Gyvenimas

2020.02.22 07:00

Pasaulio kino kūrėjų pamėgti Vileišių rūmai ekrane virto ir ginekologijos kabinetu, ir Kareninų rezidencija

išskirtiniai kadrai
Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.02.22 07:00

Ginekologijos kabinetu, psichiatrijos ligonine, Anos ir Aleksejaus Kareninų rezidencija – kuo tik nebuvo virtęs Vileišių rūmų ansamblyje įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Įprastą dieną ten, kur kadais su šeima gyveno inžinierius, Lietuvos visuomenės veikėjas Petras Vileišis (1851–1926), tykiai darbuojasi mokslo bendruomenė, tačiau, į Vilnių sulėkus užsienio kino kūrėjams, Instituto darbuotojai trumpam savo vietą užleidžia jiems.

„Maždaug prieš dvidešimt metų štai čia dar buvo apleistas sodas su senomis obelimis ir krūmynais, – pamojęs į netoliese esančią pievelę ekskursiją po Vileišių rūmų ansamblį pradeda Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis. – Kai čia vyko kažkurio filmo filmavimo darbai, toje vietoje stūksojo dailiai nudažyti iš putplasčio pagaminti žydų kapinių paminklai. Po ekranizacijos iš už Atlanto mums ėmė skambinti žmonės ir klausti: nejau jūsų teritorijoje yra žydų kapinės? Ne, sakome, nurimkite, čia tik filmų kūrėjų darbas“, – portalui LRT.lt pasakoja kartkartėmis po pasaulio kino kūrėjų darbo užkulisius besisukiojantis pašnekovas.

Užsienio kūrėjus traukiantys rūmai – lietuvybės citadelė

Vilniuje, Antakalnio gatvėje, dunksantis nedidelis, bet didingas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas – 1904–1906 m. pastatytų Vileišių rūmų ansamblio dalis. Pasaulio kino kūrėjus prieš daugiau nei šimtmetį pastatyti neobarokiniai rūmai traukia savo autentika – juose dar ir šiandien tebėra kaip kadaise tvirtos mirkyto ąžuolo grindys, riogso tam metui būdingos krosnys ir dažnai jaunųjų fotosesijų liudininkais tampantys marmuriniai laiptai, o prie lubų vis dar laikosi P. Vileišio darbininkų jam įkurtuvių proga padovanotas šimtametis sietynas, įsiamžinęs ne viename filme.

2004–2006 m. antrą kartą buvo atlikta Vileišių rūmų restauracija. Jos metu buvo tvarkomas pastato interjeras ir eksterjeras. Tuomet atlikti išsamūs tyrimai lėmė, jog šiandien rūmų interjerą puošia ne tik Vileišių laikus menantys daiktai, bet ir originalios to meto interjero spalvos.

Nors Vileišių rūmai nėra tokie seni, kaip, pavyzdžiui, barokinės Vilniaus bažnyčios, G. Vaškelis sako, kad jie visą laiką buvo tarsi tvirta lietuvybės citadelė. „1907 m. antrajame namo prie gatvės aukšte buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda. Ją surengė tepliotoju tuomet save vadinęs Antanas Žmuidzinavičius, dailininkai Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, skulptorius Petras Rimša. Pirmajame aukšte buvo įsikūrusi „Vilniaus žinių“ redakcija, o rūsyje – kelerius metus veikusi spaustuvė“, – pasakoja ekskursijas po Institutą vedantis G. Vaškelis.

Pasak jo, P. Vileišis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurie stengėsi Vilnių paversti lietuvišku. „Net rūmus jis pastatė taip, kad pro visus langus iš 2-ojo aukšto buvo matyti Gedimino pilis“, – teigia G. Vaškelis.

Tapo tragiškų įvykių liudininkais

Anot pašnekovo, gilias lietuviškumo šaknis turinčiame Lietuvių literatūros ir tautosakos institute jau spėjo apsilankyti gera dešimtis įvairių kino studijų ar prodiuserinių kompanijų. Čia vyko ir liūdnai pagarsėjusio prancūzų mini serialo „Koletė“ filmavimo darbai. 2003 m. Vilniuje viešint filmavimo komandai, pagrindinę veikėją įkūnijusią aktorę Marie Trintignant mirtinai sumušė jos širdies draugas, roko grupės „Noir Désir“ lyderis Bertrandas Cantat.

„Šitas filmavimas buvo vienas pirmųjų, vyko ilgai, gal dvi tris savaites. Tiesa, darbų pabaigti komanda nesuspėjo, nors buvo likusios vos pora dienų. Kai po tragiškos nakties pirmadienį atėjau į darbą, dabar jau amžinąjį atilsį mūsų budėtoja Onutė mane pasitiko verkdama. „Taigi aš juos visus mačiau, čia jie visi buvo, nuolat rūkė“, – raudojo ji. Mes patys nieko nematėme, nes filmavimai vyko vakarais, o tragedija įvyko viename sostinės viešbutyje“, – prisimena G. Vaškelis.

Dirbtinį sniegą valė porą metų

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo filmuojama ir italų ekranizuota Levo Tolstojaus istorija „Ana Karenina“. „Tada buvo užimtas visas kiemas – čia važinėjo karietos, žirgai, vaikščiojo ponai, kiemas buvo padengtas celiulioziniu sniegu. Nors formaliai po filmavimo komanda turėjo jį išvalyti, dirbtinio sniego likučius dar valėmės visus porą metų, – šypteli G. Vaškelis. – Kuomet filmavo „Aną Kareniną“, vaikščiojome pro kito pastato išorines duris. Aplink Institutą būrėsi žmonės, stebėjo, kaip vyksta filmavimas.“

Nors Instituto darbuotojams prieš filmavimus tenka susirinkti ir išsinešti daiktus bei kurį laiką dirbti namuose ar bibliotekose, Instituto bibliotekoje dirbanti Rūta Pleskačiauskienė tikina, kad vargas atsiperka. Juk įdomu iš arti pažvelgti į kino kūrėjų virtuvę ir pasmalsauti, kuo fikciniame pasaulyje virsta darbo vieta. „Dažniausiai kino kūrėjai būna mandagūs. Jeigu filmuoja lauke, tai mes dirbame viduje. Būna, kad vidury filmavimo išeiname į lauką, tai jie nepyksta, pasisveikina“, – pasakoja bibliotekininkė.

Ji puikiai atsimena, kad, filmuojant filmą apie Aną Kareniną, viena rūmų salė buvo virtusi grafo Aleksejaus Aleksandrovičiaus Karenino kambariu. „Filme rodė, kaip Kareninas užsikuria židinį ir žiūri į liepsną. Vaje, pagalvojau, taigi negalima, pas mus čia viskas užmūryta, traukos nėra, niekaip tos krosnies neužkursi! Paskui pasirodė, kad ten tebuvo triukai. Krosnį rodo mūsų, o liepsna iš tiesų dega visai kitur“, – prisimena R. Pleskačiauskienė, atidžiai stebėjusi beveik visus jos darbo vietoje filmuotus filmus.

Bibliotekininkė pamena, kaip Institutas buvo virtęs ir ginekologijos kabinetu, o jos kabinetas – miegamuoju. „Čia taip pat filmavo filmą apie į Aušvicą ištremtą gydytoją ginekologę Gisellą Perl. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip iš mano kabineto buvo padarytas miegamasis. Ekrane rodė, kad už lango lyja lietus, trankosi griausmai, laksto išsigandę vaikai, vokiečiai viską drasko, tampo“, – prisimena R. Pleskačiauskienė, pasibaigus filmavimams sugrįžtanti į knygomis apstatytą jaukų savo kabinetą, kuris kadaise buvo P. Vileišio darbo kambariu.

Pro langą „iškrito“ ir Vienos vyskupas

Įprastas vaizdas, kurį galima išvysti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, rūmų slenkstį peržengus užsienio kino kūrėjams tampa visai kitoks. G. Vaškelis pasakoja, jog tada už kadro dirbantys žmonės iš patalpų viską išneša ir kambarius apstato savais baldais, ant langų sukabina užuolaidas, pristato įvairių dekoracijų.

„Per filmavimus kitokį vaizdą galima pamatyti ir lauke – čia įsikuria palapinių miestelis, kiaurą parą veikia virtuvė, grimo kambarys, – pasakoja G. Vaškelis. – Jeigu vyksta dideli darbai, filmuotojų mašinos stovi ne tik kiemo teritorijoje, bet ir aplink, už tvoros. Būna, kad kino kūrėjai, susitarę su miesto savivaldybe, išsinuomoja ir kuriam laikui uždaro visą gatvę, joje susistato pagalbinę techniką.“

„Visai neseniai „National Geographic“ užsakymu čia buvo filmuotas dokumentinis filmas apie Hitlerio valdžią. Mačiau kadrą, kuriame rodomas kampinis Instituto kambario, kuriame įsikūrusi mūsų buhalterija, langas. Užkadrinis tekstas skelbia, kad 1939-aisiais naciai užėmė Vieną ir pro langą išmetė Vienos vyskupą. Ir išties – pro langą iškrenta kažkoks maišas, suprask – Vienos vyskupas, – juokiasi G. Vaškelis. – Instituto vėliavų laikikliai yra laikę pačių įvairiausių vėliavų, čia filmavo ir rumunai, ir norvegai, ir italai, ant pastato kabėjo ir lentelė su užrašu „Psichiatrijos ligoninė“.“

Po rūmus vedžiojęs G. Vaškelis džiaugiasi, kad ekranuose neretai atgimsta tikroji Vileišių rūmų ansamblio patalpų paskirtis. Pavyzdžiui, kambarys, kuriame šiandien įsikūrusi skaitykla, Vileišių laikais buvo saulės spindulių šildoma pietinė svetainė. Joje Vileišiai priimdavo svečius ir gyveno patys, pasakoja G. Vaškelis.

„Paprastai ši patalpa filmuojama kaip svetainė. Kartą filmavimo komanda pasišovė sutvarkyti parketą, nes jis buvo ganėtinai aptriušęs. Viskas baigėsi tuo, kad, turėję dirbti savaitę, jie užtruko visas tris ir sunaudojo žymiai daugiau medžiagų bei laiko, negu planavo. Mirkyto ąžuolo parketas nepasidavė šlifavimui“, – per filmavimus nutikusias linksmas istorijas prisimena G. Vaškelis.

Vakarinė Vileišių rūmų svetainė, šiandien tapusi pagrindine Instituto renginių sale, ekrane taip pat ne kartą virto atgimusia didikų svetaine ar miegamuoju. Tiesa, iš šalies akylai viską stebinčių P. Vileišio ir jo žmonos nuotraukas per filmavimus pakeičia kiti paveikslai, kėdes – senoviniai krėslai, langus apgaubia masyvios užuolaidos.

Durys atviros visiems smalsuoliams

Nors ne visi vilniečiai žino apie Neries pašonėje įsikūrusį Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, pasaulio kino kūrėjams jis puikiai pažįstamas. „Prodiuserinės kompanijos turi miesto vietų, kuriose galima filmuoti, sąrašą, tai mums sunku pasislėpti“, – šypteli G. Vaškelis. Vis dėlto jis pripažįsta, jog mažai kas žino, kad Vileišių šeimos istoriją saugantys ir garsius pasaulio kino kūrėjus traukiantys Vileišių rūmai per Paveldo dienas ar viešus renginius tampa atviri ir pasmalsauti norintiems Vilniaus gyventojams bei svečiams.

O ką tarp šimtamečio pastato sienų veikia Instituto darbuotojai? G. Vaškelis sako dažniausiai girdintis spėjimą, kad, turbūt, rašo rašinėlius. Tiesa, veiklos čia kur kas daugiau, tikina jis.

„Čia yra mokslinių tyrimų institutas, kurio tyrimo objektas yra lietuvių literatūra, tautosaka, folkloras. Mokslininkai tyrinėja įvairių amžių lietuvių kultūros ir literatūros šaltinius, rašo kultūrinius leidinius, lietuvių liaudies dainyną, yra išleidę 24 lietuvių patarlių ir priežodžių tomus.

Darbuotojai taip pat prižiūri ir sistemina archyvus. Pas mus yra sukaupti didžiuliai fondai – bibliotekoje saugoma per 290 tūkst. įvairių dokumentų, knygų, periodinių leidinių. Anksčiau net buvo pasklidę gandai, kad čia būtų galima atrasti Nepriklausomybės Aktą. Visgi Institute guli tiek svarbių dokumentų, kad Aktas nebūtų pats svarbiausias“, – mįslingai pasivaikščiojimą po Vileišių rūmus užbaigia G. Vaškelis.

Žvilgsnis į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą – nuotraukų galerijoje.

Taip pat skaitykite