Gyvenimas

2020.02.23 08:15

Vienišų savaitgalių agonija: „Neturėdavau galimybės pasikalbėti su kitu žmogumi iki pat pirmadienio“

LRT.lt2020.02.23 08:15

Vis didesniam žmonių skaičiui savaitgaliai tampa emociniais tyrlaukiais, kai nėra ne tik socialinio gyvenimo, bet ir apskritai jokio bendravimo su kitais žmonėmis, rašo „The Guardian“. Ką galima būtų padaryti siekiant išsivaduoti iš šio toksiško rato?

Šeštadienio rytą britas Peteris atsikėlė ir suvaikščiojo į prekybos centrą. Parsinešė pirkinius, tuomet užsiėmė skalbimu ir lyginimu. Popiet jis apėjo keletą įrašų parduotuvių, o grįžęs pasiruošė vakarienę – kaip visuomet kažką įdomesnio šeštadienio vakarui. Pavakarieniavęs vyras įsijungė „Netflix“. Ir visą tą laiką, kaip ir daugelį kitų šeštadienių, jau nekalbant apie sekmadienius, Peteris neturėjo galimybės užmegzti bent kiek gilesnį pokalbį su kitais žmonėmis. „Vienintelis žmogus, su kuriuo persimečiau keletu žodžių, buvo prekybos centro darbuotoja, priėjusi prie savitarnos kasos patikrinti, kiek butelių alaus perku“, – sako vyras.

Visą savaitę 62 metų Peteris būna per daug užsiėmęs, kad jaustųsi vienišas. Į darbą Londone vyras važinėja iš Braitono, o tai reiškia, kad pirmadienio rytą jis tarsi įlenda į „tunelį“, kurio gale šviesą išvysta tik penktadienio vakare. Tačiau vos „išniręs“ iš darbinio pasaulio, Peteris susiduria su visa užgožiančiu vienišumo jausmu. Užuot suteikęs atokvėpį nuo visą savaitę patiriamo streso ar galimybę susitikti su draugais, savaitgalis tampa neaprėpiamu emociniu ir socialiniu tyrlaukiu, kurį reikia kažkaip įveikti prieš vėl pasineriant į naują darbo savaitę.

Peteris bijo savaitgalių. Ir ne tik jis. Jis tėra vienas iš beveik 200 respondentų iš įvairių pasaulio kampelių – nuo Falmuto iki Džakartos, sureagavusių į „The Guardian“ tinklalapyje pasirodžiusį kreipimąsi į skaitytojus su prašymu pasidalinti istorijomis apie savaitgaliais išgyvenamą vienatvę. Jauniausias respondentas buvo vos 16, vyriausia – perkopusi 70, ir visi įsiterpę tarp jų pasakojo skausmo ir vienatvės persmelktas istorijas.

Visgi savaitgalinės vienatvės reiškinys iki šiol labai mažai tyrinėtas. „Tai iš viso netyrinėta sritis“, – sako Mančesterio universiteto švietimo psichologijos profesorė Pamela Qualter. Praėjusiais metais ji vadovavo BBC vienatvės eksperimentui ir nustatė, kad greičiausiai nėra nei paros meto, nei metų laiko, kai žmonės jaučiasi labiau vieniši, tačiau tąkart nebuvo klausta apie savaitgalius. Tad kaip atrodo savaitgalinė vienatvė, kas ją patiria ir ką galima būtų padaryti siekiant palengvinti tiems žmonėms jų dalią?

„Vienatvę mes apibrėžiame kaip neatitikimą tarp troškimų ar lūkesčių, koks turėtų būti gyvenimas, ir realybės“, – sako Kovos su vienatve kampanijos tyrimų ir politikos vadovė Kellie Payne. Tiems, kurie vienatvę patiria pirmiausia – arba tik – savaitgaliais, šią skausmingą patirtį sustiprina ne tik jausmas, kad nepritampate prie už namų sienų vykstančio gyvenimo, bet ir akivaizdus skirtumas nuo tokio savimi pasitikinčio ir lengvai bendraujančio savęs, kokį esate įpratę matyti darbo dienomis.

Atsiranda asmeninis vidinis susiskaldymas. 41 metų britė Liz turi puikų darbą ir ją supančią šeimą, tačiau moteris tarsi gyvena dvilypį gyvenimą. „Visą savaitę esu savimi patenkinta ir savimi pasitikinti moteris. Savaitgaliais tampu vieniša atsiskyrėle“, – sako ji. Kuo toliau, tuo labiau ji nepritampa prie sau įprasto socialinio rato savo gyvenamojoje aplinkoje Somersete. Ji dirba iš namų, turi savo mokymų verslą, todėl darbo dienomis būna užsiėmusi. Tačiau būtent tuomet jos ištekėjusios draugės norėtų kartu nueiti kavos ir „padejuoti apie savo vyrus“.

Liz galėtų su draugėmis susitikti savaitgalį, tačiau atėjus šeštadieniui, visų jų namų durys jai tarsi užsidaro. Nors tiesiai to niekas nepasako – savaitgaliai skirti poroms. „Būtų negirdėtas dalykas pakviesti mane vakarienės, nes esu vieniša, – sako moteris. – Nubundu šeštadienį ir jaučiuosi bjauriai. Jei nesu nieko suplanavusi, sunkiai prisiverčiu atsikelti iš lovos. Kai išaušta pirmadienio rytas, jaučiu didžiulį palengvėjimą.“

Liz savaitgalinę vienatvę dar labiau apsunkina skausmingas suvokimas, kad ji ne tik lieka viena, bet yra tarsi atstumta – „užblokuota savaitgaliui“, kaip pati sako. Nuo pirmadienio iki penktadienio moteris mėgaujasi jos namus supančia aplinka, tačiau savaitgalį gatvės ir parkai tarsi pasikeičia, transformuojasi. Jie tarsi užsidaro vienišam žmogui, ir Liz kartais net kyla klausimas, ar tik ne iš ją supančios aplinkos, kurioje visi poromis, šeimomis ar grupėmis, ji prisipildo to slegiančio vienišumo.

„Įdomiausia tai, kad man nekyla problemų darbo dieną vienai nueiti į kavinę, – sako moteris. – Tačiau ta pati kavinė savaitgalį tampa erdve, į kurią negali įžengti. Net ir pasivaikščiojimas su šunimi darbo dieną ir savaitgalį būna visai kitoks. Darbo dienomis aš net nesusimąstau, tačiau sekmadienio rytą tas pats maršrutas tampa nepakeliamai liūdnas.“

„Psichologai kalba apie veidrodinį žmogaus atspindį, – sako P. Qualter. – Kaip jūsų jausmus sau veikia tai, kaip, jūsų manymu, jus mato kiti. Viešoji erdvė keičiasi, joje atsiranda kiti žmonės... tai nebėra jūsų erdvė. Jaučiatės nepatogiai, nes nebepritampate.“

„Labai dažnai apie tai girdžiu, – sako psichoterapeutė ir konsultuojamojo ugdymo specialistė Sally Brown. – Tarsi žmonės turėtų dvi atskiras asmenybes. Darbo dienomis jie užsiėmę ir savimi pasitikintys, o savaitgaliais – pasimetę ir pažeidžiami.“

Bet ar iš tiesų Liz projektuoja savo vienatvę į kitus, įsivaizduodama, kaip jie ją mato, ar visuomenė linkusi priskirti vienišus žmones tam tikroms lengvai nuspėjamoms kategorijoms? Peteris įsitikinęs, kad jis savaitgalius Braitone leidžia niekieno netrukdomas dėl to, kad kiti į jį žvelgia kaip į visuomenei nepavojingą ekscentriką. „Viengungis yra tarsi socialiai nepritapęs, bet gana priimtinas žmogus“, – pastebi jis.

Manoma, kad į viešą vietą vienas atėjęs žmogus turėtų būti paliekamas ramybėje. Markui – 32-eji. Keletą metų keliavęs, neseniai jis grįžo į Londoną. Užsukęs į aludę pažiūrėti futbolo, vyras prisėdo prie šešiaviečio staliuko. Netrukus aludė prisipildė. Bet Markas net 20 minučių sėdėjo vienas ir netrukdomas, kol kažkas priėjo ir paklausė, ar galėtų atsisėsti prie jo staliuko. „Man atrodo, jie mano, kad netrukus prisijungs tavo kompanija arba šiaip esi keistuolis“, – svarsto vyras.

S. Brown, turinti nemažai trisdešimtmetį ar keturiasdešimtmetį perkopusių klientų, mano, kad šis nepritapimas gali būti susijęs su pereinamuoju laikotarpiu, kai tavo bendraamžiai jau perėjo į kitą etapą, kurio tu dar nepasiekei. „Ir, žinoma, galbūt visai neketini pasiekti. Marko, kaip ir Liz, dauguma draugų jau yra sukūrę ilgalaikius santykius. Tai labai greitai nutinka. Staiga grupės, kuriai priklausei, tiesiog nelieka. Tampi antraeiliu draugu, nustumtu į darbo dienų vakarus. Poros tavęs nekviečia kartu pavakarieniauti ar kartu eiti į pasimatymą. Imi prarasti pasitikėjimą savo gebėjimu bendrauti, todėl nustoji siūlyti ką nors nuveikti drauge. Pradedi manyti, kad savaitgaliais esi nepageidaujamas, todėl atsitrauki... Tai tampa tarsi užburtu ratu“, – sako vyras.

Kate artimas S. Brown įsitikinimas, kad savaitgalinė vienatvė atsiranda dėl pokyčių gyvenime. 61 moteris mano, kad jos gyvenimo pokyčiai šiek tiek skiriasi nuo Marko ar Liz. Kate šiuo metu išgyvena pereinamąjį laikotarpį nuo motinystės vėl prie vienišės gyvenimo. Frazė „pereinamasis laikotarpis“ jos mintyse paprastai iškyla vienišais šeštadienio vakarais, kai moteriai tenka sau priminti, kad savo mergaites išaugino gerais žmonėmis, o vienišumas tėra tik dar vienas iššūkis, kurį reikia įveikti.

Kardife gyvenanti Kate turi dvi suaugusias dukras, kurias užaugino viena. Darbo dienomis ji užsiėmusi darbais, draugais, o kartais ir vaikais, jei jie atsiduria kur netoliese. Tačiau moters savaitgaliai, kaip ir Peterio: „Ilgi ir tylūs... Iki pat pirmadienio dažnai nepratariu nė žodžio, neturiu galimybės pasikalbėti su kitais žmonėmis.“

Kate savaitgalinę tylą gaubia dar viena, šiek tiek kitokio pobūdžio tyla – ji neturi su kuo pasikalbėti apie savo vienatvę, negali apie tai prasitarti dukroms.

„Jos labai nusimintų, – sako moteris. – Tam tikra prasme rūpindamasi jų mokslais, skatindama jas bendrauti su žmonėmis, ugdydama pasitikėjimą savimi aš pakenkiau savo pačios interesams. Kuo daugiau jos pasiekė, tuo labiau atitolo nuo namų. Tačiau aš nieko nekeisčiau, nes tai buvo mano, kaip mamos, pareiga.“

Septynis kartus per pusantros valandos trukusį pokalbį Kate išsakė susirūpinimą, kad prasitarusi apie vienatvę vaikams, juos apsunkintų.

Ir nors tyla saugo jos dukteris, jų požiūrį į mamą ir Kate požiūrį į save kaip į stiprią ir savimi pasirūpinti galinčią moterį, kaip į žmogų, su kuriuo jos gali pasikalbėti, tai tik dar labiau gilina jos atsiskyrimą. Kiekvieną savaitgalį Kate su dukromis susirašo per „WhatsApp“, tačiau šios žinutės nepalengvina moterį slegiančios vienatvės.

Jos santykiai su abiem dukromis puikūs, tačiau šis artumas tik dar labiau aštrina skausmą – kaip jos nieko nepastebi?

Pasidomėjus, ar Kate dukros kada nors paklausia mamos, ką ji veikė savaitgalį, paaiškėja, kad ne: „Tam tikrame lygmenyje – nesąmoningai – jos baiminasi atsakymo.“ Tuo tarpu vaikų atitolimas užgula kaip tikra netektis, o vienatvė tampa sunkiausiai pakeliama, pirmiausia, tam tikromis, iš anksto nuspėjamomis akimirkomis.

Lygiai taip pat ir Peteris sėda prie savo „įdomesnės“ vakarienės, paima stalo įrankius ir tą pačią akimirką pasijunta vienišas, nepaisant visų virtuvėje įdėtų pastangų.

Tuo tarpu Kate vedžioja pirštu palei lėkštės kraštą. Ji yra priešingoje kulinarinių eksperimentų stovykloje nei Peteris. „Vienas mano mėgstamiausių patiekalų – pora virtų kiaušinių ir skrebutis“, – sako moteris. Tai klasikinis paguodą teikiantis patiekalas, kuriuo Kate nuolat save palepina. Tačiau praėjusį savaitgalį moteris atsisėdo valgyti, sumušė kiaušinį ir pagalvojo: „Nebegaliu. Tiek kartų tai valgiau, kad daugiau negaliu.“ Ji viską išmetė į šiukšliadėžę.

Netrukus Kate išeis į pensiją: „Mintis apie pensiją mane baugina – tuomet visos dienos bus kaip savaitgalis.“ Tad ką Kate ir į ją panašūs žmonės turėtų daryti, kad atsikratytų savaitgalinės vienatvės?

Saryje gyvenanti 44 metų Sarah nuolat užduoda sau šį klausimą: „Ką galėčiau padaryti, kad palengvinčiau vienatvę? Visiems mums sunku.“ Ji taip pat viena augina dukrą, kuriai jau 18 ir kuri po truputį tampa vis savarankiškesnė. O Sarah savaitgaliais jaučiasi vis vienišesnė. „Man vienatvę dar labiau apsunkina tai, kad esu mėgstantis bendrauti žmogus“, – sako ji.

Kovodama su šiuo jausmu, ji nuolat yra pasiruošusi paskutinės minutės kvietimams. „Labai gerai, kai visi supranta, kad esate toks žmogus, kuris dažniausiai sako „taip“, nes tuomet vėl esate kviečiamas. Man pasisekė, kad ne vienoje situacijoje galėjau pakeisti netikėtai atvykti negalintį svečią“, – pasakoja Sarah. Moteris supranta, kad daug kam tai gali pasirodyti menka sėkme.

Ji pakeitė savo geriausią draugę ir su jos vyru nuėjo į kiną. O kartą dėl skaičiaus net dalyvavo vestuvėse. „Turėdami porą, tampate tokia savotiška valiuta, – sako moteris. – Būtent tokį žodį noriu pavartoti – valiuta, pagal kurią poros socialinėse situacijose yra vertos daugiau nei vieniši žmonės.“ Tad ar pasirengimas teigiamai atsakyti į paskutinės minutės kvietimą yra tam tikras nusivertinimas?

„Manau, galima taip sakyti, – neprieštarauja Sarah. – Be abejo, mieliau eičiau į renginius su pora. Tačiau džiaugiuosi, kai mane kviečia. Man tai patinka. Manau, svarbu būti tuo žmogumi, kuris bet kurioje situacijoje sako: „Gerai, be problemų, pasėdėsiu šalia bet kurio jūsų svečio.“

Su Sarah kalbamės šeštadienio popietę. Jei nebūtume jos pakvietę susitikti, ji, sakosi, rašytų elektroninius laiškus arba užsiimtų namų ruoša. Jos įgimtas pozityvumas ir skaidrus balsas slepia liūdesį, kurį ji jaučia savaitgaliais. Jei kitais metais dukra įstos į universitetą, moters savaitgaliai bus dar tylesni ir ramesni. Kaip Kate ir Peteris, Sarah taip pat suvokia, kokie pokyčiai jos laukia.

Todėl ji tyliai rezga planą galbūt persikraustyti į kitą vieną, priklausomai nuo to, kur įsikurs jos dukra. O kol kas ji mielai pasisiūlo draugėms pasaugoti vaikus, tikisi, kad netrukus atsiras daugiau laisvalaikio pramogų vienišiems žmonėms ir, pagal galimybes, stengiasi neatsisakyti nė vieno kvietimo.

„Svarbiausia palikti atvirus komunikacijos kanalus ir rodyti iniciatyvą“, – sako S. Brown. Kai kurie jos klientai problemą spręsti bandė, stengdamiesi savo savaitgaliams suteikti konkrečią struktūrą. S. Brown įspėja, kad vienišumas veda prie pasyvumo draugystėje: „Atsiranda toks jausmas, kad aš negaliu nieko padaryti, kad taip įvyktų. Tai tiesiog turi įvykti man. Dėl to vieniši žmonės yra mažiau linkę dėti konkrečias pastangas.“

Su kai kuriais savo klientais S. Brown ant popieriaus nubraižė jų socialinį ratą ir grupes. „Net nuostabu, kiek daug žmonių jie įvardina“, – sako psichoterapeutė. Kitas iniciatyvus metodas būtų reguliarus lankymasis grupėse ar klubuose, nes buvimas tarp panašių į save gali padėti pasijusti taip, lyg būtum tarp draugų.

„Pasirinkus šį kelią, rizikuojama patirti dar daugiau neigiamų su vienišumu susijusių emocijų, jei kartais nepavyktų pritapti prie grupės“, – įspėja S. Brown. Čia galima prisiminti Peterį, kuris nusprendė nebelankyti pasivaikščiojimų grupelės po to, kai viena moteris išbarė jį, apibūdinusį save kaip liūdną seną viengungį. „Negalima taip sakyti, – aiškino ji. – Turi sakyti, kad esi vienišas ir laimingas.“ Arba Kate, laukianti, kol vaikai paklaus, ką ji veikė savaitgalį.

„Svarbiausia nesustoti, – pataria S. Brown. – Jei per dvi savaites nepavyko užmegzti ryšio, judėkite į priekį.“ Vienatvė – sudėtingas reiškinys, pastebi psichoterapeutė: „Ji gali užklupti ir tuos, kurie po įtemptos darbo savaitės ieško laiko sau, tokia tarsi prieštara, kai draugija gali tapti ir išsigelbėjimu, ir kliūtimi.“

Peteris, pavyzdžiui, anksčiau užsiimdavo labdaringa veikla, tačiau, jo teigimu, tai atimdavo ir tą nedidelę man likusią laisvo laiko dalelę savaitgaliais, kas leidžia manyti, kad nors ir trokštantis bendravimo, Peteris brangina tą laiką, kurį gali skirti tik sau. „Žmonės kalba, kad yra skirtumas tarp vieno ir vienišo, – sako jis. – Panašu, kad aš šiuo metu užstrigęs kažkur per vidurį.“

Tuo tarpu Kate svarsto galimybę pasiimti globoti keletą vaikų. Išėjęs į pensiją Peteris galvoja pakeliauti po Jungtinę Karalystę ir ištyrinėti dar nepažintą kulinarijos sritį – veganizmą. Liz po truputį plečia savo draugų ratą, susipažįsta su žmonėmis, kurie nėra griežtai pasišventę bendravimui poromis. Markas svarsto galimybę persikelti į kiek judresnį Londono rajoną. O Sarah liūdniausiais šeštadienio vakarais, kai nesulaukia paskutinės minutės kvietimų, sau primena į viską žiūrėti iš pozityviosios pusės ir, kad ir kaip sunku, stengtis pasimėgauti ir vienatve.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.