Gyvenimas

2020.01.17 16:48

Marius Čepulis. Apie imigrantus ir pabėgėlius

Marius Čepulis, gamtos fotografas2020.01.17 16:48

Kol nebuvo žmogaus, gyvūnų klajonės po pasaulį buvo smarkiai apribotos arba išvis neįmanomos. Žiurkės sau sėdėjo kažkur Azijoj, papūgos tik Amerikos, Azijos ir Afrikos džiunglėse, triušiai rausė urvus pietų Europoje, meškėnai savo maistą skalbė tik Šiaurės Amerikoje, o usūriniai šunes varles kramsnojo prie Amūro.

Bet atsirado žmogus ir visiškai nepagalvojęs apie pasekmes pradėjo platinti tiek gyvūnus, tiek augalus visur, kur tik žengdavo jo koja. Ir dabar manoma, kad invazinės gyvūnų rūšys yra vienas iš svarbiausių veiksnių, prisidedančių prie katastrofiško bioįvairovės mažėjimo.

O pačios įvairiausios gyvių rūšys ir toliau klajoja po pasaulį, įsikibusios žmogui į parankę, ir atneša milijardinius nuostolius. Va ir dabar Australijoj kupranugariai išgėrė visą vandenį ir nebėra, kuo girdyti milijonų invazinių triušių. Bet nereikia toli žvalgytis, mes nesugebame susitvarkyti su dešimtimis invazinių augalų rūšių, kurių žymiausios – lubinai, sosnovskio barščiai, uosialapiai klevai, kanadinės rykštenės, baltažiedės robinijos, dygliavaisiai virkšteniai ir kitos (jų gali būti apie 90).

Invazinių gyvūnų rūšių yra apie 20, bet žalos vietinėms rūšims jos gali padaryti ne ką mažiau. Dabar gaunama vis daugiau pranešimų apie sutiktus meškėnus, kanadinės audinės jau seniai išgujo europines giminaites, mūsų vėžius baigia išstumti raštuotieji ir žymėtieji imigrantai, grundalai ryja mūsų žuvų ikrus, daržuose sukinėjasi sodininkų „numylėti“ luzitaniniai arionai (šliužai). Ir visi šie padarai pas mus atsikraustė tik per mūsų trumpą protą. Galvojat, kad mes pasimokom iš savo klaidų?

Iš aptvarų ir dabar masiškai paleidinėjami danieliai, kurie konkuruoja su vietinėmis kanopinių rūšimis. Niekas nekreipia dėmesio į iš Tolimųjų Rytų atvežtą ir paleistą dėmėtąjį elnią, kuris kryžminasi su mūsų tauriaisiais. Taip pat iš privačių žmonių kolekcijų pabėga ir pačių įvairiausių paukščių, kurie vėliau tiesiog apsigyvena toli nuo savo gimto arealo.

Viena tokių pabėgėlių yra ir mandarininė antis. Kažkada, kai jau dievas buvo sukūręs ir nuspalvinęs visus paukščius, jam liko dažų likučių, jis švystelėjo juos pro langą, po kuriuo tupėjo antis ir antinas. Antinui kliuvo visi dažai ir jis nusidažė įvairiausiomis spalvomis, o antelė taip ir liko pilka ir vėliau pirmieji žmonės jas pavadino mandarininėmis antimis (Čepulio liaudies pasakos motyvais).

O jei rimčiau, mandarininė antis yra Tolimųjų Rytų gyventoja (patys Rusijos, Kinijos rytai, Korėjos, Japonija). Žmogus jas atsivežė į Europą, JAV ir ši, pabėgusi iš privačių kolekcijų, apsigyveno tose šalyse. Šiuo metu didžiausia tokia šių paukščių populiacija yra Didžiojoje Britanijoje (galimai didesnė nei gimtinėje, kur naikinamos jų perimvietės). Taip pat ji peri ir nemažai vakarų Europos šalių, kai kuriuose Šiaurės Amerikos miestuose.

Mandarininė antis ir jos vienintelė giminaitė miškinė antis (jos gimtinė Šiaurės Amerika, nors pas mus irgi pabėgėlės sutinkamos) lizdus įsirengia medžiuose (panašiai kaip dančiasnapiai ar klykuolės). Patinas saugo lizdo teritoriją, bet prasidėjus perėjimui palieka patelę tvarkytis su prieaugiu.

Įdomu, kad mandarininę antį galima laikyti monogamu (visos kitos antys poligamai). Dėl to Rytų kultūroje tas paukštis labai gerbiamas, yra vienas iš ištikimybės simbolių, jo statulėlės dovanojamos jaunavedžiams.

Lietuvoje ši antelė yra pasirodžiusi ne kartą ir šiuo metu ji gyvena Utenoje kartu su didžiosiomis antimis.

Iš tokių egzotinių paukščių pabėgėlių reiktų dar paminėti australiškos kilmės juodają gulbę, pavasarį su žąsimis migrantėmis atklystančią kalninę žąsį arba pabėgusį iš nelaisvės irgi Rytų gyventoją – baltapetį erelį. Iš paukščių kolekcijų pabėgę po miškus kartais blaškosi auksiniai, sidabriniai bei karališkieji fazanai. 2008 metais buvo stebėtas ilgauodegis purplelis, o 2016 Šventojoje visus stebino greičiausiai pasprukęs rusvapilvis blizgusis varnėnas (tėvynė – Afrika).

Apie papūgas (kramerio žieduotąją) net nešnekėsiu, jos jau tampa įprastu paukščiu ir tik laiko klausimas, kada pas mus pradės perėti. Spėju, kad mandarininė antis irgi čia gali apsigyventi.

Kol kas mūsuose tos pabėgėlių rūšys problemų nekelia, o į mūsų popilkę paukščių gamą įneša šiek tiek spalvų. Tačiau tuo žavėtis nereiktų. Vis tik susidarius palankioms sąlygomis šios rūšys gali tapti invazinėmis ir išstumti vietinius paukščius.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite