Gyvenimas

2020.01.14 16:18

Andrius Tapinas apie „Auksinį protą“: tai nėra žaidimas, skirtas elitiniam žaidėjui

LRT.lt2020.01.14 16:18

Andrius Tapinas – vienas žinomiausių televizijos veidų. Jau šeštus metus iš eilės kartu su Arūnu Valinsku jis laiko bene populiariausio intelektinio žaidimo „Auksinis protas“ vairą. Charizmatiškasis duetas projektą išvystė į sėkmingiausią intelektinį žaidimą Lietuvoje, kuris prie ekranų sutraukia daugybę įvairiausio amžiaus ir profesijų žiūrovų. Kokia šios sėkmės formulė?

Ką šis projektas duoda Lietuvai? Kaip intelektinis žaidimas pamažu tapo didžiule sistema ir kuo ypatingi jo nauji formatai, tokie kaip knyga ir stalo žaidimas? Apie tai ir dar daugiau pasakoja „Auksinio proto“ kūrėjas ir vedėjas A. Tapinas, rašoma pranešime žiniasklaidai.

– Intelektinio žaidimo „Auksinis protas“ vedėjas esate jau šeštą sezoną. Atskleiskite, kokia yra „Auksinio proto“ sėkmės formulė? Kodėl jis toks populiarus?

– Šią formulę mes su Arūnu bandėme sukurti nuo pat pirmo sezono, kai dar tik dėliojome mintis apie būsimą projektą. Manau, kad pagrindinė „Auksinio proto“ populiarumo priežastis – tai, jog jis nėra pozicionuojamas kaip žaidimas, skirtas elitiniam žaidėjui: tokius įdomu žiūrėti, bet nepavyksta jaustis jų dalyviu. Todėl mes norėjome sukurti žaidimą, kuriame reikėtų kuo įvairesnių sugebėjimų, reakcijos, žinių ir logikos. Norėjome, kad jį galėtų žaisti visi TV žiūrovai: ir vyresni, ir jaunesni, ir vyrai, ir moterys. Žaidėjams prie TV ekranų tai yra smagi penktadienio pramoga. Ir kartu jie tikrai gali dalyvauti, atsakinėti – dažnai net atsako geriau už žaidėjus studijoje. Tai logiška, nes studijos žaidėjus slegia nemaža įtampa.

Kitas dalykas, turintis įtakos projekto sėkmei, mano nuomone, yra tai, kad šis žaidimas labai dinamiškas. Žaidėjai dalyvauja ir kaip komanda, ir poromis. Vienur jie turi laiku sureaguoti, kitur iškart prireikia žinių. Per valandą išbandome vos ne keturis skirtingus formatus. Užsienio prodiuseriams tai net buvo nelengva suprasti, jiems pasirodė labai sudėtinga. Jie sako, kad mes kelis žaidimus sudėjome į vieną. Tačiau matome, kad publikai tai patinka.

– Koks šio projekto dalyvis jums labiausiai įsiminė? Gal turite favoritą?

– Labai smagu, kai žaisti ateina mokytojai. Džiaugiamės, kad jų būna daug. Vis dėlto mūsų favoritai greičiausiai yra visi žaidėjai, atvažiuojantys iš nedidelio miestelio Kaišiadorių rajone, kuris vadinasi Žasliai. Šiame miestelyje, ko gero, yra daugiausia protmūšių žaidėjų Lietuvoje. Jie turi kelias labai stiprias komandas, kurios dažnai dalyvauja ir puikiai pasirodo. Atrodo, kad Žasliuose tuoj neliks nė vieno žmogaus, nesudalyvavusio protmūšyje.

Mums patinka, jei ką nors pasiekia ir gerai pasirodo žmonės iš mažesnių miestų. Pavyzdžiui, labai džiaugėmės, kai pernai laimėjo žaidėja iš Rokiškio. Tai įrodo, kad mūsų regionuose yra puikių, šviesių, protingų žmonių. Svarbu dar ir tai, kad regione, mažame miestelyje tai yra didelis įvykis. Apie žmogų, kuriam pasiseka, rašo spauda. Jeigu kas nors iš Akmenės patenka į aukštesnį etapą, tai net pats meras prisideda prie to, kad atvažiuotų palaikymo komanda. Pats meras kartais atvažiuoja palaikyti dalyvių, kadangi yra protmūšių gerbėjas. Turbūt labiausiai ir įsimena tie momentai, kai supranti, kad šitas žaidimas kai kuriems žmonėms yra tapęs šiek tiek daugiau nei žaidimu. Jis sutelkia ir įkvepia prasmingai leisti laisvalaikį.

– Kaip, Jūsų nuomone, šiuolaikinį paauglį paskatinti daugiau laiko leisti ne instagrame ar feisbuke, o užsiimti prasmingesne veikla, pavyzdžiui, skaityti knygas?

– Manau, kad nereikėtų priešinti šitų dviejų dalykų. Dažnai net ir pedagogai nustemba, kai aš mokyklose tą sakau. Atvažiavęs kaip knygų autorius, kaip žurnalistas, regis, turėčiau sakyti: „Meskit tuos instagramus ir skaitykit knygas.“ Nebūkim naivūs, to nebus. Socialiniai tinklai daugeliui jaunų žmonių yra esminis gyvenimo momentas. Todėl geriau pamokykime juos tinkamai planuoti laiką. Pamokykime juos suvokimo: okey, „Instagram“ yra gerai, „Snapchat“ yra puiku, „Facebook“ yra nuostabu. Ir tikrai, būkite ten ir bendraukite. Žiūrėkite „YouTube“ filmukus ir visa kita. Bet kartu, jeigu jūs nors kiek planuojate savo ateitį, per mėnesį perskaitykite bent vieną knygą savo malonumui. Ne tą, kurią privaloma tvarka turite perskaityti, ir dėl to kenčiate, – nes viskas, kas per prievartą, yra labai sunku. Perskaitykite bent vieną pačių išsirinktą knygą, pažiūrėkite bent vieną „Auksinio proto“ laidą, sužaiskite žaidimą. Viskam tam rasite laiko. Nepriešinkime, o mokykime jaunimą, kaip spėti viską, kaip gauti ir pramogą, ir naudos vienu metu.

– „Auksinio proto“ projektą papildė dar dvi netikėtos formos – ką tik pasirodė knyga „Auksinis protas. 4000 klausimų“ ir stalo žaidimas „Auksinis protas. Startas“. Kuo tai bus naudinga žmonėms?

– Man, kaip visiškam stalo žaidimų fanatui, kiekvienas lietuviško žaidimo pasirodymas yra didelis ir smagus įvykis. Todėl labai džiaugiuosi, kad pasirodo naujas „Auksinio proto“ žaidimas ir jame yra ne vien klausimų ir atsakymų, bet ir papildomų užduočių. Manau, kad žmonėms, kurie žiūri „Auksinį protą“, bet patys dar nedrįsta jame sudalyvauti, tai bus puikus lieptas.

Kitas dalykas yra tai, kad vis populiarėja mada vakarėlių metu ne tik valgyti ar šnekučiuotis, bet ir sumanyti kokią nors pramogą. Tam dažnai ištraukiamas stalo žaidimas. Koks nors ne iš sudėtingųjų, ne tų, kurių taisyklės yra po 70 puslapių, o žaisti galima keturias valandas. Šis žaidimas, manau, idealiai tinka vakarėliams ir pramogai. Susirenka kokį šeštadienį gera kompanija, pasiskirsto į komandas, išsitraukia žaidimą, gali varžytis ir jaustis, kad jie – televizijos žaidime. O po to gal išdrįs atvažiuoti pas mus ir išbandyti savo jėgas?

Sinergija tarp žaidimo, gyvųjų žaidimų, programėlių, kurias turi LRT televizija, ir štai šios knygos bei žaidimo yra labai gerai. Labai smagu, kad tas protmūšių virusas, kaip Arūnas sakė, plečiasi ir pagauna vis daugiau žmonių. Nes tai – labai sveika liga, kuria malonu sirgti ir kuri yra ilgalaikė.

– Ko palinkėtumėte žiūrovams, norintiems, bet nedrįstantiems dalyvauti TV žaidime?

– Nepaisant to, ką mes su Arūnu kalbame per žaidimą ir to, kad dažnai šiek tiek paspaudžiame žaidėjus, išmušame juos iš vėžių, pagrindinis palinkėjimas yra prisiminti, jog tai – pramoga. Tai žaidimas ir jame vis tiek yra sėkmės elementų. Jūs galite žinoti kažkokį faktą, būti puikiai pasiruošęs, bet gali nutikti bet kas. Gali suveikti stresas, nors tikrai nereikia bijoti, kad blogai pasirodysite. Visiems pasitaiko, visiems būna blogų dienų. Kviečiu išbandyti jėgas, ateiti į gyvuosius žaidimus, iš ten patekti į televizijos žaidimą ir pasižiūrėti, kaip tai atrodo iš vidaus. Žaidimo filmavimas ir dalyvavimas jame tikrai paliks įspūdį ir bus smagus prisiminimas – nesvarbu, ar užimsite šeštąją vietą ar keliausite iki superfinalo.

– Kaip manote, kuo reikšmingas yra šis projektas? Kuo jis naudingas?

– Manau, kad apskritai viena iš pagrindinių LRT misijų yra šviesti visuomenę. Tai užkoduota jos esybėje. Vis dėlto dažnai laidos, skirtos šiam tikslui, nėra labai žiūrimos. Mes patys esame, ir ne vieną kartą, kūrę ir ekonomines, ir mokslines laidas. Tokios laidos tampa produktais, skirtais specifinei auditorijai. O „Auksiniame prote“ visuomenės švietimą sujungiame su pramoga, kurios žmonėms, įsijungus TV po visos darbo savaitės, labai norisi. Mes primename įdomius faktus, kuriuos galbūt daug kas žino, bet yra pamiršę, taip pat pateikiame loginių užduočių, kur reikia pasukti galvą ir priimti kokį nors sprendimą. Tai stimuliuoja mąstymą, žmonės sužino naujų dalykų, priverčia judėti pilkąsias smegenų ląsteles. Ir kartu smagiai praleidžia laiką. Tokio derinio, reikia pripažinti, ieško dauguma televizijos laidų. Visos nori turėti ir pramogą, ir reitingus, ir tam tikrą misiją – ar tai būtų misija šviesti visuomenę, ar kokia kita. Žinoma, tuos dalykus suderinti sunku. Tačiau matau, kad „Auksinio proto“ formatu tai padaryti pavyksta.

– Gal pastebėjote, kokiuose regionuose reikia daugiau padirbėti su pilietiniais, šviečiamaisiais projektais?

– Į šį klausimą yra du atsakymai. Pirmas – visuose. Antras – žinoma, yra tokie probleminiai regionai kaip Pietryčių Lietuva. Mes juos pamiršome ir apleidome, o ten juk taip pat yra šviesių žmonių. Vis dėlto, imant bendrą vardiklį, man peršasi tokia išvada, kad bendras apsiskaitymo ir išsilavinimo lygis, nepaisant visų informacinių interneto suteikiamų galimybių, šiek tiek mažėja. Arūnas tai pastebėjo bendraudamas su studentais, aš – su moksleiviais. Iš tiesų stinga bazinių žinių, kurias moksleivis turėtų išsinešti iš mokyklos. Ir čia reikėtų akcentuoti, kad vienas dalykas yra mokytis per prievartą, kitas dalykas – mokytis žaidžiant, pramogaujant. Jeigu mes galime TV laida, gyvaisiais žaidimais ir tokiais stalo žaidimais nors kiek prisidėti prie jaunesnio žmogaus lavinimo, kad jis žinotų pagrindinius literatūros, istorijos, geografijos faktus, kad mokėtų juos logiškai suderinti, – nes svarbesnis už faktų iškalimą yra loginis mąstymas, – tai mes su Arūnu labai džiaugiamės, kad šio projekto misija tikrai įvykdyta.

– Kokią norėtumėte matyti jaunąją kartą, kuri po kelių dešimtmečių formuos mūsų šalies politinį, ekonominį veidą ir mūsų visą kultūrinį gyvenimą?

– Pirmiausia norėčiau ją matyti Lietuvoje. Čia yra esmė. Nors vėlgi, sakau, kad jeigu norite išvažiuoti, tai važiuokite. Pasižiūrėkite, kaip viskas atrodo, ir tada įvertinkite galimybes: Lietuvoje tikrai daug kas yra geriau, lengviau, greičiau ir paprasčiau.

Ir dar labai norėčiau, kad jie turėtų tris įgūdžius. Pirma, kad mokėtų kritiškai mąstyti. To, deja, mažai moko mūsų mokyklose. Antra, kad gerai mokėtų užsienio kalbas. O to dabar lengviau pasiekti – tie patys socialiniai tinklai, internetas tikrai prisideda prie šito. Ir trečia, kad jie mokėtų sklandžiai viešai kalbėti. To, mano manymu, dabar labai trūksta. Jeigu jaunoji karta išsiugdys šiuos tris įgūdžius, manau, kad visiems bus tik geriau.