Gyvenimas

2020.02.04 07:03

Psichoterapeutas: verkimas ne visada rodo, kas su žmogumi tuo metu vyksta

LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2020.02.04 07:03

Jei žmogus visą gyvenimą neišlieja nė vienos ašaros, galbūt jo niekas nepaliečia, tačiau verkimą galima ir suvaidinti, dėl to verkimas ne visada rodo, kas su žmogumi vyksta, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ aiškina psichoterapeutas Gediminas Milašius. O verkimą tyrinėjanti magistrantė Erika Kazakova pažymi – nei verkimas, nei neverkimas nerodo žmogaus brandumo ar nebrandumo.

Atėję pas psichoterapeutą klientai mato padėtas nosines. Kodėl mes verkiame arba kodėl negalime pravirkti? Verkimą tyrinėjančią Vilniaus universiteto Klinikinės psichologijos magistrantę Eriką Kazakovą ir filosofą, psichoterapeutą Gediminą Milašių kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Giedrė Čiužaitė.

– Yra vadinamosios bazinės ašaros, kurios sudrėkina mūsų akis, yra refleksinės ašaros, kurios atsiranda pjaustant svogūnus, ir emocijų sukeltos ašaros. Psichoterapeutų, psichologų kabinetuose visada būna padėta nosinių. Kodėl?

G. Milašius: Mes net tarpusavyje juokaujame, kad tai pagrindinis psichoterapeuto įrankis. Tačiau į psichoterapeuto kabinetą žmonės ateina tada, kai jaučiasi pažeidžiami, trapūs, nebesistengia laikytis, būti stiprūs.

– Ašarų funkcija – išreikšti emocijas?

E. Kazakova: Ašaros turi dvi funkcijas. Pirma labiau asmeninė – vykstant įvairiems procesams kūne žmogus per tai atsipalaiduoja. Kita funkcija – socialinė, tarpasmeninė, tai laukiama kito žmogaus palaikymo, nuraminimo ar siekiant sustiprinti ryšį.

Paties verkimo arba neverkimo su branda nesiečiau – gali būti, kad žmogus kažką laiko savyje, bet neleidžia sau išsiverkti. Tai nerodo jo nebrandumo.

– Ar būna žmonių, kurie ateitų ir sakytų: turiu problemą – apsiverkiu tada, kai nenoriu, kad kiti matytų.

G. Milašius: Visada komentuojant norisi paaiškinti, suklasifikuoti į stalčiukus – aš visada laikausi nuo šios pagundos. Kalbant apie verkimą, svarbus dalykas, kad žmogus jaučiasi kažko paliestas, jį kažkas paveikė. Ašaros man visada susijusios su tuo, kad, matyt, žmogų kažkas palietė, kažkas su juo vyksta, kas jam tikrai svarbu ar skaudu. Tada ašaros yra išraiška, kad su juo kažkas vyksta.

– Verkimas analizuojamas kaip atskira sritis. Kodėl būtent dabar daugėja tokių tyrimų? Gal auga žliumbikų karta? Būdavo, žmonės, žino, kada verkti, kada ne, o dabar – tik kas ir į ašaras.

E. Kazakova: Dabar visuomenėje atviriau kalbama apie vyrų verkimą, keičiasi požiūris, kad vyrai neturi verkti. Daugiausia tuos tyrimus ir atlieka vyrai.

G. Milašius: Dabar ne tiek pakito žmonių jautrumas, bet pakito visuomenės normos, kad reikia laikytis ar nereikia, galima verkti ar negalima. Žmonės dažniau leidžia sau jaustis, kaip jie jaučiasi, neslėpti, nemalšinti, nesilaikyti. Tai svarbus pokytis.

– „Berniukai neverkia, nebūk boba“ – prieš kokius 20 metų tai buvo įprasta auklėjimo praktika. Dabar ji pasikeitė?

G. Milašius: Lyties „reikalavimai“ yra pasikeitę. Pripažįstama, kad vyrams „normalu“ verkti ar rodyti jautrumą, ar atrodyti taip, kaip jie jaučiasi.

– Ar galima sakyti, kad tie, kurie dažnai verkia – nesubrendę?

E. Kazakova: Pagal mokslinius tyrimus, vienintelis dalykas, kurį galima sieti su branda, sentimentalumo atsiradimas. Būna, vaikai, kai pradeda užjausti kitą žmogų, jį suprasti, jausti kaltę už tai, ką padarė, pradeda verkti – ne tik dėl to, kad jiems skauda. Paties verkimo arba neverkimo su branda nesiečiau – gali būti, kad žmogus kažką laiko savyje, bet neleidžia sau išsiverkti. Tai nerodo jo nebrandumo.

Sunku patikėti, kad žmogus visą gyvenimą neišlieja nė vienos ašaros – tada reikėtų galvoti, kad žmogaus nepaliečia jokia situacija. Galų gale, verkimą labai pasistengus galima suvaidinti – pats verkimas ne visada rodo, kas su žmogumi tuo metu vyksta.

G. Milašius: Aš gal iš dalies sutinku, bet siečiau ne tiek su branda – gali būti įvairiausių situacijų. Sunku patikėti, kad žmogus visą gyvenimą neišlieja nė vienos ašaros – tada reikėtų galvoti, kad žmogaus nepaliečia jokia situacija. Galų gale, verkimą labai pasistengus galima suvaidinti – pats verkimas ne visada rodo, kas su žmogumi tuo metu vyksta.

– Pykčio ašaros – kada jos kyla? Kai užsiutina aplinkybės, visi kalti, kad tau nesiseka?

E. Kazakova: Pykčio ašaros gali kilti, kai jauti pyktį, bet ir kai nežinai ar nemoki išreikšti, kad pyksti. Būna, kad tai išreiškiama ašaromis. Tai švelnesnis būdas, mokslas rodo, kad tai būdinga moterims, be to, jos apskritai verkia dažniau ir daugiau, tačiau tyrimai taip pat rodo, kad po verkimo ir vyrams, ir moterims pagerėja vienodai.

– Tai galime laikyti prigimtimi ar vis dėlto tai kultūrinės nuostatos, kad moterims vaikystėje labiau sakydavo, jog paverkti galima?

G. Milašius: Man atrodo, šiuos du dalykus labai sunku atskirti. Kultūriniame antstate sluoksniai taip į mus įeina, kad tampa mūsų savastimi, sunku atskirti, kur prigimtis, o kur prasideda kultūriniai standartai ir reikalavimai.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.