Gyvenimas

2020.02.02 21:14

Donato Paulausko patarimas moterims kovojant su nelygybe buityje – pamokyti vyrus tvarkytis

Namai – paskutinis lygių teisų kovos laukas. LRT RADIJO laidos „Geriausi dalykai namie“ pašnekovas, lygių galimybių ekspertas Donatas Paulauskas moterims pataria su nelygybe buityje kovoti taip, kaip prieš šimtmetį kovota už teisę balsuoti: apie tai garsiai kalbėti ir nepasiduoti. Taip pat – mokyti vyrus atlikti ruošos darbus. „Moterys irgi negimė mokėdamos gerai išsiurbti kambarį“, – primena jis.

LRT metų apdovanojimų Metų lygybės laureatą, apdovanotą už darbus, kurie skatina visuomenę mąstyti ir diskutuoti apie vyriškumo sampratą, lygiaverčius lyčių santykius, moterų ir vyrų lygybę, lektorių, publicistą, rašytoją D. Paulauską kalbina LRT RADIJO laidos „Geriausi dalykai namie“ vedėja Beata Nicholson.

– Namai – turbūt paskutinis bastionas, kuriame moterys turi labai rimtai kovoti už lygias teises. Ar sutinkate? Moterys už save yra rimtai pakovojusios visur, bet namie skalbia, valo...

– Jeigu pažiūrėtume į viešąjį gyvenimą, moterys per 100 metų – kaip tik minėjome moterų balsavimo teisės 100-metį – tikrai labai daug pasiekė, matome didžiulį progresą net vizualiai – moterų viešojoje erdvėje daug, jos visur. Aišku, yra ką tobulinti – žiūrėdami į tarptautinius indeksus matome, kad pas mus nepakanka moterų aukščiausiuose postuose.

Bet kai pasižiūrime į privačią sritį, žmonių gyvenimus, pamatome didžiąją problemą – išorinis pasaulis keičiasi, o namuose štilis. Sudėtinga situacija, kurią sunku pakeisti.

Turime kartą, kuri buvo užauginta senesnės kartos, šeimose labiau puoselėjusios tradicinius vaidmenis. Iš kur jie gaus kitokius orientyrus? Šeimos pavyzdžiai labai programuoja.

– Standartinis moters vaidmuo namuose – tai žmogus, kuris atsakingas už švarą, tvarką, vaikus, maistą. Esate parašęs knygą „Kam reikalingi verkiantys vyrai“. Koks stereotipinis visuomenės požiūrį į vyrą namuose?

– Vyrų vaidmuo šeimoje tarsi užstrigęs. Jie įsikabinę į rolę, kad yra šeimos galvos, maitintojai, nors taip nėra, atlyginimą gauna abi galvos. Jie galvoja: jei darys namuose kažkokius darbelius, bus nevyriški, pažeidžiami. Čia daug psichologijos – labai sudėtinga pakeisti nusistatymą, kad namuose turi būti vyriški ir moteriški darbai.

– Kurie darbai jūsų namuose vyriški, o kurie – moteriški?

– Tokių nėra. Darbai yra darbai. Mes visi turime labiau mėgstamų ir labiau nemėgstamų darbų namuose. Pagal tai ir pasiskirsto. Namuose su savo partnere laikomės lygiavertiško pasidalijimo principo – kad ir koks nemalonus darbas, jeigu mes jį padarome dviese, jis mažiau nemalonus mums abiem.

Jaunos poros skirstosi įvairiai, net yra specialios programėlės, kur pasižymi, ką padarei, parodo, kiek valandų tai darei. Gali palyginti savo ir partnerio nuveiktus darbus – taip lengviau planuotis ir pasiskirstyti.

– Gal vyrai nemoka tinkamai atlikti pareigų, taip atsitiko, kad jie augdami neišmoko?

– Prisiminiau vieną nutikimą su studentais – dėstau Vilniaus universitete. Kalbėjome būtent šia tema ir viena mergina pasakė tokį komentarą: aš duodu išsiurbti kambarį savo vaikinui, bet man reikia persiurbti. Tačiau moterys irgi negimė mokėdamos gerai išsiurbti kambarį. Nereikia tikėtis, kad ir vyrai – op ir mokės. Jie turi išmokti daryti tuos darbų, o kaip jie išmoks, jei mes jiems neleisime?

– Bet keičiasi kartos. Dabar jaunuoliai, kuriems 25-eri, namuose elgiasi šiek tiek kitaip, nei jų seneliai, kurie gyvena Marijampolėje, savo ūkyje, kur ponia Jadvyga yra pripratusi apšokinėti Jeronimą?

– Būtų tobula, jeigu taip būtų. Bet turime kartą, kuri buvo užauginta senesnės kartos, šeimose labiau puoselėjusios tradicinius vaidmenis. Iš kur jie gaus kitokius orientyrus? Šeimos pavyzdžiai labai programuoja, labai sunku išeiti iš modelio, kurį matei visą gyvenimą.

Kai sako, kad moterims buvo suteikta balsavimo teisė, visada kritiškai pamirkčioju – teisė nebuvo suteikta, moterys ją išsikovojo.

Kai žiūriu į šiandieninę statistiką, matau didelę disproporciją. Šiek tiek geriau su vaikų priežiūra – kyla procentas tėvų, išėjusių tėvystės atostogų, bet moterų, skiriančių vaikui bent vieną valandą per dieną, vis tiek du kartus daugiau, o namų ruošai bent vieną valandą per dieną skiria penkis kartus daugiau moterų.

– Kaip istoriškai moterys išsikovojo lygias teises?

– Paprastu būdu – išėjo į gatves. Taip buvo sprendžiama daugelis socialinių problemų. Pirmiausia, aišku, jos suprato – kažkas blogai, susivienijo ir pradėjo kelti klausimus viešumoje, piketavo, ėjo pas politikus. Turime suprasti, kad prieš 100 metų visi šie dalykai atrodė akiplėšiški moteriai. Jos turėjo perlipti per neapykantą, žiniasklaidos cinizmą, politinį pasipriešinimą. Didžiojoje Britanijoje moterys, netekusios vilties, daužė langus.

Bet galiausiai tikslas buvo pasiektas. Kai sako, kad moterims buvo suteikta balsavimo teisė, visada kritiškai pamirkčioju – teisė nebuvo suteikta, moterys ją išsikovojo.

Kalbant apie namų tvirtovę, mažai kas gali pasikeisti, jei moterys pačios nieko nekeis. Bet nepamirškime, kad namuose yra dar vienas žmogus – vyras neturi sėdėti sudėjęs rankų ir laukti.

Dauguma vyrų įsivaizduoja, kad tai nėra darbas, bet iš tikrųjų tai labai rimtas ir būtinas darbas: jeigu nebūsime pavalgę, pailsėję, negyvensime malonioje aplinkoje, mes negalėsime funkcionuoti visuomenėje. Būtina, kad vyrai tai pripažintų ir suprastų, jog stogu reikia rūpintis abiem.

Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.