Gyvenimas

2020.01.24 16:37

Marius Čepulis. Viduržiemis

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.01.24 16:37

Ankstyvas rytas. Blausi rausva saulė lenda iš už sustingusio miško. Puraus sniego pusnyse spingsi smulkučiai ledo kristaliukai. Primenu: sniegas – tai smulkių ledo kristalų visuma, dažniausiai būna baltos spalvos, palietus šaltas. Iš lipnaus sniego galima lipdyti sniego senį su sniego boba. Seniai seniai sniegu būdavo nuklota visa žemė.

Taip pat seniai seniai ledu būdavo padengti ežerai, upės ir net jūra. Žiema – toks metų laikas, kai būdavo ledo, sniego ir būdavo šalta.

Taigi, saulė išlindo iš už užšalusio miško. Baltoje dykynėje po pusnis braido kelios stirnos, bandydamos atsikasti giliai po sniegu pasislėpusius žolės lapelius. Iš pusnies išlenda nedidelio paukščio galva.

Vėliau pasirodo ir visas apvalainas sparnuotis. Pasipurto, pašiaušia plunksnas ir pradeda kapstytis. Po kiek laiko pasirodo jo kaimynė, tada dar ir dar viena. Kurapkos sėkmingai pernakvojo šiltuose sniego pataluose ir pradėjo naują žiemos dieną. Viena jų suklūsta – tolumoje cimpina rudoji. Kurapkos dingsta sniege. Jei plėšrūnas prieis arčiau, jos šaus į orą ir nuskris. Bet lapei kurapkos nerūpi.

Lapė išgirdo po sniegu krebždant pelėną. Kelias sekundes ilgasnapė nustatinėja garso kryptį, tada šuolis viršun ir nieko neįtariantis stagarą graužiantis pelėnas staiga prispaudžiamas sunkių aštrianagių kojų, o dar po akimirkos jo gyvybė užgęsta lapės nasruose. Užkandusi rudoji nucimpina miškan, palikdama lygią pėdučių eilę.

Pagriovyje stabteli netoli apšerkšnijusios barsukų urvo angos. Pauosto ir patraukia į bundantį, nuo speigo pokšintį mišką. Primenu: seniai seniai būdavo taip šalta, kad medžiai nuo šalčio skilinėjo, keldami skardų toli sklindantį garsą.

O tame urve giliai po žeme lapų ir žolių patale saldžiai snaudžia dryžuotasis su pačia. Bet nežinia, ar dėl to, kad lapė šalia praslinko, ar dar dėl kažko kito, dryžuotoji ponia pabunda. Kurį laiką markstosi ir žiovauja.

Truputį pasikaso ir, palikusi snaudžiantį vyrą, nušleivoja urvo angos link. Barsukė iškiša galvą iš urvo ir prisimerkia nuo užplūdusios šviesos bei spingsėjimo. Lauke baisiai žvarbu, nemalonu, drėgną nosį tuoj pat pradeda gelti ir traukti.

Apsipratusios akys pamato jos pačios šešėlį ir barsukė neria atgal, kur šiltai parpia jos sugyventinis. Tada krenta ant to paties šono ir užmiega, svajodama, kad jau greit pavasaris, greit pabus riebios skanios varlės, o minkštoje žemėje bus galima prisirausti gardžių šaknelių bei dar gardesnių grambuolių lervų.

Va taip būdavo seniai seniai, kai žmonės sniege angelus paišydavo, o išsiilgę pavasario bėgdavo prie barsuko urvo ir stebėdavo, ar yra jo pėdsakų. Jei pėdsakų būdavo, tada žinodavo, kad barsukas apsivertė ant kito šono ir dar ilgai žiema nesibaigs. O jei barsukas, išsigandęs savo šešėlio, lįsdavo urvan, tai vadinasi greit saulalė svietą pabudins.

O dabar sniego nėra, pėdsakų nepažiūrėsi, o ir barsukas beveik kasnakt laukan išlenda. Ir pranašauti to pavasario jam nereikia, kai viduržiemį žalčialunkiai su žibutėmis irgi lazdynais žydi.

Kai skraido citrinukai, vaikšto išsibudinę ežiai, ropinėja driežai ir net šliaužioja gyvatės. Kai laukuose girgsi žąsys, klykauja gulbės ir gervės. Naktimis duetus traukia naminės pelėdos. Dienomis soduose ir parkuose visu garsu gieda didžiosios zylės, jiems pritaria balsingieji bukučiai ir prisijungia mėlynosios zylės su juodaisiais strazdais.

Net geniai jau būgnyti pradeda. Žvėrims gerai – daugiau maisto, juos sunkiau pastebėti. Va tik vargšai baltieji kiškiai nežino kur dėtis, nes iš tolo šviečia miškuose.

Toks nūnai tas viduržiemis. Pasimetę barsukai, pasimetusios ežeruose žuvys, pasimetusi gamta.

Ar dabar jau niekad žiemos nebeturėsim? Visko bus. Bus daugiau anomalijų, šaltų dienų, kai ilgai laikosi žema temperatūra mažės – žiema trumpės. Manoma, kad vasaros sausės, o „žiemomis“ iškris daugiau kritulių.

Vienas dalykas aiškus: prognozuoti, kas bus, realiai nebeįmanoma. Mes galime tik numatyti pasekmes. Pavyzdžiui, kiek dėl šiltos žiemos tiek vandenyje, tiek sausumoje peržiemos įvairiausių parazitų. Ir kiek nuo jų jau kentės žuvys, medžiai, paukščiai, žvėrys, ir, žinoma, mes.

Tad tradiciškai šeštadienį nueikit iki barsuko urvo, pažiūrėkit, kaip jis ten vartosi. Iš to jokių išvadų nepasidarysit, bet bent jau pasivaikščiosit pavasariniu viduržiemio mišku.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite