Gyvenimas

2020.02.15 18:05

Daugiau kaip 600 vaikų globojusi amerikietė: mylėjau visus taip, tarsi jie būtų mano

LRT.lt2020.02.15 18:05

Linda Herring visuomet troško didelės šeimos. Tačiau ji niekuomet neįsivaizdavo, kad globos net 600 vaikų ir pavers savo namus saugiu prieglobsčiu, kur kiekvienam vaikui suteikiamas stogas virš galvos, maistas, drabužiai ir – svarbiausia – begalinė meilė, rašo CNN.

Šiuo metu 75 metų L. Herring jau beveik penkis dešimtmečius Džonsono grafystėje, Ajovoje, globoja vaikus.

L. Herring su vyru Bobu pirmuosius vaikus priglaudė dar gyvendami Oksforde, Ajovoje, tačiau veiklą tęsė ir persikėlę į Tifiną.

„Mano geriausia draugė užsiėmė paauglių mergaičių globa, todėl pagalvojau: „Būtų visai neblogai daryti kažką panašaus,“ tačiau aš norėjau mažesnių vaikų, – CNN pasakojo L. Herring. – Taigi pasitariau su Socialinių reikalų skyriumi ir sutikau priimti medicininių poreikių turinčius vaikus.“

Kaip globėja L. Herring savo namuose buvo atidariusi vaikų darželį apylinkėje gyvenančių šeimų vaikams, o naktimis dirbo sarge netoliese esančioje mokykloje. Tarsi to būtų maža, moteris beveik 50 metų savanoriškais pagrindais dirbo budinčia globėja.

Džonsono grafystėje visi L. Herring pažįsta kaip moterį, kuri niekada neatsisakė priimti nė vieno vaiko, nepriklausomai nuo jo amžiaus, lyties ar specialiųjų poreikių, ir nuolat vykdavo paimti globotinių, kuriems reikėjo namų.

Globa virto įvaikinimu

L. Herring nėra vien globėja. Aštuoniems vaikams, iš kurių net trys yra įvaikinti, ji buvo tiesiog mama.

Vienas iš jų 39 metų Anthony Herringas. Į Herringų namus berniukas pakliuvo vos 6 mėnesių. Kai vaikas sulaukė trejų, Herringų šeima jį oficialiai įsivaikino.

„Esu dėkingas už tai, kad buvau įvaikintas, šiuo metu, pats būdamas tėvu, gal net labiau nei tuomet, kai buvau dar vaikas, – CNN sakė Anthony Herringas. – Liksiu amžinai dėkingas už tokį gyvenimą, koks man buvo suteiktas. Ji ir tėtis mane išmokė, kad šeimą apsprendžia ne kraujo ryšiai – šeima yra žmonės, kuriuos tu myli.“

Vyras taip pat sakė, kad mama jį išmokiusi vertinti ir suprasti specialiųjų poreikių turinčius vaikus.

Du iš Herringų įvaikintų vaikų turi rimtų medicininių ir specialiųjų poreikių. Viena jų – Dani – yra visiškai priklausoma nuo ja besirūpinančių žmonių. Nors buvo manoma, kad Dani ilgai negyvens, šiuo metu jai jau 29.

L. Herring savo vaikams perdavė tai, ką pati vadina „globos bruožu“. Keturi moters biologiniai vaikai turi globotinių, trys iš jų žengė tėvų pėdomis ir keletą vaikų įsivaikino. Trys L. Herring vaikaičiai taip pat užsiima vaikų globa.

„Sunku žodžiais apsakyti, kiek ji mums davė. Ji visuomet buvo pasiekiama ir pasiruošusi padėti vaikui, kuriam reikalinga pagalba. Vaikai paprastai atkeliaudavo iš traumuojančios aplinkos, o ji juos priimdavo, pasirūpindavo šilta lova ir švariais drabužiais, duodavo šilto maisto ir daug daug meilės, – sako Anthony. – Ji taip pat labai stengėsi išlaikyti šeimas kartu, kad broliai ir seserys nebūtų išskirti. Stengėsi padėti biologiniams tėvams pasikeisti, kad galėtų ir toliau rūpintis savo vaikais. Ji pasirūpindavo, kad kiekvieną į namus atkeliavusį vaiką nufotografuotų profesionalus fotografas, ir pakabindavo jo nuotrauką ant sienos svetainėje. Atrodo smulkmena, bet vaikui tapdavo lengviau pasijusti taip, tarsi jis būtų savo namuose.“

Visa gimsta iš meilės

Paklausta apie įkvėpimą rūpintis vaikais, L. Herring įvardina vieną vienintelį dalyką – meilė.

„Aš tiesiog mylėjau (savo globotinius) taip, tarsi jie būtų mano vaikai, galbūt net labiau, nei derėjo, – sako L. Herring. – Verkdavau, kai jiems tekdavo palikti mano namus, nepriklausomai nuo to, kiek jie su mumis gyveno. Man būdavo labai sunku su jais atsisveikinti. Nuolat savęs klausiau: „Kodėl aš tai darau?“ Nes atsisveikinti su vaiku niekuomet nebūdavo lengva. Tačiau ir toliau tuo užsiėmiau, nes norėjau vaikams suteikti kuo daugiau meilės.“

L. Herring širdyje nešiojasi atsiminimus apie kiekvieną apsaugotą ir mylėtą vaiką. Kartą, pasakoja moteris, jai paskambino iš Socialinių reikalų skyriaus ir paprašė paimti tris paliktus mažus vaikus.

Iš atminties taip pat išplaukia priglausta jauna mergaitė ir jos nepamirštamas žvilgsnis, gavus naujus drabužius – pirmus naujus drabužius, kuriuos, mergaitės žodžiais tariant, jai kada nors yra tekę dėvėti.

Šiuo metu L. Herring nebepriima globotinių – moteris mėgaujasi prisiminimais, peržiūrinėdama jau įvaikintų, jos priglaustų vaikų atsiųstas nuotraukas ir atvirukus. Bet labiausiai moteriai patinka, kai jau suaugę buvę globotiniai atvyksta jos aplankyti.

L. Herring, kaip globėjos, vaidmuo neapsiribojo tik tais vaikais, kuriuos ji pati priglaudė. Štai Tonya Stratton, kurios mama buvo viena iš L. Herring globotinių, užaugo moterį vadindama „močiute Linda“ ir leisdama dienas kartu su mažaisiais L. Herring globotiniais.

„Močiute Linda, atėjo laikas Tau pailsėti, tačiau pirmiausia turi išmokti, ką reiškia ilsėtis, kai nereikia nieko sūpuoti, išmokti mėgautis tyla ir ramybe, kai nelaukia nešvarių skalbinių krūvos, pirkinių sąrašai ir sauskelnių keitimas, – savo „Facebooko“ paskyroje pagerbdama L. Herring rašė T. Stratton. – Atėjo laikas Tau pailsėti, susidėlioti atsiminimus, pagulėti išteisus kojas ar nusnūsti ir pabandyti suprasti, kaip stipriai Tu nusipelnei veikti tai, ką pati nori.“

Ji būtų nulėkusi bet kur, kad tik paimtų vaiką iš nesaugios aplinkos

2019 m. spalį dėl sveikatos L. Herring nusprendė baigti globėjos veiklą, CNN sakė moters vaikaitė Amber Herring.

Pranešusi apie tokį sprendimą, L. Herring sulaukė Džonsono grafystės stebėtojų tarybos padėkos.

„Socialinių reikalų skyrius galėdavo paskambinti Lindai ir paprašyti priimti vaiką, ir ji būtų nulėkusi bet kur, kad tik paimtų vaiką iš nesaugios aplinkos, – rašoma padėkos už L. Herrings darbą rašte. – Linda dažniausiai globojo mažus, specialių medicininių poreikių turinčius vaikus, todėl garaže laikė iki lubų sukrautas drabužių dėžes, sužymėtas pagal dydį ir lytį. Niekam nekilo abejonių, kad pas Lindą vaikas galėtų linkti neaprengtas, net jei būdavo pristatytas taip kaip stovi.“