Net ir su iš pažiūros paprastomis psichologinėmis problemomis pas pasichoterapeutą atėjęs žmogus – tarsi savotiška revoliucija visuomenėje. Taip LRT RADIJO laidos „Darbas – ne vilkas“ pašnekovas, psichiatras, psichoterapeutas Liudvikas Lazauskas teigia dėl to, kad problema pradedama spręsti ją įvardijus, o problemą materializuoti gali padėti būtent specialistas.
L. Lazauską kalbina LRT RADIJO laidos „Darbas – ne vilkas“ vedėjas Marijus Mikutavičius.
– Kaip jūs pats apibūdintumėte savo profesiją? Ką daro psichiatras?
– Ši profesija – kaip ir visos kitos gydytojų profesijos, tik galbūt mistifikuota. Tai ankstesnių laikų palikimas – ta aplinka buvo stigmatizuota, žmonės išgąsdinti. Kreipimasis į psichiatrą skamba šiek tiek „neskaniai“, kad su manimi netvarka. Jeigu netvarka su ranka, koja, tai pateisinama, o jeigu bėda su psichika, žmogus atrodo iškritęs iš konteksto, kažkuo nenormalus.
– Mes nestabilios psichikos žmones net vadiname „psichais“ – nežinai, ką jis padarys, yra nekontroliuojamas ir galbūt pavojingas. Galbūt todėl mes į tai jautriai reaguojame?
– Palyginti mūsų geografinę platumą su labiau į Vakarus, skirtumas labai didelis. Man patiko Vido Bareikio pasakymas, kad tai yra „psichohigiena“. Jeigu žmogus eina maudytis į pirtį, naudojasi dušu, jis nuplauna savo kūną, bet kalbėti apie savo psichikos higieną nėra priimtina. Šis terminas labai gražus ir tinkamas, nuraminantis, kad tai tėra higienos poreikis.
Psichiatro profesija – medicininė sritis. Iš psichiatro laukiame vaistų, bet faktiškai didesnė dalis apima psichikos higieną. Yra dvi profesijos – psichiatro ir psichoterapeuto. Kai kalbame apie proto higieną, didesnį vaidmenį vaidina psichoterapeutas.
– Kaip jūs išvalote iš savęs juodus dalykus?
– Per meditaciją. Man nereikia net pusvalandžio – tai sugebu padaryti per 5 minutes.
Mano filosofija tokia – tai nėra liga, kuri žmogų suluošina. Tai signalas, kad jis kažką gyvenime daro ne taip. Kažkas gyvenime jį apriboja, atitraukia nuo darbų, veiklos, kontaktų. Mes ir kalbame apie tai, ką jis galėtų daryti kitaip.
– Man visada atrodė, kad tam reikia pastangų, susikaupimo, laiko.
– To išmokstama. Pačioje pradžioje meditacija atliekama 40–50 minučių tam, kad įgytum tam tikrų savybių, įsakinėtum sau garsiai ir mintyse. Galutinis rezultatas – „aš ramus“. Kad ramus būtum spragtelėjus pirštais, reikia daug valandų darbo. Galima išnaudoti akimirką ir sustojus prie sankryžos, laukiant, kol užsidegs žalia šviesa.
– Bet tai pavojinga – laukdamas prie šviesoforo gali pasinerti į nirvaną ir sudaryti kamštį.
– Tai ir yra skirtumas tarp profesionalo ir neprofesionalo. Jeigu aš pasinersiu į nirvaną, jūs net nesuprasite, kad aš nirvanos būsenos.
– Ar kartais galvojate, kad žmogus pas jus atėjo be reikalo?
– Bet kokiu atveju, jeigu žmogus ateina, yra didelis džiaugsmas ir savotiška revoliucija mūsų visuomenėje. Stereotipai, kad tai bėda, problema, sulūžęs žmogus, laužomi. Jeigu žmogus ateina ir kalbame, kaip jis gali išmokti kokių nors reikalingų įgūdžių, labai gerai.
Pasaulinė sveikatos organizacija yra apibrėžusi, kas yra psichikos liga. Mano filosofija tokia – tai nėra liga, kuri žmogų suluošina. Tai signalas, kad jis kažką gyvenime daro ne taip. Kažkas gyvenime jį apriboja, atitraukia nuo darbų, kažkokios veiklos, kontaktų. Mes ir kalbame apie tai, ką jis galėtų daryti kitaip.
Jeigu pasižiūrėsime istoriškai, Lietuva buvo slenkstis – kas tik nenorėjo per ją eiti. Šie dalykai vertė būti atsargiems, nepulti glėbesčiuotis su bet kuo.
Jeigu mes gyvename būste, žinome, kur yra jungtukai, virtuvė, tualetas, net užsimerkę galime ten nueiti. Įsivaizduokite, jus nugabena į kitą butą, įleidžia ir išjungia šviesas. Ką jūs darysite?
– Lauksiu, kol akys apsipras tamsoje, ištiesiu rankas ir lėtai vaikščiosiu.
– Būtent – apsiprasite su tamsa ir įjungsite kitus pojūčius, kad susiorientuotumėte toje erdvėje: uoslę, klausą, lytėjimą. Kai jūs įjungiate daugiau sensorių, skenuojančių aplinką, atrandate ir papildomų galimybių, ką galite nuveikti. Lygiai tas pats ir mūsų gyvenime.
– Kai pas psichoterapeutus lankosi jauni žmonės ir sako: aš neturiu nuotaikos, mane paliko mergina, aš jaunas ir nežinau, ką gyvenime veikti, pradedu abejoti, ar tai nėra mada, ar tai nedaro žmonių ištižėliais?
– Kiekvienam laikotarpiui – tam tikra psichoterapija. <...> Kol mūsų mintis sukasi galvoje ir mes jos neįvardijame, nematerializuojame, problemos neišspręsime.
– Lietuviai – gana užsidarę žmonės. Kaip jūs tai aiškinate?
– Yra keli reikšmingi dalykai. Vienas iš jų – geografinė vieta. Jeigu pasižiūrėsime istoriškai, Lietuva buvo slenkstis – kas tik nenorėjo per ją eiti. Šie dalykai vertė būti atsargiems, nepulti glėbesčiuotis su bet kuo, bet susidraugavus – vos ne iki mirties. Tam tikrų dalykų atnešė iš krikščionybė – ji truputį atribojo.
– Ar yra žmonių, kurie pas jus vaikšto labai ilgai? Kiek ilgiausiai jie vaikšto ir kodėl?
– Taip, penkerius metus. Jiems tai tampa tam tikru įpročiu, kaip mes išsiugdome įprotį eiti į sporto salę. Tai yra laikas sau – [jie gali] per mane tarsi pabendrauti su pačiu savimi.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
