Sinsinačio (JAV) vaikų ligoninės tyrimų centro atlikti tyrimai, pirmą kartą pateikiantys neurobiologinius įrodymus apie galimą skaitymo naudą ir galimą žiūrėjimo į ekraną žalą ikimokyklinuko smegenų raidai, nenustebino socialinių mokslų daktarės, edukologės Austėjos Landsbergienės. Tiesa, skaityti besimokančių vaikų tėvus ji įspėja nedaryti esminių klaidų.
„Kol nebuvo išmaniųjų, analizuodami vaikų, sėdinčių labai daug laiko prie televizoriaus, vystymąsi ir elgesį, mes turėjome lygiai tokius pat rezultatus. Vaikų raidai kenkė tai, kad jie tiesiog nenueidavo nuo televizoriaus, leisdavo po 4–5 valandas, žiūrėdami bevertes programas.
Šiandien lygiai tą patį turime su pažangesnėmis technologijomis. Problema yra tai, kad kai kuriems tėvams atrodo, kad tai nieko tokio, šio laikmečio dalykas, bet 1960–1980 m. atrodė, kad televizorius yra to laikmečio dalykas ir labai didelis gėris“, – sako A. Landsbergienė, tačiau pridūria, kad apskritai demonizuoti technologijų nederėtų.
Jeigu aš sėdžiu su pultu prie televizoriaus ir vaikui sakau „eik skaityk“, tai ką? Vaikus moko pavyzdys, o ne mūsų ištartos frazės.
Pasak jos, televizoriaus žiūrėjimas praturtindavo tuos vaikus, kurie neviršydavo valandos per dieną, žiūrėdavo kartu su tėvais, žiūrėdavo edukacines laidas, diskutuodavo apie jas.
„Kiekviena technologija turi būti mūsų kasdienybė, papildas, įrankis, padedantis mums tobulėti, bet ne mūsų gyvenimo ašis. Technologijos visada buvo ateitis. Technologija yra įrankis, padedantis mums pasiekti ir įgyvendinti savo tikslus, bet ašis vis tiek yra mokytojas, tėvas, suaugęs žmogus“, – pabrėžia A. Landsbergienė.
Tiems, kas mano, kad, pavyzdžiui, programavimas yra kone geriausia ateities specialybė, A. Landsbergienė pataria to nevertinti tiesiogiai ir atskirti, kokia veikla iš tiesų yra praturtinanti, auginanti. Programavimo būrelio lankymas – išties naudinga veikla kaip ir bet kurios kitos kalbos mokymasis.
Tačiau vien pasakymo, kad technologijos yra ateitis – nepakaks. Pasak A. Landsbergienės, nieko gero nebus, jei technologijos bus naudojamos kaip auklė ar saldainis ir vietoj reikalaujamo tėvų dėmesio kūdikis iš jų gaus tik dėmesį nukreipiantį išmanųjį.
„Jau šiais laikais kompiuterio gebėjimas viską suskaičiuoti yra daug geresnis negu žmogaus. „Deep Blue“ jau nugalėjo Kasparovą. Kai kalbame apie sistemas, pavyzdžiui, šachmatų, kur nereikia kūrybiškumo, o reikia laikytis taisyklių, tai viskas, jau šiandien yra žmogus pralenktas.
Dar nesu mačiusi mažo vaiko, kuris atsisakytų skaityti mamos arba tėčio glėbyje.
O kūrybiškumo kol kas niekas nepralenkė. Žmogus kuria programas, jas po to vykdo robotai. Daugiausia kūrybiškumo mums suteikia humanitariniai mokslai. Šiandien ne programuoti vaikui svarbiausia, o skaitymas. Jeigu kažkas ir išgelbės žmoniją nuo visiško dirbtinio intelekto užkariavimo, tai kūrybingas žmogus, kuris gebės suvaldyti technologijas“, – kalba A. Landsbergienė ir dalijasi patarimais, kaip sudominti vaikus skaitymu.
Pasak jos, dauguma solidžių mokslinių tyrimų yra apie tai, kad vaiko pomėgis skaityti yra labai susijęs su tuo, kokias emocijas jam sukelia knyga. Jeigu tėvai vaikui skaito nuo pat kūdikystės, jam knyga asocijuojasi su artimu ryšiu, giliais pokalbiais, mamos ir tėtės balsu.
„Tai yra teigiamos emocijos, kurios padeda visą gyvenimą išbristi iš emocinių negandų. Kai knyga siejasi su tuo, pats pradedi knygoje ieškoti paguodos, džiaugsmo, patyrimo džiaugsmo. Todėl savo vaikams reikia pradėti skaityti nuo pat kūdikystės“, – pataria A. Landsbergienė.
Besimokančių skaityti vaikų tėvus ji įspėjo ir apie vieną klaidą, kurią jie dažnai padaro tada, kai vaikas jau pradeda skiemenuoti. Tėveliai kartais mano, kad didysis darbas jau atliktas: mažylis skaito, tad tuo užsiimti nebereikia.
„Bet tai yra spąstai, nes nuo to slebizavimo iki meistrystės yra labai ilgas kelias. Paprastai taip slebizuoti pradeda ikimokyklinukai, o laisvai skaito antrokas. Tai kalbame apie trejus metus. Ką daryti? Sėsti ir skaityti – ir vaikui, ir kartu su vaiku. Mes namie taip darydavome su sūnumi – pusvalandį jis man skaito, o tada aš jam“, – teigia A. Landsbergienė.
Pagrindinis tyrimo, parodžiusio galimą skaitymo naudą ir galimą žiūrėjimo į ekraną žalą ikimokyklinio amžiaus vaiko smegenų raidai, autorius dr. Johnas Huttonas iš Sinsinačio vaikų ligoninės teigė, kad, nors smegenys gali keistis ir mokytis nuolatos, per pirmuosius penkerius metus tai daroma daug efektyviau, todėl tos ankstyvosios vaikystės patirtys yra tokios svarbios.
Kai kurie tėvai nori, kad šešiametis Šekspyro sonetus skaitytų, ir pyksta. Reikėtų neduoti netinkamos amžiui literatūros, nes tai tikrai atmuša norą skaityti.
A. Landsbergienė rekomenduoja tėvams, turintiems vaikų iki penkerių metų, jiems kasdien sąžiningai skaityti. Pamažu tai taps tokiu pat įpročiu kaip ir dantų valymas. O tėvus, abejojančius, ar jiems pavyks sudominti savo atžalas knygomis, edukologė ramina: „Dar nesu mačiusi mažo vaiko, kuris atsisakytų skaityti mamos arba tėčio glėbyje.“
Kai vaikas jau geba skaityti, A. Landsbergienė pataria nedaryti kitos klaidos – nebrukti jam knygų savo nuožiūra, o leisti išsirinkti pačiam ir neskubinti pereiti prie „rimtesnės“ literatūros.
„Reikia atsižvelgti į amžiaus tarpsnio ypatumus. Kai kurie tėvai nori, kad šešiametis Šekspyro sonetus skaitytų, ir pyksta. Reikėtų neduoti netinkamos amžiui literatūros, nes tai tikrai atmuša norą skaityti.
Beje, amžiaus tarpsniai irgi yra tik gairės, nes jeigu vaikas pradėjo skaityti trejų, tai šešerių jis jau ir Harį Poterį gali skaityti, jam visiškai nereikia lengvos paveikslėlių knygos, nes jis jau trejus metus skaito.
Bet kitam vaikui, kuris tik pradėjo skaityti, jokiu būdu nereikia priekaištauti, kad „žiūrėk, Augustas jau Harį Poterį skaito, o tu čia leliukų knygeles...“ Kiek tas vaikas norės skaityti, jeigu tėvai, užuot pasidžiaugę, šaiposi iš jo? Tėvams atrodo, kad taip jie motyvuoja, bet yra priešingai“, – teigia A. Landsbergienė ir primena bene svarbiausią taisyklę: kad vaikai susidomėtų knygomis, jie turi matyti skaitančius tėvus.
„Jeigu aš sėdžiu su pultu prie televizoriaus ir vaikui sakau „eik skaityk“, tai ką? Vaikus moko pavyzdys, o ne mūsų ištartos frazės“, – įsitikinusi A. Landsbergienė.
