Gyvenimas

2020.01.26 16:01

Kaip lietuviai Amerikoje milijonieriais tapo: valytojos darbas, kalėjimo kamera, tautiečių pavydas ir apkalbos

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.01.26 16:01

Milijonieriumi JAV tapusio Henriko Malūko amerikietiška svajonė išsipildė pradėjus vairuoti sunkvežimį, o ne įkūrus verslą – būtent tada vyras pajuto, ką reiškia patogus gyvenimas, kai nereikia blaškytis tarp kelių darbų. LRT TELEVIZIJOS laidoje „(Ne)emigrantai“ – iššūkių kupina Malūkų šeimos istorija, kurioje svarbų vaidmenį atlieka ir sūnus lenktynininkas, Malūkų pavardę garsinantis visame pasaulyje.

Lietuvoje apie Malūkų šeimą mažai kas yra girdėję, bet Jungtinėse Amerikos Valstijose tarp Ilinojaus lietuvių Daiva ir Henrikas Malūkai yra ryškiausios žvaigždės – milijonieriai su itin dramatiška istorija, kurioje – ir juodas vargas, ir svaiginanti sėkmė, ir netgi kalėjimo grotos.

„Daug skausmo, ašarų, nemigos naktų, bet kai pasižiūriu į viską atgal, galvoju, taip turėjo būti. Kaip sako, jei grįžtum atgal, ar darytum tą patį? Turbūt daryčiau, nes labai daug ko išmokau. Galiu savo vaikams, ypač dukroms, parodyti, kad mes, moterys, nesam tokios silpnos, galime daug ką padaryti“, – kalba Daiva.

18-metis Malūkų sūnus Deividas – taip pat žvaigždė. Jis – visoje Amerikoje ir kitose šalyse žinomas lenktynininkas. Prabangiame rajone netoli Čikagos gyvenantys milijonieriai neslepia, kad emigracijos kelyje patyrė skausmo ir ašarų, ypač, kai jų sūnus per lenktynes pateko į avariją, po kurios iš automobilio liko tik duženos.

Tačiau Daiva atvira – nei jai, nei jos šeimai dėl nieko negaila ir ne gėda. Milijonierė ji buvo ne visą gyvenimą – kai Lietuvos nepriklausomybės aušroje atvyko į Ameriką, moteris, kaip ir tūkstančiai kitų emigrantų, dirbo valytoja.

„Kai nemoki kalbos, ką daugiau darysi. Valiau namus, paskui, kai šiek tiek pramokau kalbą, prižiūrėjau vaikus, savaitgaliais dirbau padavėja. Teko viską daryti“, – pasakoja pašnekovė.

Būna, sako, čia jūsų „american dream came true“. Iš tikrųjų man gal ta „american dream“ išsipildė, kai pradėjau važinėti sunkvežimiu. Turi darbą, pavalgyti, šaltą, karštą vandenį... Gali gyventi, nereikia nieko kombinuoti. Tai buvo „american dream“.

Ketverius metus jos vyras Henrikas praleido kalėjime, kur atsidūrė už bandymą į Lietuvą gabenti Valstijose įsigytus ginklus – šio biografijos fakto šeima neslepia. Tuos ketverius metus, kuriuos Amerikoje Daiva praleido be vyro, ji vadina sunkiausiais savo gyvenime, tačiau šie metai ją ir sustiprino.

„Buvo labai sunku, vienai su dviem vaikais reikėjo kažkaip išgyventi. Bet jeigu tai nebūtų įvykę, turbūt nebūčiau savęs atradusi. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, – pažymi ji.

Tad išėjęs iš kalėjimo Henrikas žmoną rado jau kitokią. Prieš tai ji buvo mama, namų šeimininkė, o tapo nepriklausoma moterimi, spėjančia ir rūpintis vaikais, ir uždirbti šeimai pinigus.

Tada ji dar net nesvajojo, kad vieną dieną jos šeima taps tikrais elito atstovais. Išsilaikiusi kursus Daiva tapo draudimo agente. Jos vyras pradėjo vairuoti sunkvežimį, vėliau prie šios kompanijos prisijungė ir pati Daiva. Galiausiai namą pasistačiusi pora nusprendė rizikuoti viskuo, ką turėjo – užstatė bankui namą ir atidarė savo kompaniją.

Vystyti verslą sekėsi puikiai, į šeimos biudžetą nuolat kapsėjo pinigai, o dabar Malūkai gali mėgautis tikru turtuolių gyvenimu. Maždaug 400 automobilių ir sunkvežimių turintis 51 metų emigrantas Henrikas jau uždirbo tiek, kad galėtų nebedirbti, tačiau net išvykęs atostogų nori rūpintis verslu. Kitaip milijonierius tiesiog nebemoka – nieko neveikti jam nuobodu.

Didžiausias rūpestis – ne verslas, o sūnaus lenktynininko karjera

„Niekada nepamirštu, iš kur esu atėjęs“, – sako vienas žinomiausių Amerikos lietuvių verslininkų. Juk prieš 20 metų jis tebuvo vienas iš daugybės sunkvežimių vairuotojų. Tada darbo valandos dar nebuvo griežtai reguliuojamos. Kad daugiau uždirbtų, vairuotojai kelyje praleisdavo parų paras.

„Būna, sako, čia jūsų „american dream came true“. Iš tikrųjų man gal ta „american dream“ išsipildė, kai pradėjau važinėti sunkvežimiu. Turi darbą, pavalgyti, šaltą, karštą vandenį... Gali gyventi, nereikia nieko kombinuoti. Tai buvo „american dream“. Su didėjimu, galvojau, palengvės, bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių – palengvėjimo kaip ir nėra“, – mintimis dalijasi Henrikas.

Pervežimų verslas – dinamiškas ir rizikingas. Niekada nežinai, kada nutiks kas nors netikėto – suges automobilis, krovinys nebus laiku atvežtas. Kai automobilių keli šimtai – daug ir problemų, ir savininkui nuo jų sprendimų vis dar sunku atsiriboti.

Lietuvių milijonai Amerikoje – tik po juodo vargo, svaiginančios sėkmės ir net kalėjimo grotų

Didelis namas, išpuoštas prabangiomis detalėmis. Naujausia technika, meno dirbiniai. Rūsyje – kino salė, o garaže – 3 naujutėlaičiai elektromobiliai. Vis dėlto abu – ir Daiva, ir Henrikas – sako, kad dabar, kai verslas laikosi tvirtai, didžiausias jų rūpestis – nebe pinigai, o vaikai. Ypač – jaunėlio Deivido karjera.

Jo kambaryje trofėjams vos užtenka lentynų. Lietuvoje daug girdime apie formulės lenktynes – „IndyCar“ automobilio, kurį vairuoja Deividas, specifikacija nuo formulės skiriasi tik šiek tiek, o varžybos Amerikoje – labai populiarios. Kai 6-metį Deividą tėvai nuvedė į kartingų treniruotę, jie nė nenumanė, kad vieną dieną lenktynės taps jų šeimos kasdienybe, o pirmąsias varžybas sūnus laimės būdamas aštuonerių.

Pats visą gyvenimą domėjęsis lenktynėmis ir Henrikas yra laimėjęs apdovanojimų. Amerikos lietuviams sunku pamiršti akimirkas, kaip Ilinojuje jis lenktyniauja su lakūnu Jurgiu Kairiu.

Malda man jau tapo ritualu. Jeigu nepasimeldžiu, apima jausmas, kad lenktynėse man nesiseks. Maldą turiu pradėti ramiai ir pabaigti iki galo. Tik tada jaučiuosi visiškai pasiruošęs lenktyniauti.

O 18-mečio vaikino gyvenimas – visiškai kitoks nei jo bendraamžių. Vidurinę mokyklą emigrantų sūnus baigs mokydamasis namuose. Varžybų ir kelionių tiek daug, kad mokyklos lankyti tiesiog neįmanoma. Deividas neturi ir bendraamžių draugų. Kompanijose jis visad būdavo jauniausias, taigi su jaunuoliais, lankančiais mokyklą ir būrelius, jis neturi apie ką kalbėtis.

Deividas iš visų Malūkų vaikų lietuviškai kalba prasčiausiai. Jo lietuvių kalba tėvui kelia juoką, tačiau šis sako, kad Deividui tiesiog nebuvo kada mokytis kalbėti lietuviškai – vaikinas daugybę laiko praleido keliaudamas ir visur jį lydėjo anglų kalba.

Prieš kiekvienas varžybas Deividas meldžiasi – kalba maldą, kurią išmoko iš savo lietuvių senelių. „Malda man jau tapo ritualu. Jeigu nepasimeldžiu, apima jausmas, kad lenktynėse man nesiseks. Maldą turiu pradėti ramiai ir pabaigti iki galo. Tik tada jaučiuosi visiškai pasiruošęs lenktyniauti“, – pabrėžia jaunasis lenktynininkas.

Nori padėti kitiems, bet sulaukia dar daugiau apkalbų

Kas kartą stebėdama lenktynes meldžiasi ir Deivido mama. Dėl 350 km/val. greičiu lekiančio vaiko kiekvienai mamai pakiltų spaudimas ir ant galvos atsirastų žilų plaukų.

„Aš vaikštau iš vieno galo į kitą pasiėmusi rožinį ir meldžiuosi, nors šiek tiek save apraminu ir per maldą būnu su juo“, – pasakoja Daiva.

Nedidelių avarijų Deividas buvo patyręs ir anksčiau, tačiau viena avarija leido suprasti, kokį iš tiesų pavojingą sportą pasirinko Malūkų sūnus. 180 km/val. greičiu lekiantis jo automobilis rėžėsi į sieną, o dar ir kitas automobilis užvažiavo ant viršaus – po to ant Deivido šalmo buvo matyti kitos mašinos rato žymės.

Daiva tikėjosi, kad po tokio baisaus incidento sūnus daugiau niekada neišdrįs sėsti prie lenktyninio automobilio vairo. Netgi Henrikas, žinantis, ką iš tiesų reiškia greitis ir rizika, tiesiai šviesiai sūnui pasiūlė nutraukti karjerą. Deividas prisipažįsta: pirmieji kartai po avarijos buvo psichologiškai sunkūs, bet jis nė nesusimąstė atsisakyti šio sporto.

Nežinau, iš kur toks pavydo jausmas. Kai atvažiavome, daug ir sunkiai dirbome, niekas neatnešė ir nepadavė, reikėjo patiems užsidirbti.

Lenktynės – viena brangiausių veiklų. Per sezoną tai gali kainuoti ir daugiau nei 1 milijoną. Malūkų šeima samdo kitus vairuotojus, perka automobilius, moka mechanikams ir inžinieriams. Viskas tam, kad jų sūnus galėtų treniruotis.

Malūkai aplink Čikagą – labai gerai žinomi žmonės. Jų namai traukte traukia smalsuolių akis, o kiekviena pikantiška kasdienybės detalė prikausto dėmesį. Juk toli gražu ne kiekvienas emigrantas tampa milijonieriumi ir ne kiekvieno sūnus vadinamas vairavimo genijumi. Daiva sako prie apkalbų jau pripratusi. Pikti komentarai prie interviu portaluose ar socialiniuose tinkluose kažkada skaudino, dabar nekelia jokių emocijų.

„Mūsų gyvenimas per daug trumpas, kad turėtume priimti kažką negatyvaus ir save žeminti. Stengiuosi visa tai atmesti ir priimti tik pozityvą“, – pažymi moteris.

Ilgiau čia pagyvenę nustebtumėte, kokios tarp lietuvių verda intrigos, apie tautiečių gyvenimą Ilinojuje kalba kelis dešimtmečius čia praleidusi lietuvė. Iš pažiūros visi mandagūs, o galvose kirba vienintelis klausimas: kodėl kažkas uždirba daugiau už mane?

„Nežinau, iš kur toks pavydo jausmas. Mes visi turime pavydo jausmą, bet yra sveikas pavydo jausmas. Kai atvažiavome, žiauriai daug ir sunkiai dirbome, niekas neatnešė ir nepadavė, reikėjo patiems užsidirbti“, – prisimena ji.

Daiva sako, kad dabartiniai laimės ieškotojai Amerikoje – jau kitokie. Nori greitų pinigų, nėra nusiteikę daug dirbti, iškart reikalauja pagarbos ir privilegijų. Milijonierė negaili patarimų čia atvykstantiems lietuviams, tačiau dažnai už tai sulaukia ne padėkų, o dar daugiau apkalbų.

Prieš pustrečių metų, kai tekino dukrą, po 30 kartu praleistų metų Daiva su Henriku nusprendė atnaujinti įžadus. Dabar, kai didžiausi vargai jau praeityje, o to, ką turi, užteks ne tik jiems, bet ir vaikams, emigrantų pora stengiasi kuo daugiau dėmesio skirti vienas kitam.

„Padarėme trigubas vestuves. Ištekėjo dukra, buvo mūsų 30 metų jubiliejus, o tėvukų – 50 metų. Viską suorganizuoti padėjo mano draugė, ji sakė: turime pažymėti visus keturis žemės simbolius, todėl mes atskridome su malūnsparniu, tėvukai buvo vanduo – atplaukė su laivu, dukra – žemė – atjojo su arkliukais, o ketvirta – ugnis: visos trys šeimos užkūrėme vieną bendrą šeimos židinį. Išėjo graži šventė“, – pasakoja emigrantė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Lietuvių milijonai Amerikoje – tik po juodo vargo, svaiginančios sėkmės ir net kalėjimo grotų