Gyvenimas

2020.03.01 20:19

Anglijoje parpuolusiems padedantis Aurimas: išgelbėti pavyksta ne visus – kartais tenka dalyvauti ir laidotuvėse

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.03.01 20:19

Priklausomybę turinčiam žmogui nusprendus keistis svarbiausia „išgydyti“ mintis. LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ herojus Aurimas Špokas, Anglijoje padedantis alkoholikams ir narkomanams, tvirtina, jog nepakeitus vertybių ir mąstymo nieko neišeis. Jis ir pats puikiai žino, ką reiškia būti dugne, o viskas prasidėjo nekaltai – tiesiog linksmai leidžiant studijų metus.

90 km nuo Londono, Kolčesteryje, esančiame prabangiame angliškame name nekaraliauja milijonieriai, čia taip pat nerasite didelės britiškos šeimos. Pastarąjį dešimtmetį čia gyvena vien vyrai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Tai buvę, o kai kurie – ir vis dar esami narkomanai ir alkoholikai. Į „Alfa“ centru pavadintą namą jie atvyksta tam, kad pakeistų savo gyvenimus.

„Lengviausia yra nurašyti žmogų, bet atleisdamas, priimdamas jam duodi viltį. Nežinai, per ką žmogus eina. Ir tu gali ten nueiti. Turi atleisti, patikėti, nes kaip kitaip žmogui atsitiesti?“ – svarsto vienas seniausių šios bendruomenės narių, dabar jau dvasiniu ir moraliniu lyderiu tapęs A. Špokas, Anglijoje gyvenantis nuo 2011 m.

Pasak vyro, šiame name vyksta tiesiog stebuklai, nes visuomenės nurašyti ir pasmerkti žmonės sugeba iš naujo atsistoti ant kojų ir atsisakyti baisiausių priklausomybių. A. Špokas ir pats puikiai žino, ką tai reiškia, o jo krytis į dugną prasidėjo dar studijuojant.

„Būdamas studentas labai studentiškai gyvenau. Tas nėra sveika, matau šiandien. Man reikėjo važiuoti gydytis, bet aš atvažiavau į Angliją. Man buvo 19 metų, tai koks dar pripažinimas? Taigi linksmybės, viskas gerai. Iš pradžių gerdavau, bet paskui prasidėjo narkotikai“, – prisimena emigrantas.

Daug lietuvių Anglijoje atsiduria nepavydėtinoje aklavietėje, kai praranda darbus, draugus ir šeimas, kai narkotikai ir alkoholis sugadina viską, ko daug metų šie vyrai ir vaikinai siekė. Pačiam A. Špokui irgi taip buvo. Į šią šalį jis atvyko, nes tikėjosi pabėgti nuo Lietuvoje slėgusių problemų, kvailo elgesio, blogų įpročių ir klaidų, tačiau suprato, kad keisti valstybes ir gyvenamas vietas jis gali be paliovos – nuo to geriau nebus.

„Vartoji savaitgaliais, o pirmadienį–penktadienį atsakingai dirbi. Paskui jau kiekvieną dieną. Nešiesi ir į darbą, ir po darbo, ir į darbą neini, ligoninės, policijos, skolos, darbai, pažadai, santykiai griuvę. Ta kuprinė tik didėja... O kad lengvesnė būtų, dar daugiau vartoji“, – pažymi jis.

Dažniausiai į dugną žmonės nenusirita per dieną. Reikia daug laiko, kad jie suprastų, kas vyksta. Iš pradžių daugelis neigia tapę priklausomi, tiki, kad viską gali kontroliuoti. Tą patį darė ir A. Špokas. Tik po 8 metų grimzdimo žemyn jis pagaliau sau pripažino, kad kažkas su juo ne taip.

Liūdna pripažinti, sako laidos herojus, tačiau narkomanai ir alkoholikai net nepastebi, kaip nuo jų nusisuka visi, kuriuos kada nors mylėjo. Pirmiausia dingsta antrosios pusės, po to geriausi draugai, galiausiai pašlyja santykiai su tėvais, sesėmis ir broliais. Lieki vienas pats kaip pirštas – tik tu ir tavo problemos. Kai ką nors vartoji, nuvili daug žmonių, teigia pašnekovas.

Reabilitacijos esmė – kuo labiau pasikeisti. Jeigu išeisi toks pat, koks atėjai, tai pasaulis nepasikeis, kaip jis gyveno, taip ir gyvens: bus pagundų, bus visko.

Mintyse A. Špokas visą laiką galvojo, kad Anglija jį turėtų išgelbėti – visi kalbėdavo, kaip čia gerai, kaip paprasta gyventi. Jam atrodė, kad tereikia uždirbti daugiau pinigų, ir tai bus kaip vaistai nuo visų problemų. Deja, vyras smarkiai klydo: šalyje, kur tikėjosi rasti laimę, jis tapo vargšu benamiu.

„Sėdėjau gatvėje, pro mane ėjo išsipuošę ponai verslininkai, turtingos damos, gražios šeimos. Žiūrėjau į juos pavydo kupinomis akimis, bet nieko negalėjau padaryti“, – skaudančia širdimi sunkiausią gyvenime laiką prisimena jis.

Viltį Anglijoje nuo narkotikų priklausomiems lietuviams suteikiantis Aurimas: vienas iš to neišlipsi

Tuo metu A. Špokui padėjo vienas draugas, tačiau emigrantas neslepia, kad ir jį nuvylė. Vien mesti gerti nepakanka – reikia ką nors daryti, kad keistųsi ir tavo vertybės bei mąstymas, įsitikinęs jis.

Lietuvis tiki ir tuo, kad, jeigu esi priklausomas, vienas iš to neišlipsi, kad tokiems žmonėms būtina rasti bendraminčių, išgyvenusių panašias bėdas ir pasveikusių nuo priklausomybės. Būtent tuo tikslu prieš 7 metus jis atsidūrė prie „Alfa“ centro slenksčio.

Šis reabilitacijos centras – lietuvių krikščionių bažnyčios Londone dalis. Tad atvykus į šią vietą pirmas sutiktas darbuotojas jam pasakė: be Dievo nebus gyvenimo. Iš pradžių šiais žodžiais visiškai netikėjęs vyras teigia, kad vėliau ši mintis pasitvirtino.

Į centrą pakliūva ir aukštas pareigas užimantys žmonės

Išlipti iš priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų žmogui prireiks ilgų mėnesių, dažnai tai trunka net kelerius metus. A. Špokas šiame name gyveno trejus, o kai pasveiko, nusprendė, kad nori likti bendruomenės dalimi ir pats gelbėti kitus.

„Man apskritai patinka su žmonėmis leisti laiką. Manau, ką mes turime, kaip žmonės, geriausia, tai bendravimą. Yra ir sunkių dienų, bet apskritai – tai geriausias darbas, aš esu labai laimingas“, – tikina pašnekovas.

Oficialiai šio lietuvio pareigos „Alfa“ centre skamba solidžiai – direktoriaus pavaduotojas. Tačiau tai tik popieriai, sako jis ir aiškina, kad ši vieta nėra įstaiga, kurioje kažkas kažkam vadovauja. Namas veikia tik dėka bažnyčios ir rėmėjų, o gyventojų santykiai labiau primena šeimą.

Nereikia galvoti, kad geria ir narkotikus vartoja tik visuomenės padugnės – Anglijoje tai labai dažna problema ir tarp karjeristų, kurie perdega nuo darbų kiekio ir pradeda svaigintis. Deja, bet visų jų istorijos baigiasi liūdnai – galiausiai tokie vyrai atsiduria čia.

„Būna, kartais tenka ir įnešti. Yra buvę, atvažiuoja, neišlipa iš mašinos. Visokių profesijų: virėjai, statybininkai, direktoriai, verslininkai“, – pasakoja pašnekovas.

Kai parpuolę žmonės atvyksta į šį namą, jų gyvenimas ima kardinaliai keistis. Pasikeičia ne tik mąstymas, bet ir charakterio savybės. Tampi nauju žmogumi, tikina bendruomenės narys. „Reabilitacijos esmė – kuo labiau pasikeisti. Jeigu išeisi toks pat, koks atėjai, tai pasaulis nepasikeis, kaip jis gyveno, taip ir gyvens: bus pagundų, bus visko“, – kalba A. Špokas.

Priklausomybė nedėkinga. Ne vieną draugą teko palaidoti, todėl reikia džiaugtis kiekviena diena, nes nežinai, koks bus rytojus.

Viena svarbiausių centro taisyklių – niekada, net ir sudėtingiausioje situacijoje, negalima kelti balso. Pykčiais problemų neįmanoma išspręsti, todėl vos kyla problemų – vyrai sėdasi ir diskutuoja.

„Žmonės žino, bet kartais nėra lengva nerėkti. Jie yra išdidūs, galvoja, kuo daugiau rėks, tuo stipresni bus, bet tai nedaro tavęs stipresnio. Žmogų stipresnį daro nusižeminimas, sutikimas, atsiprašymas“, – įsitikinęs pašnekovas.

Kad ši vieta gyvuotų, nemažai prisideda ir mūsų tautiečių bendruomenė Anglijoje. Pavyzdžiui, lietuviškos parduotuvės aukoja maisto produktų. Tai vyrams gyvybiškai svarbu, nes dauguma jų atvyksta kišenėje neturėdami nė cento.

Žmonės ateina iš gatvės neturėdami net paso. Kartais jie neištveria ir pabėga, o kartais tenka juos netgi palaidoti, liūdną tiesą atskleidžia A. Špokas.

„Kartais ir tokiuose dalykuose tenka dalyvauti. Graudu pasidaro: žmogus ateina, bendrauji, eini tuo keliu ir paskui laidotuvėse dalyvauji. Tai nėra linksma. Priklausomybė nedėkinga. Ne vieną draugą teko palaidoti, todėl reikia džiaugtis kiekviena diena, nes nežinai, koks bus rytojus“, – pabrėžia jis.

Mamos meilė vos nepražudė

Nei į Londoną, nei į kitus Anglijos miestus vyrai nekeliauja – ten per daug blogų pagundų. Tačiau nuobodžiauti jie neturi kada – veiklos pakanka ir stengiamasi, kad jos niekada nepritrūktų: tenka prižiūrėti gyvulius, kiemą, aplinką, bendruomenės nariai gali užsiimti sportu ar treniruotis.

Pats jauniausias šio namo gyventojas – dvidešimtmetis Grantas. Jis kartu su mama į Angliją persikėlė dar vaikystėje. Čia vaikinas ir pradėjo gerti, o po to – ir vartoti narkotikus.

Čia, Anglijoje, žolė yra chemiškai apdirbta. Rūkai žolę, bet tau reikia ne žolės, o kitų chemikalų.

„Namie tikrai nemačiau smurto, alkoholizmo ar narkotikų. Viskas buvo idealu, nemačiau blogo pavyzdžio, bet neturėjau tėvo, gyvenau su mama, o močiutė su dieduku visa tai bandė kompensuoti pinigais, labai išlepino ir paskui už tuos pinigus pirkau draugus. Visi laukė, kada Grantas išeis į kiemą. 14 metų pabandžiau cigarečių, alkoholio, prasidėjo žolė“, – prisimena jis.

Grantas pasakoja, kad marihuanos suktinių Londone gali gauti kiekvienas moksleivis, nes jos platinamos tiesiog mokyklose. Todėl daug jaunų žmonių į šitą reikalą įklimpsta labai ankstyvame amžiuje, kaip nutiko ir jam.

„Parūkiau tos nekaltos žolės ir prasidėjo mažom dozėm. Aš galvojau, natūralus augalas. Dar esu epileptikas, [galvojau], tai mane gydo. Bet čia, Anglijoje, žolė yra chemiškai apdirbta. Rūkai žolę, bet tau reikia ne žolės, o kitų chemikalų. Dozės didėjo – tai dideli pinigai. Pradėjau vogti, žlugo santykiai, prasidėjo problemos su policijom, gatvinis gyvenimas“, – kalba jaunuolis.

Grantas su draugais apvogė net savo mokyklą – išnešė brangią aparatūrą ir kompiuterį. Kaip jis pats sako, tai buvo didžiausias dugnas, po kurio žemiau jau nebuvo kur ristis.

„Aišku, mamos meilė yra besąlygiška. Nors ir buvau išmestas iš namų, ji man visada padėjo, nuomojo kambarius, davė pinigų ir visada dengė mano užpakalį. O aš naudojausi tuo gerumu. Atėjo laikas, kai ta meilė mane žudė. Patėvis tai žinojo ir jis turėjo pasakyti „stop“. Su ta meile mano mama būtų mane pražudžiusi“, – įsitikinęs Grantas.

Jaunas vaikinas sėjo baimę savo namuose. Dėl jo namie jau buvo įrengtos 6 kameros, taip pat būdavo saugiai užrakinamos visos durys. Todėl galiausiai jo mamai trūko kantrybė ir ji nusprendė, kad sūnus turi pradėti rimtai gydytis.

„Tačiau vien atvykti čia neužtenka. Kad išliptum iš priklausomybių, to privalo norėti ne tik artimieji, bet ir tu pats. Kitaip nieko nebus“, – sako Grantas. Pasiekti rezultato jam pavyko tik iš trečio karto.

A. Špokas didžiuojasi savo jauniausiu auklėtiniu, kad pagaliau jiems pavyko pasiekti rezultatų. Jis sako, kad iš pirmo karto dažniausiai nepasveiksta nė vienas, todėl vėl į gatves sugrįžtantys narkomanai jo nebestebina.

„Su vienu buvo istorija: jis baigė programą ir, dar būdamas čia, jau dirbo Kolčesteryje, bet užgėrė ir paliko programą. Atrodė, tai viskas. Bet taip išėjo, kad jis, būdamas gatvėje Londone, papasakojo, kad yra tokia vieta, ir per jį, per tą žmogų, atvažiavo dar 3 žmonės, sveiko, šiandien blaiviai gyvena. Jis pats vėliau grįžo, laimingai vedė. Sakau, niekada nereikia: ai, jau tau viskas. Niekada nereikia žmogaus nurašyti“, – tvirtina pašnekovas.

Kad galėtų padėti likimo draugams, A. Špokas kasdien kelyje praleidžia 5 val., tačiau paaukoto laiko vyrui negaila. Jis sako, kad visa tai turi didelę prasmę – juk kažkada kiti taip stengėsi dėl jo.

„Čia vyksta stebuklai – Kalėdos nonstop. Būna ir sunkesnių dienų, būna duobių, bet per tuos sunkumus stipresni tampa visi“, – įsitikinęs laidos herojus.

Plačiau – vasario 11 d. laidos „(Ne)emigrantai“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Viltį Anglijoje nuo narkotikų priklausomiems lietuviams suteikiantis Aurimas: vienas iš to neišlipsi