Gyvenimas

2020.02.16 08:33

Neįgalią dukrą auginanti mama norėtų, kad vaikai augtų kartu su neįgaliaisiais: vėliau jie negalios nesureikšmina

Lina Daugirdaitė, Socialinis projektas „Būti“, LRT.lt2020.02.16 08:33

Šeimoje atsiradus neįgaliam vaikui, jo mama, LRT.lt socialinio projekto „Būti“ herojė sako perėjusi visas psichologų aprašytas stadijas. Tačiau dabar ji savęs nebegaili ir didžiuojasi savo šeima, atsikračiusia visų išorės primestų blizgučių bei paviršutiniškumo. Neįgalus vaikas, anot jos, išmoko spręsti esamas, o ne galvoti apie būsimas problemas.

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kiekvieną trečiadienį kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Mano jaunesnioji dukra yra 9-ių su puse metų. Ji turi įgimtą negalią – stuburo smegenų išvaržą.

– Ar žinojai, kai laukeisi?

– Sužinojau, kai gimė. Gimimo metu matėsi stuburo pažeidimas. Mokslinis pavadinimas – mielomeningocelė, t. y. kai išėjęs ne tik stuburo skystis, bet ir nervai. Tai labai panaši situacija, kaip ir žmonių, kurie yra patyrę stuburo traumas. Tam tikros apatinio kūno dalys neveikia. Mūsų atveju, tai visai neblogas variantas, ji savarankiškai vaikšto, bet yra iššūkių, sveikatos problemų, su kuriomis susiduriame.

– Kas su tavimi vyko, kai ji gimė?

– Vyko visi psichologų, psichoterapeutų aprašyti etapai: neigimas, pyktis, nepripažinimas... Žinoma, pradžioje buvo tikrai šokas, labai didelis netekties jausmas, daug liūdesio.

Buvo didelis gailėjimo nenoras, bet įvyko transformacija. Dabar aš džiaugiuosi, kad esu tokia, kad mano šeima tokia, kad mes esame tokie. Aš didžiuojuosi. Tai tegu gaili – man visiškai savęs negaila.

– Ar kreipeisi į psichologą?

– Manyje kunkuliavo labai sunkūs vidiniai jausmai. Su Upe nuo mažų dienų lankome reabilitaciją. Buvau smarkiai susipykusi su reabilitacijos gydytoja: „Jūs nieko nesuprantate!“ Ir ji pas mane atsiuntė kažkokį psichiatrą, nežinau, ar vaikų, ar suaugusiųjų. O jis, toks malonus senukas, man sako: „Na, kai skauda dantį, taigi eini pas dantistą. O kai viduje viskas maskatuoja ir nebesusivoki, nebesugebi susidėlioti, tai irgi...“

Tai yra normali emocijų higiena, todėl ėjau. Į psichoterapiją vaikščiojau ilgokai, kokius metus, gal dvejus. Labai sveika išsiventiliuoti, susidėlioti, susivokti – visiems labai rekomenduoju. Jeigu kalbėti ar savęs analizuoti žmogui neišeina, yra kitų terapijos formų: šokis, joga, dailės terapija. Yra daug dalykų, bet tikrai nereikia tapti piktam, nekenčiančiam viso pasaulio, visus kaltinti, būti užsidariusiam ir uždaryti savo vaiką. Reikia prisiminti, kad visi gyvename vieną kartą. Reikia džiaugtis gyvenimu.

Būti. Neįgalią dukrelę auginanti Rūta: nežinau, kaip reikės jai padėti įveikti iššūkius – vis dar mokausi

– Kaip reaguoji į tuos, kurie tavęs gaili?

– Buvo didelis pyktis ir gailėjimo nenoras, bet įvyko transformacija. Dabar aš džiaugiuosi, kad esu tokia, kad mano šeima tokia, kad mes esame tokie. Aš didžiuojuosi. Tai tegu gaili – man visiškai savęs negaila.

Aš vis dar mokausi: nežinau, kaip reikės jai padėti įveikti visus iššūkius. Bet ką aš labai gerai išmokau – nebėgti į priekį. Kaip sakė Upės daktaras: „Jūs spręskite dabartines problemas.“

– Kas tau sunkiausia?

– Turbūt sunkiausia yra tokia motinystė. Aš vis dar mokausi: nežinau, kaip reikės toliau su ja augti, tikrai nežinau, kaip reikės jai padėti įveikti visus iššūkius, ar užteks psichologo pagalbos, ar reikės kitokių veiksmų. Bet ką aš labai gerai išmokau – nebėgti į priekį. Kaip sakė Upės daktaras: „Jūs spręskite dabartines problemas.“

Tai labai teisinga, nes tu gali prisigalvoti, kad „kaip bus baisu“. Iš tikrųjų tai labai padeda gyventi šia diena ir tai yra labai prasminga. Tu negali žinoti, kas bus rytoj, ir nereikia prisigalvoti, kas bus su tavo vaiku rytoj.

– Kaip tu pasikeitei po Upės gimimo?

– Upės gimimas labai pakeitė tiek mane, tiek mano vyrą, tiek mūsų šeimą. Labai smarkiai sulipdė. Atsisijojo paviršutiniškumas ir vartotojiškumas... Na, netikras gyvenimas. Tie visi blizgučiai atsisijoja. Mes nuėjome į gylį, į meilę, džiaugimąsi smulkiais dalykais, buvimą kartu su šeima, giminėmis, tėvais. Supratome, kad daug dalykų yra nesvarbūs ir mums primesti. Tu turi savo būstą, mašiną, mėgstamą darbą, mylimą vyrą, vaikus, sveikus tėvus, brolius, seses – tai yra viskas. Gali išvažiuoti į užsienį pakeliauti. Daugiau nieko ir nelabai reikia.

– Kokius pokyčius norėtum matyti mūsų visuomenėje?

– Nuvalkiotas žodis „požiūrį“, bet labai norėtųsi pakeisti požiūrį. Norėtųsi, kad tie vaikai būtų įsileidžiami nuo pat kūdikystės, darželio, nes suaugusiajai visuomenei yra labai sunku pasikeisti, o asmeniniai susidūrimai gali transformuoti asmenybę. Vaikams, kai jie auga su neįgaliais vaikais, yra žymiai lengviau. Jiems tai natūralu, nėra šoko.

Prisimenu, kai Upė buvo darželyje, ateina ir paklausia: „Kas tau?“ – „Na, man taip ir taip...“ Ir viskas. Jiems nekyla daugiau klausimų.

Plačiau – įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Būti. Neįgalią dukrelę auginanti Rūta: nežinau, kaip reikės jai padėti įveikti iššūkius – vis dar mokausi