Gyvenimas

2020.01.25 14:24

Kai psichologai ima piktnaudžiauti autoritetu: ar tikrai visuomenei reikia aiškinti savaime suprantamus dalykus?

LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2020.01.25 14:24

Psichologų noras apsaugoti visuomenę atsisuka ir bumerangu – žmonės ima jaustis dar nesaugesni, pavyzdžiui, siekiant išvengti smurto imamas kritiškai vertinti kiekvienas žmogaus žodis. LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ filosofė Nida Vasiliauskaitė kritikuoja ir psichologus, aiškinančius kasdienius dalykus: „Turbūt nenorime gyventi visuomenėje, negalinčioje suprasti elementarių dalykų.“

Ar tikrai psichologai turi atsakymus į mums rūpimus klausimus? Gal, tariamai gelbėdami, primeta savo mąstymą ir pasaulėžiūrą? Ar šiais laikais daug šnekėdami apie žmonių savijautą, nepražiūrime svarbesnių visuomenės problemų? Filosofę N. Vasiliauskaitę ir psichologą Antaną Mockų kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėjas psichologas Viktoras Keturakis.

– Ar pastebite, kad psichologų siūlomos sąvokos vis dažniau apsigyvena mūsų kalboje, taigi ir mąstyme? Ir ar tai yra gerai?

N. Vasiliauskaitė: Psichologija – dalis šiuolaikinės visuomenės valdysenos. Kokias funkcijas ji atlieka? Viešojoje erdvėje yra labai daug psichologų, jie kalbinami pačiais įvairiausiais klausimais. Vienas iš momentų netgi ne tai, kad psichologų terminija apsigyvena publikos sąmonėje. Atsitinka taip, kad psichologijos mokslo autoritetu ima dengtis diskursas, kuriame nėra nieko specifiško, bet jis įgyja autoritetą.

Vienas geras pavyzdys – neseniai paskelbtas pranešimas spaudai „Mokslininkai atsako, ar verta pildyti visus kalėdinius vaikų norus“. Dvi psichologijos docentės daktarės konsultuoja visuomenę, ką daryti su vaikų norais. Koks tos konsultacijos turinys? Maždaug toks: vaikai skiriasi priklausomai nuo amžiaus, nori kitokių dalykų, kitaip reaguoja ir panašaus visiško neturiningumo patarinėjimai.

Piliečiai sužino, kad jie nieko iš to, ką žino, tarsi nežino, kol to nepatvirtina psichologo autoritetas.

Jiems suformuluoti nereikia kompetencijų – tai kasdienybės diskursas, kad jeigu vaikas, išpakavęs kalėdinę dovaną, nepatenkintas, jis tikriausiai nesidžiaugia. Tai nieko nepasako, ko publika nežinotų. Piliečiai sužino, kad jie nieko iš to, ką žino, tarsi nežino, kol to nepatvirtina psichologo autoritetas: patys nesupras, kad vaikas nesidžiaugia.

Turbūt nenorime gyventi visuomenėje, kurios didžioji dalis žmonių degraduota iki vaikų ar psichiškai neįgalių, negalinčių suprasti elementarių dalykų, kol jiems ekspertas nepateiks instrukcijos. Vienu metu ir „gaminamas“ mokslo autoritetas, ir jis degraduoja: iš pasisakymų nematyti, kur tas buvimas mokslininku.

– Ar tikrai žmonės gauna žinutę, kad jie nepajėgūs suprasti, kol jiems nepaaiškina psichologai, kaip vertinti įvairius dalykus?

A. Mockus: Supaprastinimo tikrai įžvelgiu. Kartais ir man pačiam kyla klausimas, kaip tai pateikti: yra daug straipsnių, kaip „3 būdai padaryti tą“ – šis žanras klestintis. Bet psichologinės temos žmonėms įdomios.

Ar žmonės neįgalūs? Aišku, įgalūs ir daug dalykų patys žino. Bet yra ir tokių situacijų, kai žmonėms stinga žinių apie savo emocijas, kitų elementarių psichologinių žinių. Visgi sutikčiau, kad autoritetu piktnaudžiaujama.

– Klausimas iš klausytojos: „Lietuvoje dabar tiek visokių patarėjų, bet kai psichologų reikia mokyklose, universitetuose, darželiuose, jų tiesiog nėra, nes mažos algos.“ Įdomus momentas: kam dirbti nėra, o psichologų eteryje – pilna.

A. Mockus: Aš pats dirbu privačiai. Tai yra ir verslas: viešieji ryšiai, komunikavimas. Daug pagundų, prašo kalbėti įvairiausiomis temomis, pavyzdžiui, kokią įtaką vaiko vardas daro jo asmenybei.

– Bet ar etiška remiantis skausmingais visuomenei klausimais, kai žmonės tikrai patiklūs, pardavinėti savo paslaugas?

A. Mockus: Jeigu tikrai atsakingai kalbi, vienas dalykas, o jeigu kalbi klausimais, kurie su psichologija menkai susiję, tai profesinė etika.

Ar aš nepasakiau žodžio, kuris galėtų kažką įžeisti? Ar nėra taip, kad mano neverbalika nepasirodys nederama? Tai nereiškia, jog nėra ribų, bet kai bendravime atrandama vis daugiau klodų, kurie iki tol neatrodė įžeidūs, riba ima dingti. To pasekmė – žmonės ima save kontroliuoti, jaustis prižiūrimi.

– Psichologai ne viską išmanydami sau leidžia komentuoti dalykus, kurie nebūtinai yra jų kompetencijos laukas. Kartais jie pradeda kovoti ne savo kovas, pavyzdžiui, kova su fizine prievarta ir smurtu pereina į netoleranciją psichologiniam ir emociniam smurtui, kur kiekvienas žodis tampa draudžiamas. Ką jūs apie tai galvojate?

N. Vasiliauskaitė: Taip iš tiesų nutinka. Tarsi turime gerų intencijų, norime apsaugoti visuomenę nuo patyčių, tačiau paaiškėja, kad reikia vis labiau detalizuoti smurto sąvoką, kol ji apima iki tol tokiais neatrodžiusius atvejus, jog būtų užtikrinta, kad tokių atvejų nekiltų.

Ar aš nepasakiau žodžio, kuris galėtų kažką įžeisti? Ar nėra taip, kad mano neverbalika ar koks nors gestas nepasirodys nederamas? Tai nereiškia, jog nėra ribų – žmonės lyg ir supranta, kur smurtas, o kur ne, – bet kai tos sąvokos taip plečiamos, kai bendravime atrandama vis daugiau klodų, kurie iki tol neatrodė įžeidūs ar smurtiniai, riba ima dingti. To pasekmė – žmonės ima save kontroliuoti, jaustis prižiūrimi viešosios erdvės. Vis daugiau veiksmų nebe mano ar tavo, o bendri.

Šiuolaikinės visuomenės gyventojas dėl psichologijos-socialinio funkcionavimo tampa vis mažiau laisvas – vis daugiau aspektų reikia pertvarkyti taip, tarsi jį nuolat kažkas stebėtų.

– O gal gerai pakontroliuoti, kad laisvė, kuri pažeidžia kitus, neišbujotų?

N. Vasiliauskaitė: Visada yra problema, kur laisvės ribos ir ką daryti individui, jei jo laisvi veiksmai pažeidžia kitus. Bet paprastai su tuo tvarkosi teisė.

Jeigu manoma, kad to nepakanka, nuo klausimo, kaip savo laisve nepažeisti kito laisvės, pamažu slenkama į situaciją, kai veikiau kyla klausimas, kaip savo nelaisve nepažeisti kito nelaisvės.

Ar psichologų kalbėjimas apie subtilias įtakas nenublanksta prieš aštresnes problemas ir visuomenės pagalbos šauksmą? Visas pokalbis – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.