galima pasiremti.
Jeigu visą gyvenimą gyvenome labai egoistiškai, galų gale galime pasilikti vieni patys. Tada lieka kalbėtis su televizoriumi, niurnėti ant valdžios, sveikatos – į viską žiūrėti per pesimistinius akinius. Bet jeigu esame sukūrę santykių, investavome į bendravimą, kokybišką buvimą su kitais, neįvyks neigiamas stebuklas, kad paliksime vieni patys.
– Bet filmuose rodo, kaip karjeristas tėtis visą gyvenimą su vaikais mažai bendravo, o atsitikus ligai pasikeitė, sako: vaikai, supratau, kad viską dariau ne taip. Ir gyvenimas pasisuka. Ar taip būna tikrovėje?
D. Žukauskienė: Galbūt retais atvejais, bet stebuklų nevyksta. Jeigu visą gyvenimą žmogaus šeimoje nebuvo, jis išnyko. Įsibrauti ir sakyti: „Laba diena, aš jau čia, dabar būsiu geras senelis“ – dažniausiai durys būna užvertos.
Gaunu labai daug padėkų už tai, kad tai darau, bet manau, kad tai įdomu ir man asmeniškai – neieškau pripažinimo, man tai nebeįdomu. Aš džiaugiuosi, kad dar galiu tai daryti ir kad kviečia, nes tai svarbi detalė, kai tau 74-eri.
– Gediminai, iki šiol esate profesiškai aktyvus žmogus. Aš, kai buvau mokinė, mačiau jus scenoje, daug metų praėjus jūs toliau važinėjate, grojate. Kai kurie sakytų, kad muzikantui reikia labai geros formos. Kaip jus sau įsivardijate, koks jūsų profesinis pajėgumas, ir ko jūs važiuojate į mokyklas?
G. Dalinkevičius: Jeigu galvoji, kad su tavimi kažkas negerai, nereikia važiuoti ir rodyti, kad gerai. Aš manau, kad groju gal net geriau negu bet kada. Dėkui Dievui, pirštai bėga ir smegenys nepasiduoda. Tą ir įrodinėju. Ir gaunu labai daug padėkų už tai, kad tai darau, bet manau, kad tai įdomu ir man asmeniškai – neieškau pripažinimo, man tai nebeįdomu. Aš džiaugiuosi, kad dar galiu tai daryti ir kad kviečia, nes tai svarbi detalė, kai tau 74-eri.
– Jaustis reikalingam ir galinčiam?
G. Dalinkevičius: Tai ir būtų raktas daugeliui žmonių.
Visas pokalbis – vasario 17 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
