Gyvenimas

2020.01.24 11:42

Keturias dukras užauginusi mama laiką kartu vadina „žiauriai geru“: joms užaugus suprato, kad taip nebebus

LRT.lt2020.01.24 11:42

2020-ieji šalyje paskelbti Vaiko emocinės gerovės metais. Išsiugdyti saugumą visam gyvenimui, gerą emocinę būseną vaikui padeda ir kartu su šeima praleistas laikas. Koks buvimas kartu yra kokybiškas ir į ką atkreipti dėmesį pravartu, pataria Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus psichologė Giedrė Starkevičiūtė. O patirtimi apie praktines gyvenimo pamokas dalijasi keturių sėkmingų merginų mama Sigita Meškinienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Giedrė Starkevičiūtė:

Mokykimės iš vaikų. Vaikai iš prigimties turi savybę stebėtis, pažinti, džiaugtis paprastais dalykais, būti dabartyje. Kaip maži psichoterapeutai jie bando šia savybe užkrėsti ir kitus šeimos narius. Pažindami savo vaikus ir priimdami juos tokius, kokie yra, patys augame, prisimename tai, kas buvo pamiršta, užslopinta, o gal net neatrasta.

Tėvai paprastai didelį dėmesį skiria vaiko fizinei sveikatai, ugdymui, tačiau emocinė sritis apleidžiama iki neiškyla problemos. Gyvenimo tempas, aukšti reikalavimai verčia skubėti, bendravimui skirtas laikas trumpėja. Pabuvimas su vaiku, džiaugsmas dabarties akimirka tampa sunkiai realizuojama užduotimi.

Prisiminkime, kad dabarties išgyvenimas ir suvokimas padeda jausti laimę, sumažina nerimą, stiprinti emocinį ryšį ne tik su artimaisiais, bet ir su išoriniu pasauliu. Akimirkos išgyvenimu ir įsisąmoninimu paremta ir viena iš paplitusių psichoterapijos krypčių, tuo remiasi įvairios nerimo mažinimo, depresijos įveikimo technikos ir metodai.

Sigita Meškinienė:

Suaugusiam labai sunku tai, kas lengva mažam vaikui – gyventi dabartimi. Atsimenu vieną man atmintin įstrigusį pasivaikščiojimą su trejų Barbora – tada pagalvojau, kad dar geresnis pasivaikščiojimo partneris tegali būti tik Dievas. Tokių metų vaikas visą dėmesį sutelkia į dabartį, klausinėja: kas čia? O kas čia? Prisimenu, kaip susizgribau išlįsti iš to savo amžino susirūpinimo dalykais (lyg tai ką keistų) ir pasižiūrėti į kaštonus, antis prūde, į rudens lapus, pasidžiaugti dabartimi, momentu.

Taigi, buvau mokinė savo vaikų. Mokinė mokytis laimės iš to, kas yra. Tai tikrai buvo žiauriai kokybiškas laikas abiem pusėm, to neduos jokia karjera, jokie pinigai, anei pažintys. Tai pats geriausias brendas.

Beje, esu įsitikinusi, kad kokybiškas laikas su vaiku turi būti geras ir man. Tai yra jis nebus kokybiškas, jei stengsiuosi padaryti gerą tik vaikui. Tokie tėvai vėliau kartoja, kiek daug vargo, kol užaugino, ar net jaučiasi aukos.

Giedrė Starkevičiūtė:

Buvimas kartu yra daugiau nei vien fizinis buvimas šalia. Būkime iš tiesų kartu. Siekdami išugdyti sveiką asmenybę, pasitikinčią savimi ir aplinkiniu pasauliu, tėvai turėtų puoselėti pozityvų emocinį santykį. Tokį santykį sustiprina buvimas kartu, kai vaikas jaučiasi girdimas, pilnai atliepiami jo poreikiai. Tai gali būti tam tinkama abiem pusėms priimtina veikla. Pasaka, žaidimas, piešimas, išvyka gamtoje ar bet kuri kita veikla, kuri ir vaikui ir tėvams kelia pozityvius išgyvenimus, sustiprina bendrystės jausmą.

Jei bendra veikla nėra nuoširdi, vaikas tai greitai pajus. Atkreipkime dėmesį, ar sau malonios veiklos neprimetame. Tokiu atveju vaikas geriausiu atveju tik prisitaikys prie tėvų, bet įsisąmonins žinią, kad jo paties jausmai ir interesai mažiau svarbūs. Greičiausiai šis įsitikinimas lydės ir suaugus. Norėdami, kad jūsų sūnus ar dukra tinkamai priimtų ir pažintų suaugusiųjų pasaulį, svarbu pirmiausia nuoširdžiai pažinti ir priimti jo.

Sigita Meškinienė:

Piešdavau kartu su dukromis, kad skaitytųsi. Turim didelį senovinį stalą, susidėliodavom guašą, teptukus, flomasterius, viską, ką turėjom, ir piešdavom kartu. Mergaitės man sakydavo: „Mama, jei tu nepieši, tada nesiskaito.“ Nesiekėm jokio rezultato ar būti viena už kitą geresnės, nebuvo konkuravimo. Tiesiog piešėm, rengėm namų parodas, leidom namines knygas.

Skaitydavom. Tiek tėtis, tiek aš. Ir tai buvo labai malonu, jokia pareiga ar auklėjimas. Modernūs tekstų kūrėjai, tie, kurie rašo vaikams, tikrai pagalvoja ir apie tėvus – abiem pusėm yra ko pasimokyti. Dar kartu visi dainuodavom, giedodavom. Spontaniškai kažkuri užveda, o visi tęsia...Visa šeima. Iš to laiko prisimenu vaikų nuolatinį džiaugsmą. Tai labai medatyvus darbas, užvis svarbiau tokiu metu niekur neskubėti, nepamokslauti. Kai vaikai paaugo, teko visą šitą laikotarpį paleisti, suprasti, kad daugiau to nebebus. Bet bus kitaip.

Giedrė Starkevičiūtė:

Aukime kartu su vaikais. Tėvų laukia naujos užduotys vaikui augant, visų pirma – neslopinti ir netrukdyti keistis. Jeigu atsiskyrimui neleisime vykti natūraliai, nepriklausomumo ir laisvės poreikis jauną žmogų nuo mūsų tik atitolins. Augant ir bręstant suvokimas, atsakomybė, o tuo pačiu ir nepriklausomumas neišvengiamai didėja. Labai svarbu, kad tėvų reikalavimai ir elgesys keistųsi, kaip keičiasi ir pats vaikas, jo poreikiai.

Į tai derėtų itin atkreipti dėmesį paauglystėje. Paauglio asmeninių ribų plėtimas be abejonės kelia nerimą arba nepasitikėjimą dėl išorinio pasaulio iššūkių. Bet juk po tuo slypi pačių tėvų baimės. Tik leidimas jaunam žmogui gyventi savo gyvenimą, skatinimas ieškoti ir palaikymas sudėtingais periodais stiprina jo pasitikėjimą savimi ir užtikrina pagarba grįstus tarpusavio santykius su artimaisiais.

Sigita Meškinienė:

Vaikams augant, kokybiško laiko sąvoka kinta. Jie daugiau laiko praleidžia su draugais. Bet mergaitės nenustojo būti atviros, pasakodavo apie mokyklą, mokytojus, draugus, pamokas, įvykius.

Dabar, kai jos jau suaugusios, to laiko kartu mažai teliko. Bet nežmoniškai smagu šeštadienio rytą, kai tik išpuola, su kavos puodeliais rankose iki pusiaudienio pusryčiauti arba pietauti iki vakaro, arba vakarieniauti iki nakties. Labai gerai atsimenu tą momentą, kai suvokiau, kad tai yra brangiausias laikas, kad tai ir yra laimė. Būna, kad visi kalbam, visi klausom, juokiamės ir tada supranti, kad visiškai nieko netrūksta, net jeigu ir trūksta labai daug ko... tiesiog tai tampa nebesvarbu. Svarbu būti.

Giedrė Starkevičiūtė:

Puoselėkime ritualus. Vaikas augdamas šeimoje perima tėvų vertybes, tokias kaip bendrumo jausmas, emocinė šiluma, palaikymas, pasitikėjimas, pagarba šeimos, giminės tradicijoms. Įvairūs ritualai, bendri įpročiai, šventės, sutinkamos šeimos rate, suteikia galimybę jausti laimę, saugumą, tvirtėja savasties, tapatumo jausmas. Suaugus tos pačios tradicijos perkeliamos ir į savo šeimą. Jei vaikas turėjo galimybę jausti džiaugsmą, laimę sutikdamas šventes šeimoje, tai siejasi su geromis emocijomis, net ir suaugęs saugos šiuos prisiminimus ir jie gali tapti atrama, kai tos šeimos nebelieka ar gyvenimas susiklosto ne taip, kaip tikėtasi.

Sigita Meškinienė:

Dabar grįžta viskas, kas buvo to nuostabaus vaikystės laiko dovanota. Džiaugiuosi, kad išsaugojom tradiciją susitikti per Kūčias vien tik šeima (Kalėdos būna skirtos ir giminaičiams), ir tai, sakyčiau, labai intymus laikas, kuriam ilgai ruošiamės visa šeima, jis būna tiesiog mistinis.

Manau, kad vis dar vaikas laikomas mažiau žmogumi, mažiau vertu pagarbos. Ar nevertėtų tą santykį jau dabar pradėti gerinti? Man taip gera žiūrėti autobuse į paauglius su ausinukais, kai pagalvoji, jie tik stengiasi pabėgti į savo susikurtą erdvę, į harmoniją, gera žiūrėti į tyliai sau žaidžiantį trimetį, juk vaikas turi teisę į savo vienatvę. Penkerių mano vyresnioji su knygelėmis palįsdavo po lova ir tą erdvę ir laiką vadindavo laboratorija. Ji buvo ten su savo mintimis, nesuplanuotomis mamos ar tėčio. Gera, kai prekybos centre sutinki mamą ar tėtį, kurie viską taip kantriai aiškina savo dviem mažamečiams, be jokio riksmo ir nekantros. Beje, atrodo, kad tokių kantriųjų ir sąmoningųjų daugėja.

Giedrė Starkevičiūtė:

Vaikai atkartoja šeimos modelį. Norint užauginti sveiką, stiprią asmenybę, gebančią mylėti save ir kitus, tėvams pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į save, būti pasiryžusiems save keisti pirmiausiai. Svarbu neužmiršti ir vaiko unikalumo, išskirtinumo, rodant pavyzdį, palaikant, padėti jam pačiam formuoti pasaulį, atitinkantį jo paties ir visuomenės vertybes. Juk veikia ne tiesioginis vaiko auklėjimas, patarimai, nurodymai, o tėvų pavyzdys, jų gyvenimas.

Kartais į specialistus kreipiamasi pagalbos dėl vaiko elgesio, tačiau paaiškėja, jog elgesio modeliai panašūs. Per tėvų rodomą pavyzdį vaikas pažįsta pasaulį pirmiausiai, jį atkartoja. Išimčių būna, tačiau tokie atvejai kur kas retesni. Kai vaikystėje mato nuolatinius konfliktus ir dėl to kenčia, yra tikimybė, jog pasirinks priešingą modelį: savo šeimoje puoselės pagarba, palaikymu ir emocine šiluma grįstus santykius. Bet dažniausiai bendravimas šeimoje, elgesys, vertybės, tradicijos perduodamos iš kartos į kartą.

Štai jeigu didžiausią atsakomybę šeimoje prisiėmė mama, o tėvo nedalyvavo vaiko gyvenime, formuosis suvokimas, kad toks ir turi būti šeimos santykis. Jei vaikas matė alkoholį vartojančius tėvus, vyravo įtampa, nepagarba ir smurtas, tai didelė tikimybė, kad suaugęs taip pat ar panašiai gyvens. Ypač svarbūs pirmieji vaiko gyvenimo metai, kai formuojasi bazinės asmenybės savybės, paremtos santykiu su tėvais ir šeimoje vyraujančiu elgesiu, jausmais.

Sigita Meškinienė:

Sakyčiau, kad ne vaikus reikia auklėti, o save. Keistis pačiam sunkiau nei auklėti kitą. Man visiškai neužkliuvo mūsų keturių dukrų paauglystės laikotarpis. Kai tu žmogui leidi būti paaugliu, tai jis juo išsibūna ir viskas. Nesakau, kad išvengėme problemų. Tiesiog priėmiau tai kaip jautresnį laikotarpį.

Ir kur čia tragedija? Tragediją padarom mes, suaugusieji. Žiūrėkime savų nuodėmių ir iš jų gelbėkimės, o vaikai, laikui bėgant nusižiūrės, jie labai daug ką nusižiūri, tik mums sunku tai pripažinti. Tėvystei reikia subręsti, užaugti, dažnai reikia mokytis iš vaikų, įsiklausyti, atidėti savo nuostatas, įsitikinimus, – gal jie nėra jau tokie geležiniai, kaip mums dažnai atrodo. Šiandien dukroms sakau: pasiimkit iš manęs, ką daviau gero, o blogo (tikrai padariau ir nemažai klaidų) neimkit, ir kai tik galėsit, atleiskit. Ir dažnai pakartoju: aš tiesiog su jumis gerai praleidau laiką. Ir viskas.

Taip pat skaitykite