Gyvenimas

2020.02.07 20:46

„Oskarui“ nominuotoje juostoje „Urvas“ – pasakojimas iš požemyje veikiančios ligoninės karo niokojamoje Sirijoje

LRT.lt2020.02.07 20:46

Šiųmetiniams „Oskarų“ apdovanojimams geriausio dokumentinio filmo kategorijoje nominuotą juostą „The Cave“ (liet. „Urvas“) kino kritikai gyrė kaip aktualiausią metų dokumentinį filmą, kupiną užuojautos, užsispyrimo ir feministinio teisumo, rašoma pranešime.

Tai istorija apie pediatrę ir vadovaujančią gydytoją Amani Ballour bei jos komandos darbą požeminėje ligoninėje karo niokojamoje Sirijoje. Juostos režisierius Feras Fayyad, taip pat sukūręs juostą „Paskutinis žmogus Alepe“ (orig. Last man in Aleppo), kartu su prodiuserėmis Kirstine Barfod ir Sigrid Dyekjær pateikia žiūrovams jaudinantį drąsos, atsparumo ir moteriško solidarumo atvaizdą.

Filmuojant karštoje karo zonoje prisiimama didelė asmeninė rizika dėl filmuotos medžiagos išsaugojimo. Todėl buvo sukurta paprasta sistema – vietoje, kur filmavome, turėjome palydovinį internetą. Nufilmuota medžiaga buvo buvo nuolat įkeliama į „Dropbox“, Tuomet Danijoje dirbantys kolegos ją parsisiųsdavo. Kita dalis medžiagos buvo fiziškai išvežta iš Sirijos į Turkiją ir vėliau nukeliavo į Daniją.

Filmo prodiuserė Sigrid Dyekjær priduria, jog vienu metu jų palydovas, kuriuo buvo siunčiama filmuota medžiaga, buvo susprogdintas Rusijos kibernetinės armijos, todėl kurį laiką, maždaug tris mėnesius, nebuvo galimybės persiųsti vaizdo medžiagos. „Filmą kūrėme ir filmavome vienu metu. Nebuvo taip, kad Feras Fayyad grįžo namo su 500 val. medžiagos ir tada mes pradėjome kurti filmą“, – sako ji.

– Šis filmas – vienas dramatiškiausių kada nors matytų juostų. Kokią žinią siunčiate žmonėms, kurie žiūri šią juostą?

– Mano didžiausia viltis – kad žmonės, peržiūrėję šį filmą, nuspręs palaikyti sirus. Sirijos žmonės kenčia jau devynerius metus ir iki šiol gėda, kad jie vis dar žudomi.

Tai – mūsų pareiškimas apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Sirijoje. Tokia mano realybė. Noriu, kad žmonės žinotų tiesą apie tai, kas įvyko, nes Assado režimas nuolat meluoja ir vadina mus teroristais. Noriu, kad žmonės pamatytų, kaip žiauriai jie elgiasi su paprastais žmonėmis, moterimis ir vaikais. Ir noriu, kad žmonės patikėtų moterų galia, kad žinotų, jog moterys gali vykdyti pokyčius. Viskas, ką mes darome, gali pakeisti mūsų bendruomenę. Tiesiog turime pasistengti žengti pirmą žingsnį ir viskas pasikeis. Manau, tam reikia laiko, bet mes galime pakeisti savo bendruomenes mažais ir paprastais veiksmais, kurių gali imtis kiekviena moteris. Taigi tikiuosi, kad įkvėpsiu moteris žengti šį žingsnį, pakeisti savo situaciją.

– Daktare Amani, Jūs turite kovoti ne tik už savo pacientų gerovę, bet ir atremti daugybę kitų kovų. Kokie buvo didžiausi Jūsų iššūkiai?

– Taip, už viską turime kovoti pačiomis sunkiausiomis sąlygomis Rytų Gutoje, Sirijoje. Ilgiau nei ketverius metus buvome bombarduojami, apgulti, neturėjome maisto, vaistų, medicininių atsargų, dirbo labai nedaug gydytojų ir keletas savanorių.

Aš – pediatrė. Dirbau savo klinikoje, turėjau nuolat visus išklausyti. Žmonės visko bijo, jie visą laiką kartoja: „Mes alkani. Mes bijome“. Labai sunku visą laiką tai girdėti. Bet pats sunkiausias iššūkis buvo 2013 m., kuomet panaudojant zarino dujas buvo įvykdytas Cheminis išpuolis, kurį surengė Assado režimas. Nežinojome, kad tai buvo zarinas, bet išpuolis buvo labai žiaurus. Tą naktį mirė daugiau nei tūkstantis žmonių, jie visi miegojo. Kai atsikėlėme tą naktį, mūsų laukė tūkstančiai aukų. Žmonės duso, o mes turėjome pasirinkti, kam padėti.

Pradėjau dirbti su vaikais, bet jų buvo per daug. Visų jų simptomai buvo tokie patys. Labai sunku nuspręsti, kad padėsiu šiam vaikui, o anam leisiu mirti, nes visiems tiesiog nėra laiko.

– Filme yra scena, kurioje vyras sako, jog moteris neturėtų būti vadove. Jei prisimintumėte savo gyvenimą, ar visada tekdavo susidurti su tokiais iššūkiais? Ar Jums buvo sunkiau patekti į medicinos mokyklą, būti ten priimtai?

– Visą gyvenimą žinojau, kad mano bendruomenėje yra per daug skirtumų tarp berniukų ir mergaičių. Kai buvau vaikas, man daug kas buvo draudžiama: negalėjau žaisti su kitais berniukais, negalėjau lipti į medžius, negalėjau važiuoti dviračiu. Dabar viskas kiek kitaip, tačiau per daug vyrų turi labai konservatyvų požiūrį į moteris – jie nusistatę, kad moterys turi būti namuose, anksti ištekėti ir susilaukti vaikų, gaminti maistą ir tvarkyti namus. Tai – moterų darbas.

Kai kurie vyrai atsisako kalbėti su manimi vien todėl, kad esu moteris. Kiti šaukia ir sako: „Norime, kad šias pareigas eitų vyras. Nenorime tavęs“. Tai labai apmaudu. Ši situacija verčia mane kovoti ir labai noriu ją pakeisti, nes tai neteisinga. Manau, kad vyrai ir moterys niekuo nesiskiria. Turime gyventi vienodai ir gauti tokias pačias galimybes kaip vyrai. Štai kodėl aš labai norėjau likti ir tęsti savo darbą bei įrodyti, kad moterys gali tai padaryti.

– Daktare Amani, kiek laiko reikia praleisti vienoje vietoje ir kada jau tikrai laikas baigti ir pabandyti išvykti iš šalies? Kas privertė Jus taip ilgai kęsti tokias baisias sąlygas?

– Buvome apgulti daugiau nei penkerius metus. Aš sąmoningai nusprendžiau pasilikti. Nuo pat pradžių norėjau studijuoti mediciną, nes norėjau padėti žmonėms. Nusprendžiau būti vaikų gydytoja, nes man patinka vaikai ir norėjau jiems padėti.

Prasidėjus revoliucijai, režimas pradėjo žudyti žmones. Iš pradžių jie buvo šaudomi, tada jie pradėjo bombarduoti saugius miestus ir mus apgulė. Tai buvo labai labai žiauru, bet nesitikėjome, kad jie mus apguls ir nutrauks maisto ir vaistų tiekimą vaikams. Viską mačiau nuo pat pradžių, mačiau, kaip žmonės kentėjo.

Mano gyvenimo tikslas – padėti kitiems žmonėms, kai jiems to reikia. Gydytojų buvo mažai, o žmonėms jų reikėjo. Gaila, bet daug gydytojų nusprendė bėgti. Jei jaučiu, kad žmonėms manęs reikia, aš, žinoma, turiu likti.

Po apgulties ne mes nusprendėme išvykti, tai greičiau Assado režimas ir Rusija išstūmė mus iš savo šalies. Paskutinį kartą labai žiaurus išpuolis truko ištisą mėnesį ir visą laiką buvome bombarduojami. Jie naudojo chemikalus, jie naudojo viską, visokiausius ginklus. Todėl mes neturėjome pasirinkimo. Jie sakė, kad galime išvažiuoti autobusais arba būsime visi išžudyti. Todėl nusprendėme išvažiuoti.

– Filme yra scena, kaip Jūs su kolega ėjote koridoriumi ir sakėte: „Nusišypsokime vaikams. Tai mažiausiai, ką galime padaryti“. Kas paskatino jūsų pozityvumą ir ar kada nors bijojote, kad galite prarasti šią vilties kibirkštį?

– Taip, mums labai svarbu, kad vaikai jaustųsi laimingi ir bent šiek tiek saugūs. Jiems nieko nereikia, tik šiek tiek maisto ir saugumo, tai jų svajonės. Jie nieko nežino apie pasaulį. Mačiau kai kuriuos vaikus po kokių šešerių metų ir, išgirdę, kaip kažkas kalba apie bananą, jie sako: „Kas yra bananas?“ Ar galite tai įsivaizduoti? Viskas, ką jie žino – tai kraujas, naikinimas. Jie žino apie sužeistus žmones, kuriuos visada mato. Jiems tikrai reikia pagalbos, kažko, kas juos palaikytų.

Aš pabandžiau, nes, žinote, esu pediatrė, o kai mes buvome vaikai, pasitikėdavome savo gydytojais ir jie mums patikdavo. Todėl tikiu, kad vaikas, išgirdęs palaikančius žodžius iš gydytojo, tikrai jais tiki. Taigi, bandžiau jiems pasakyti: „Jums nieko nenutiks, jūs išgyvensit. Galite gyventi. Gyvenime yra vilties. Viskas pasikeis, viskas bus gerai“. Būtent tai bandėme padaryti, bet iš tikrųjų mums taip pat nebuvo lengva, nes aš lygiai taip pat bijojau. Bombardavimas ir gyvenimas girdint sprogimus nėra lengvas.

Filmo „The Cave“ režisierius Feras Fayyad pastaruoju metu susiduria su keblumais. Dar praėjusiais metais JAV ambasada Kopenhagoje atsisakė jam pratęsti JAV vizą. Po kurio laiko atėjo žinia, jog buvo subombarduotas jo tetos namas, taip pat apšaudyti namai, kuriuose gyvena Feras tėvai, tad jis išvyko į Turkiją, kad būtų kuo arčiau savo šeimos ir galėtų jiems kaip įmanoma labiau padėti. Įsitikinęs, jog šeimai negresia pavojus, Feras vėl grįžo į Daniją.

„Feras yra režisierius, bet visų pirma, jis yra siras. Juosta „The Cave“ jam yra labai asmeniškas filmas. Jis skirtas septynioms jo seserims, dukrai, neįvardytai moteriai, kurią jis matė kalinamą ir kankinamą Sirijos kalėjimuose vien todėl, kad ji moteris. Jo balsas yra svarbus ir jis nusipelno būti išgirstas labiau nei bet kada. Galų gale, mes kalbame apie nuostabų režisierių, kuris du kartus nominuotas Akademijos apdovanojimui“, – sakė Sigrid Dyekjær.