Perdegimo sindromas tyrinėjamas jau apie 30 metų, įvairiose kultūrose jis pasireiškia taip pat, sako psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Ši tema daugiau aptariama ir geriau suprantama tapo per paskutinius kelerius metus, o anksčiau perdegimas buvo vadinamas tiesiog persidirbimu.
Pasak E. Laurinaičio, perdegimo sindromas yra sudarytas iš trijų sudėtinių dalių. Pirmoji yra lengviausiai suvokiama ir būdinga ne tik perdegimo sindromui, bet ir daugeliui kitų bėdų.
„Tai yra emocinis išsekimas, kai žmogus jaučia, kad jis daugiau nebeturi jėgų daryti tą, ką daro, būti toks pat kūrybingas, koks buvo“, – teigia LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“ viešėjęs specialistas.
Antras perdegimo sindromo bruožas, pasak E. Laurinaičio, yra labai liūdnas. Tai – bepersonalizacija – savo asmenybės, vertybių praradimas.
„Tai, dėl ko aš į tą profesiją nuėjau. Tai, kas man buvo vertinga tame darbe, praranda vertę. Tai dažniausiai pasireiškia profesijose, kur žmonės dirba su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, mokytojai, gydytojai, pardavėjai. Jiems anksčiau buvę svarbūs klientai, pacientai, mokiniai pradeda atrodyti kaip kliūtis“, – paaiškina E. Laurinaitis ir priduria, kad kartais, pavyzdžiui, iš gydytojų net galima girdėti tokių atsakymų, kurie sumenkina, pažemina pacientą – pastarasis sako, kad jam skauda galvą, o gydytojas atšauna „na tai kas, man irgi skauda.“
Trečias perdegimo sindromo bruožas – sumažėjęs pasitenkinimas savo darbu. Žmogui taip pat pradeda atrodyti, kad su juo pačiu yra kažkas negerai – kažko nežino, nemoka.
„Jeigu šie simptomai yra po vieną, tada dar nieko, bet jeigu jie susitinka visi trys, tai yra pilnas perdegimo sindromas. Tai sutrikimas, atsirandantis dėl lėtinio emocinio streso darbe“, – konstatuoja E. Laurinaitis ir pažymi, kad perdegimas nėra nuovargis.
„Labai dažnai žmonės įsivaizduoja – pailsėsiu ir praeis. Nepraeis, nes pailsėjęs aš grįšiu į tą patį darbą toks pat, koks esu. Tai reiškia, kad reikia keisti save. Savęs keitimas turi prasidėti nuo ganėtinai liūdno dalyko – perdegti gali tik tie, kurie į darbą atėjo kaip entuziastai, kurie norėjo tame darbe ką nors padaryti, ko iki jų nepadarė kiti, pakeisti kažką, kas jų nuomone yra dar ne taip gerai, kaip galėtų būti.
Tas entuziazmas dažniausiai atsitrenkia į kažkokią rutiną, tos ar kitos įstaigos tradicijas, normas, nerašytas taisykles ir žmogus praranda sparnus. Ir kai jis taip nudega, tas nusivylimas yra apie viską, ką jis galvojo ir tikėjosi padaryti šioje darbovietėje“, – sako E. Laurinaitis.
Anot specialisto, pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti pajutus perdegimo sindromo simptomus, tai persvarstyti savo vertybes. Tam gali padėti vienas senas pamokymas-malda: „Viešpatie, duok man jėgų padaryti tai, ką galiu. Duok man proto nedaryti to, ko negaliu ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.“
Be to, perdegus E. Laurinaitis ragina sustoti ir pagalvoti, kur šioje situacijoje yra paties žmogaus indėlis, kur jis pats suklydo.
„Juk labai dažnai tas noras dirbti geriau iš tikrųjų pasireiškia tuo, kad aš dirbu daugiau, nes geriau, negu galiu, iš tikrųjų aš negaliu. Tai reiškia, kad aš pradedu dirbti daugiau, o kai pradedu dirbti daugiau, atimu laiką iš kitų man svarbių gyvenimo dalykų – santykių su artimaisiais, savo pomėgių, laisvalaikio užsiėmimų, bendravimo su draugais“, – sako E. Laurinaitis.
Tokiais atvejais žmogus susitelkia tik į darbą ir mano, kad visa kita gyvenime gali palaukti. Tačiau, E. Laurinaitis primena, kad tai yra netiesa: „Para sudaryta iš trijų aštuoniukių – 8 valandos miegui, 8 valandos darbui ir 8 valandos savo gyvenimui. Ir tas mano gyvenimas turi būti kitoks negu darbas, jis turi būti praturtintas visai kitais dalykais, sau brangiais žmonėmis.“
Išsamiau – laidos reportaže:
