Kaunietė Deimantė Meilutė-Ganusauskienė žino, jog pradėti savą veiklą be palaikymo sunku, tačiau ilgainiui atsiranda ir aplinkinių susidomėjimas, ir bendraminčių. Deimantė pina makramė – riša tekstilės darbus iš mazgų. Moteris tvirtina, kad tūkstančius metų gyvuojanti technika tiesiog užvaldžiusi jos mintis.
„Makramė yra kokių 300 tūkst. metų senumo dekoratyvinių mazgų rišimo technika. Dažniausiai ji vadinama jūreivių ir karalienių amatu. Pradžioje makramė atsirado Arabų šalyse ir buvo naudojama norint užbaigti rankšluosčių galus. Po to, kai pradėjo veikti jūrų keliai, šį amatą pamėgo ir jūreiviai. Kadangi išplaukę į jūrą turėjo pakankamai virvių ir laisvo laiko, beplaukdami pindavo laikiklius peiliams, diržus, apipindavo butelius, o sugrįžę į uostą papildomai užsidirbdavo.
Karalienės Viktorijos laikais mazgus pindavo dvare. Šis amatas būdavo patogus tada, kai dvaras skendėdavo prieblandoje, nes jam nereikia šviesos – mazgus galima jausti rankomis“, – apie savo amatą Deimantė kalba su didžiuliu užsidegimu.
Moteris tikina, jog makramės technikoje yra du trys pagrindiniai mazgai, o visi kiti – modifikacijos ir pagražinimai. Ji pati ėmė pinti tada, kai giminės iš savo fabriko Žemaitijoje atvežė virvių, o proga prisėsti prie jų atsirado tuomet, kai betvarkant namus vyras atsisakė pirkti naują šviestuvą.
Deimantė pradėjo ieškoti, kaip jį pasigaminti pačiai. Pasigamino – ne tik sau, bet ir draugams, o dar – ir skirtų parduoti, tačiau pirmųjų jos darbų niekas nepirko. Tuo metu moteris jau buvo išėjusi iš pabodusio darbo ir tikėjo, kad šioje naujoje pynimo veikloje pavyks save realizuoti.
Ėmė rišti aksesuarus šunims – antkaklius, pavadėlius, žaisliukus. Dar vėliau rado sienų dekoracijų pavyzdžius. Pirmaisiais Deimantės pirkėjais tapo užsieniečiai, nes lietuvių vis dar gajus požiūris, jog jie viską gali pasidaryti patys, kalba moteris.
Situacija po truputį keičiasi, o pačiai Demantei teko išmokti visko – nuo fotografavimo iki vadybos įgūdžių. Apie menus moteris svajojo seniai, nors mokėsi inžinerinio dizaino, dirbo įvairiuose darbuose, tačiau puikiai pamena nepasitenkinimo savimi ir aplinka jausmą, taip pat ir ašaras grįžus namo.
Deimantė prisipažįsta ypač pirmaisiais metais ne kartą žiūrinėjusi darbo skelbimus, tačiau atsispyrė ir liko ištikima savo idėjai. Požiūris dar labiau prasiplėtė, kai gegužę porai mėnesių išvyko į jaunųjų verslininkų programą Portugalijoje.
Važiavo pamatyti šalies ir mokytis parduoti savo gaminius, o ten iš olandų menininkės ir mokslininkės Helenos Lormans išmoko austi. Grįžusi namo kitądien išvyko į Suomiją parsivežti audimo staklių, o šiemet jos mokytoja atvyks į Kauną.
„Mokytojai papasakojau, kad kažkodėl ausdama jaučiuosi didesnė specialistė, tas amatas atrodo tarsi geresnis. O ji sako, kad taip yra todėl, jog užsiiminėti makrame gali kiekvienas. Juk tam nereikia jokios įrangos, labai daug žinių, reikia tik noro ir fantazijos. O štai audžiant privalai turėti žinių apie stakles“, – kalba moteris.
Deimantė sujungė audimą ir makramės meną savo kilimuose. Tekstilė, teigia moteris, turi begalę galimybių. Ne veltui tekstilės menas vadinamas psichologiškai atpalaiduojančiu – būtent taip Deimantė po poros metų pynimo tikina besijaučianti.
Visas pasakojimas – laidos įraše
