Gyvenimas

2020.01.24 05:30

Priklausomybių reabilitacijos centre gyvenusi vienuolė: manęs klausė, ar kada buvau „susišovusi“

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.01.24 05:30

„Sese, o tu buvai kada „susišovus“ (suprask, susileidusi intraveninių narkotikų)?“ – paklausė manęs besigydantis narkomanas. „Ne“, – atsakiau. „O juk nežinai, gal „susišautum“ ir būtų aleliuja!“ – pažintį su priklausomybių reabilitacijos centro pacientais prisimena vienuolė Juozapa. Iki šiol maniusi, kad tokius asmenis išskiria visuomenė, atlikusi mokslinį tyrimą apie priklausomybes ji suprato – į „normalius“ ir „priklausomus“ jie skirstosi patys.

„Kai sugalvojau magistrinio darbo temą, buvau tikra, kad apsigyventi priklausomybių reabilitacijos įstaigoje man niekas neleis“, – pasakojimą apie 16 mėnesių trukusį mokslinį tyrimą pradeda sesuo Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF.

Visgi leidimą atlikti tyrimą ten, kur gyvena priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų ar kompulsyvaus lošimo besigydantys žmonės, ji gavo ir netrukus suprato, kad trauktis nebėra kur. „Daug kas mano gyvenime išeina netyčia“, – šypteli Juozapa. Tik sėkmingai apsigynusi darbą ir įgijusi Vytauto Didžiojo universiteto magistro diplomą, ji iš profesorių išgirdo, kad mažai kas tikėjo Juozapos tyrimo sėkme.

Liko be asmeninių daiktų

Atvykusi į priklausomybių reabilitacijos centrą, sesuo Juozapa pasiryžo gyventi taip, kaip gyvena įstaigos pacientai. Nors narkotikų testas Juozapai nebuvo atliktas, kitų išimčių niekas nedarė – tik atėjus, budėtojas iš karto paėmė vienuolės daiktus. „Lyg atsiprašydamas jis įspėjo, kad turės apžiūrėti mano daiktus. Paėmė viską: knygas, kompiuterį, pinigus, vaistus, dokumentus. Žinojau, kad taip turi būti, kad tokia tvarka, bet vis tiek buvo labai baisu. Apėmė jausmas, lyg kažkas stebėtų mano gyvenimą ir spręstų, ar jis legalus“, – portalui LRT.lt pasakoja sesuo Juozapa.

Aš jų nebijojau, nekėliau jiems jokių reikalavimų ir stengiausi visas jų autentiškas asmenines patirtis priimti kuo pagarbiau.

Antropologinio tyrimo tikslas – kuo giliau įsiskverbti į tyrimo lauką ir tapti vienam iš tiriamųjų. Toks būdas padeda geriau juos suprasti ir pamatyti ne iš viršaus ar išorės, o iš vidaus, pasakoja priklausomybių reabilitacijos centre apsigyventi nutarusi vienuolė. „Vos po trijų ten praleistų dienų supratau, kad į savo tiriamą lauką patekau sėkmingai. Pacientai mane priėmė kaip savą, nors iš karto prisipažinau, kad tokių priklausomybių, kaip priklausomybes supranta jie, neturiu“, – pasakoja socialinės antropologijos magistrė.

Baimę keitė saugumo jausmas

Priklausomybių reabilitacijos įstaigos gyventojų darbotvarkė griežtai ribota. Jie privalo laikytis nustatytų taisyklių, dalyvauti rytinėje ir vakarinėje maldoje, negali bendrauti su žmonėmis, su kuriais yra užmezgę nesaugų ryšį, o išeiti jiems leidžiama vos porą kartų per savaitę. „Po keturių su reabilitacijos centro gyventojais praleistų dienų susiruošėme į parduotuvę. Kokius keturis sykius jie vis skaičiavo ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl kompanijoje vienu asmeniu per daug. Pasirodo, jie mane tiesiog savaime priskaičiavo kaip savą“, – prisimena sesuo Juozapa.

Iki tyrimo pradžios įsitikinusi, kad apie priklausomus asmenis neigiamų nuostatų neturi, Juozapa pati nustebo, kad apsigyvenusi reabilitacijos centre pajuto baimę. „Pačioje pradžioje sėdėjau kambaryje ir suvokiau, kad bijau išeiti. Bijojau priklausomų, nes visuomenė kartojo, kad jų reikia bijoti, kad jie – atgrasūs, pavojingi. Visgi greit pajutau ramybę ir saugumą. Kai ėjome į parduotuvę, vienas vyras visą laiką laikėsi nuo manęs per pusantro žingsnio. Galvojau, kas jam yra, ko jis taip arti eina... Tik paskui supratau, kad jis mane saugojo, nes tame rajone, kuriame vaikščiojome, moterims išties nesaugu“, – prisimena sesuo Juozapa.

Pirmą kartą per dešimt vienuolystės metų atsidūriau ten, kur buvo visiškai nesvarbu, kad esu vienuolė.

Vienuolė svarsto, kad santykį su priklausomais asmenimis jai pavyko užmegzti todėl, kad ji nuoširdžiai stengėsi juos suprasti. „Visuomenė nuolat jiems kartoja, kokie jie turėtų būti arba kokie jie nėra. Jie ir patys tai žino, todėl aš jiems paaiškinau, kad tiesiog noriu juos suprasti ir tą patį padėti padaryti kitiems. Aš jų nebijojau, nekėliau jiems jokių reikalavimų ir stengiausi visas jų autentiškas asmenines patirtis priimti kuo pagarbiau“, – sako sesuo Juozapa.

Vis dėlto išsyk suprasti priklausomybes besigydančius asmenis lengva Juozapai nebuvo, koją kišo specifinis jų slengas. Lietuvių filologijos išsilavinimą turinti vienuolė sako iš pradžių sunkiai supratusi jų kalbą. „Atrodo, kalba lietuviškai, bet nieko negali suprasti. Pradžioje tiesiog tampydavau ką nors už rankovės ir vis klausdavau, kas ką pasakė. Savo magistro darbe net sudariau žodyną, nes kitaip dėstytojai nebūtų supratę, ką su informantais kalbėjome“, – šypsosi Juozapa.

Vienuolės statusas niekam nerūpi

Apsigyvenusi priklausomybių reabilitacijos centre, vienuolė Juozapa gilinosi, koks yra priklausomų asmenų identitetas, kaip jie save suvokia, kuo save laiko: „Visada buvau tikra, kad visuomenė stigmatizuoja ir atstumia priklausomus asmenis, dėl to atsiranda atskirtis ir tiems žmonėms tampa sunkiau integruotis. Vis dėlto per tyrimą supratau, kad jie patys save ir kitus skirsto į „priklausomus“ ir „nepriklausomus“.

Pirmą kartą per dešimt vienuolystės metų atsidūriau ten, kur buvo visiškai nesvarbu, kad esu vienuolė. Nors iki šiol visur būdavau dėl to pastebima ir išskiriama, priklausomybių reabilitacijos centre vienintelis svarbus dalykas buvo tai, kad aš nepriklausoma“, – kalba Juozapa.

Kažkodėl esame įpratę priklausomybę sieti su laisve ar palaidu gyvenimo būdu, bet iš tiesų priklausomi žmonės labai kenčia.

„Čia Juozapa, ji – nepriklausoma“, – taip vienuolę vieni kitiems pristatydavo priklausomi asmenys, su kuriais ji sėdėdavo bendrame pokalbių rate. Kartą ji paklausė Jono (siekiant išlaikyti tyrimo dalyvių anonimiškumą, visų vardai pakeisti), ar sveikstantiesiems šie ratai svarbūs. „Taip, žinok, mes be ratų negalim“, – atšovė priklausomybę besigydantis Jonas. Tokių anekdotinių situacijų, kai Juozapai šnekant vienokia tema, reabilitacijos centro pacientai juokais kalbą pasukdavo apie narkotikus, pasitaikydavo ir daugiau, tikina vienuolė.

Nors, kaip pati sako, ten verda įprastas gyvenimas – žmonės gyvena, meldžiasi, bendrauja, žaidžia krepšinį, išeina parūkyti – tarp priklausomybės reabilitacijos centro pastato sienų tvyro niekad neišsisklaidanti kančia. „Kažkodėl esame įpratę priklausomybę sieti su laisve ar palaidu gyvenimo būdu, bet iš tiesų priklausomi žmonės labai kenčia. Vienas vaikinas sakė pavydintis sunkiomis ligomis, pavyzdžiui, vėžiu sergantiems ligoniams. Kai paklausiau kodėl, atsakė, kad jie bent jau turi vaistų“, – pasakoja sesuo Juozapa.

Tie, kuriems pasiseka pakeisti mintis, atrasti tikėjimą ir iš naujo surasti save, ima dėkoti už savo ligą.

Gyvendama priklausomybių reabilitacijos centre ji pamatė, kad ten praleistas laikas ligoniams padeda kitomis akimis pažvelgti į savo ligą. „Pradėję reabilitaciją daug kas turi iliuzijų, kad problema yra alkoholis arba narkotikai, kad pakaks nevartoti ir viskas bus gerai. Deja, to nepakanka. Reabilitacijoje siekiama savęs, priklausomybės ir gyvenimo sampratos kaitos, mąstymo ir įpročių pokyčių. Pastebėjau, kad priklausomiems labai sunku pripažinti, kad jie serga, kad jų priklausomybė yra liga. Vis dėlto atėję manydami, kad priklausomybė – neįveikiama problema, ilgainiui kai kurie pradeda ją suvokti kaip malonę ir dovaną, kad ir kaip kontroversiškai tai skambėtų.

Jeigu pavyksta, priklausomybes besigydantys ligoniai supranta, kad jų liga yra jų gyvenimo dalis, per kurią ateina ir daug gerų dalykų. Tie, kuriems pasiseka pakeisti mintis, atrasti tikėjimą ir iš naujo surasti save, ima dėkoti už savo ligą. Vienas vaikinas man net sakė: „Žinai, jei ne mano liga, taip ir būčiau numiręs būdamas toks maumas.“ Kitas stebėjosi atradęs norą mokytis, nors anksčiau apie studijas niekad negalvojo“, – pažintis su iš priklausomybių besivaduojančiais žmonėmis prisimena sesuo Juozapa.

Man buvo nelengva matyti, kaip priklausomybės sudaužė žmonių gyvenimus, juos išniekino, atėmė sveiką protą.

Įstaiga, kurioje ji atliko tyrimą, buvo religinė, tačiau ten besigydantys asmenys nebūtinai turi būti tikintys. Daugelis iš jų buvo nominalūs katalikai, priėmę Krikštą ar Sutvirtinimą, tačiau religijos nepraktikuojantys. „Vienas vyras man pasakojo, kad dalyvaudamas ryto ir vakaro maldose galvoje „sukdavo“ pornografinius vaizdelius. Taip jis tarsi priešinosi sistemai, nes nenorėjo būti, kaip pats sakė, dar viena maldą kartojančia beždžione.

Vis dėlto po kurio laiko jis atrado Dievą ir nutarė priimti Krikštą. Kadangi buvo lošėjas, sakė, leido sau sudaryti paskutines lažybas – susilažino su Dievu, kad jam viskas susiklostys gerai“, – dabar pokalbius su nuo priklausomybių besigydančiais asmenimis Juozapa prisimena su šypsena.

Liūne skandina ir artimuosius

Buvusių narkomanų nebūna, yra tik šiuo metu nevartojantys narkomanai arba sveikstantys priklausomi, sako sesuo Juozapa, todėl ir atkrytis laikomas kone natūraliu sveikimo nuo priklausomybės procesu. „Sutikau labai nedaug tokių, kurie reabilitacijos įstaigoje lankėsi pirmą sykį. Pavyzdžiui, 36-erių Mykolas nuo 16-os yra priklausomas nuo heroino. Pasakojo kilęs iš geros šeimos ir pabandęs tik iš smalsumo, bet užsikabino tiek, kad, mums besikalbant, jis net keliolika kartų pakartojo: nuėjau į reabilitaciją, atbuvau, išėjau, atkritau. Nuėjau, išėjau, atkritau...“ – pasakoja sesuo Juozapa.

Kaip sakė Mykolas, nėra nieko blogiau, kai priklausomas turi mylimąjį, nes tada skęsta ne tik jis pats, bet ir skandina kitą.

Po pokalbių su tyrimo dalyviais Juozapa prisipažino ne kartą verkusi. Emociškai pervargusi ir išsunkta kartą ji net skambino profesoriui ir sakė, kad pradėto tyrimo greičiausiai nebepabaigs. „Ten nuėjusi, pamačiau viską iš arti, pajutau visų baisybių mastą, nors iš tiesų tai buvo tik nedidelė ledkalnio viršūnė. Man buvo nelengva matyti, kaip priklausomybės sudaužė žmonių gyvenimus, juos išniekino, atėmė sveiką protą...

Kai kurie pasakojo, pradėję blaivėti, du mėnesius girdėdavo balsus, kiti sakė, kaip iš namų tempė auksą, užsiiminėjo prostitucija, vogė... Tuo metu jie sakė nesupratę, ką daro, nes jiems tiesiog reikėjo pinigų. Buvo skaudu girdėti, kaip priklausomybė sujaukia santykius su artimaisiais. Kaip sakė Mykolas, nėra nieko blogiau, kai priklausomas turi mylimąjį, nes tada skęsta ne tik jis pats, bet ir skandina kitą“, – prisimena sesuo Juozapa.

Supratau, kad, nors priklausomi žmonės labai mandagūs ir šaunūs, jų mąstymas visai kitoks.

Ji sako tiems žmonėms pykčio nejautusi, tik gailestį. „Klausydamasi tokių istorijų suvokiau, kad tie žmonės yra nelaimingi, kad baisiai kenčia. Žinoma, būdama ten mačiau jų perspektyvą, todėl suvokiu, kad toks mano vertinimas yra subjektyvus. Apie žmones, kurie nukentėjo nuo priklausomų asmenų, reikėtų kalbėti atskirai“, – sako vienuolė.

Priklausomybių reabilitacijos centre ji su pertraukomis gyveno visą mėnesį. „Praėjus pirmajai savaitei, sėdėdama pokalbių rate, pranešiau, kad kuriam laikui važiuoju namo. „Tai pasveikai, kad išvažiuoji?“ – nusijuokė vienas pacientas. „Man atrodo, tuoj grįš, atkris“, – paantrino kitas“, – prisimena Juozapa.

Tikslas – viena blaivybės diena

„Kartą reabilitacijos centro pacientams pasakojau, kad, kai gydytojai man iš venos ima kraujo, vienoje rankoje niekada neranda, kur įdurti, o kitoje pataiko tik iš šešto karto. Prie manęs sėdėjęs bernelis tik žvilgt į mano ranką, sako „eik tu, iškart šaučiau“. Tą akimirką man net kojas pakirto, išsigandau. Supratau, kad, nors priklausomi žmonės labai mandagūs ir šaunūs, jų mąstymas visai kitoks. Jų galva pilna minčių, kokių mums niekada nekiltų.

Vilties jiems teikia net maži laimėjimai, o ir tikslą jie turi tik vieną – išbūti blaiviam vieną dieną.

Pavyzdžiui, vienas vyrukas pasakojo su seserimi nuėjęs papietauti į piceriją ir negalėjęs atitraukti akių nuo prie gretimo staliuko alų geriančių lankytojų. Priklausomi žmonės juk negali užsidaryti ir negyventi gyvenimo, tačiau jiems tikrai labai sunku, reikia tvarkytis su nuolat aplink iškylančiomis asociacijomis ir dirgikliais“, – sako sesuo Juozapa.

Priklausomi žmonės išgyvena nuolatinę kovą ir turi mokytis kontroliuoti mintis. „Vilties jiems teikia net maži laimėjimai, o ir tikslą jie turi tik vieną – išbūti blaiviam vieną dieną. Kiekviena diena jiems yra laimėjimas. Jie tas dienas skaičiuoja, anoniminiai alkoholikai net turi žetonus, žyminčius jų blaivybės trukmę. Jie skirti tam, kad žvilgtelėję pamatytų, kiek jau pavyko išbūti blaiviems: mėnesį, tris, šešis, metus...“, – pasakoja sesuo Juozapa.

Knyga „Vienuolė ir niūchai

Juozapa iki šiol palaiko ryšius su priklausomybių turinčiais asmenimis, su kuriais susipažino tyrimo metu. Susitikimai dažnai būna nuotaikingi. „Jie manęs vis klausia: tai parašysi apie mus knygą? Vadinsis „Vienuolė ir niūchai“, – šypteli Juozapa. Ir nors knygos kol kas rašyti nežada, patirtimis ir prisiminimais iš priklausomybių reabilitacijos centro Juozapa dalijasi mielai.

Vienuolė viliasi, kad galbūt kitiems tai leis suprasti, jog priklausomi žmonės yra ligoniai, kuriems reikia pagalbos. „Aš daug ko su jais išmokau ir esu labai dėkinga, kad galėjau prisiliesti prie jų gyvenimų, kad jie manimi pasitikėjo. Žinau, kad esu jiems brangi, kad mūsų santykiai yra tikri. Nors dabar susitinkame tikrai retai, aš juos labai palaikau, už juos sergu ir džiaugiuosi, sužinojusi, kad jų gyvenimuose po juodo laikotarpio pagaliau vyksta išties gražūs dalykai.“

Mokslinį tyrimą priklausomybių centre atlikusi sesuo Juozapa: jausmas, lyg kažkas žiūri į tavo gyvenimą ir sprendžia, ar jis legalus