Gyvenimas

2020.01.18 07:00

Braškančių ir byrančių santuokų fone: santykių griūtis – gero gyvenimo bruožas?

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.01.18 07:00

Viešojoje erdvėje netyla triukšmas dėl vis dažniau apie iširusias santuokas pranešančių žinomų žmonių. Vasarą praūžus vestuvių sezonui, artėjant metų pabaigai stebimasi, jog skiriasi net tvirtomis ir pavyzdinėmis laikytos poros. Nors skyrybas linkstama laikyti modernios visuomenės bruožu, santuokos, anot sociologės prof. Aušros Maslauskaitės, griūva tikrai ne iš gero gyvenimo.

2018 m. Lietuvoje amžiną meilę prisiekusios susituokė 19,7 tūkst. porų. 8,6 tūkst. porų tais metais nutarė pasukti skirtingais keliais. Nors iširusių šeimų skaičiai stebinti nebeturėtų, nes kurį laiką išlieka panašūs, pastaruoju metu skyrybų atvejai viešojoje erdvėje aptarinėjami vis dažniau. Netrūksta žymių pramogų, sporto ar politikos pasaulio porų pavyzdžių, vis dažniau viešai – tyliau ar garsiau – pranešančių apie sugriuvusias santuokas. Gausu ir nuogąstavimų, kuo išskirtiniai ar nesėkmingi buvo praėję metai, nutraukę braškančius tūkstančių santuokų saitus.

Vis dėlto sociologė, profesorė A. Maslauskaitė pastebi, jog Lietuvos viešąją erdvę užgriuvusi skyrybų lavina kuria įspūdį, kuris neatitinka faktų ir konkrečių skaičių. Pastaruoju metu skyrybų skaičius Lietuvoje nedidėja, o iširusių šeimų, priešingai, po truputį mažėja. „Suminis ištuokų rodiklis – o tai yra tiksliausiai skyrybas matuojantis rodiklis – 2018 m. buvo 0,39, o 2007 m. – 0,47. Šis rodiklis rodo santuokos iširimo tikimybę, taigi, prieš maždaug dešimtmetį 47 iš 100 sudarytų santuokų rizikavo iširti, dabar tokių santuokų – 39. Visgi bendrai per pastaruosius penkis dešimtmečius skyrybų rodikliai nedaug keitėsi. Nors buvo keletas trumpalaikių svyravimų, tačiau bendra tendencija išlieka ta pati – skiriamasi gausiai“, – portalui LRT.lt sako Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė A. Maslauskaitė.

Jausmas, kad iširusių šeimų mūsų aplinkoje drastiškai daugėja ir skiriasi net stipriomis, pavyzdinėmis laikytos poros, kyla dėl viešojoje erdvėje nuolat eskaluojamos skyrybų temos. Tačiau toks įspūdis, tikina prof. A. Maslauskaitė, tėra medijų kuriamų vaizdinių ir objektyvios tikrovės prasilenkimas. „Pastaruoju metu apie ištuokas medijose rašoma daug, narstomos pramogų, sporto pasaulio, politikų skyrybos ar jų ketinimai. Kadangi „žvaigždžių“ industrija minta pretendentų į žvaigždes privačiu gyvenimu, tad dėsninga, jog skyrybos, nauji namai ar atostogų maršrutai tiražuojami su vienodu užsidegimu“, – sako profesorė.

Priežastys – įvairios

Į klausimą, kodėl santykių pradžioje vienas be kito negalėję sutuoktiniai atitolsta tiek, kad ilgainiui nebenori gyventi po vienu stogu, porų psichologas Mykolas Truncė atsako pateikdamas keletą priežasčių. „Vienos Vokietijoje atliktos besiskiriančių vyrų ir moterų apklausos rezultatai atskleidė skirtingas skyrybų priežastis: partneriai nutolo vienas nuo kito, buvo pernelyg skirtingi, vienas dėl partnerio stengėsi labiau nei kitas, partnerių laisvės ir artumo poreikis buvo skirtingas, jie negalėjo susikalbėti, vienas iš partnerių buvo neištikimas, tarp jų neliko seksualinio gyvenimo, jie neturėjo bendrų tikslų, neliko abipusės paramos“, – skyrybų priežastis vardija psichologas M. Truncė.

Anot jo, nereikėtų išsigąsti suvokus, kad jūs ir jūsų partneris esate skirtingi. „Būti skirtingiems yra normalu. Nenormalu tokiu atveju netoleruoti vienam kito, primesti partneriui savo nuomonę, jį skaudinti, kaltinti, jam priekaištauti, žeminti ir menkinti vienam kitą. Nenormalu pasidaro tada, kai kalbame vienas su kitu taip, kad nebesinori būti kartu“, – sako M. Truncė.

Kada įsijungia raudona šviesa?

„Pirmasis požymis, kuris rodo, kad santykiuose atsirado problemų, yra atsiradusi vieno kitam nepagarba. Po jos atsiranda kitas skyrybų pranašas – vieno partnerio panieka kitam, reiškianti, jog jiedu bendrauja taip, kad skauda. Nesiėmę jokių priemonių, sutuoktiniai netrukus pastebės, kad nebeliko noro stengtis dėl kito. Tai yra „paskutinis skambutis“ išgelbėti santuoką. Jeigu tokiu atveju nesikreipsite į porų santykių specialistą, po kiek laiko teks kreiptis į skyrybų advokatą“, – įspėja M. Truncė.

Anot jo, santykių irimą pranašauja ir tokios emocijos kaip nusivylimas, nepasitenkinimas, partneriui reiškiami priekaištai, kaltinimai, žeminimas, dažnai kylantys konfliktai ir kivirčai, didėjantis nesaugumo jausmas, tarpusavio nepasitikėjimas, atšalimas, atitolimas, vis dažniau užeinantys ir ilgiau besitęsiantys nekalbadieniai, neseksadieniai.

M. Truncė tikina, jog visos poros stengiasi išsaugoti griūvančią santuoką, nes santykių pradžioje jos turėjo bendrų lūkesčių ir puoselėjo bendro gyvenimo viziją. Dar viena svarbi paskata, tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai skatinanti išsaugoti santuoką, būna vaikai.

„Skyrybos – didžiausias smūgis ne sutuoktiniams, o jų vaikams. Kad jie nepatirtų tėvų skyrybų traumos ir vėliau, gyvendami su patėviu ar pamote, neišgyventų skaudžių išgyvenimų, partneriams reikia dėti pastangas nesugadinti, neteršti ir nesubadyti vienam kito širdies savo aštriais žodžiais“, – sako M. Truncė.

Jei nutinka taip, kad skyrybos tampa neišvengiama šeimos gyvenimo baigtimi, psichologas pataria stengtis išsiskyrimą išgyventi kuo taikiau ir priimti tai kaip pamoką. „Ne visais atvejais verta išsaugoti santykius. Jei neturite vaikų ir jūsų širdys sužeistos taip, kad vienam kito net nesinori matyti, galbūt iš tiesų abiem partneriams bus geriau išsiskyrus. Jei priimsite sprendimą išsiskirti, priimkite tai kaip pamoką, o ne kaip bausmę. Jei priimsite tai kaip pamoką, galėsite iš to pasimokyti ir nebekartoti senų klaidų naujuose santykiuose“, – pataria psichologas.

Skiriasi ne iš gero gyvenimo

Prof. A. Maslauskaitė pasakoja, jog skyrybas galima laikyti modernios visuomenės bruožu, kuris Lietuvoje pradėjo reikštis dar sovietmečiu. 1965 m. tuometėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje buvo įgyvendinta teisinė ištuokų reforma. Praėjus dešimtmečiui po jos įvedimo, skyrybų rodikliai smarkiai išaugo. „Sovietmečiu veikusi paramos šeimai sistema, visuotinis užimtumas, vykdyta būsto politika, remianti vienišas motinas, kaip tik lengvino šį šeiminio gyvenimo sprendimą. Saugumo „pagalvė“ išsiskyrus neretai buvo didesnė ir storesnė nei dabar“, – teigia prof. A. Maslauskaitė.

Šiandien, anot jos, matome priešingą situaciją. Sociologai pastebi, jog skyrybos dažniau ištinka žemesnį ekonominį statusą turinčias šeimas, nors dar praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį buvo fiksuota, jog didesnė skyrybų rizika būdinga miesto gyventojams ir žmonėms, turintiems aukštąjį išsilavinimą.

Išgirdus apie dar vieną griūvančią šeimą ir ant teismo stalo atsidūrusius kadaise amžiną meilę prisiekusių mylimųjų skyrybų dokumentus, neretai ima plūsti aplinkinių nuogąstavimai ir spėliojimai, kas galėjo nutikti porai, kuriai iš pažiūros nieko netrūko. Ima sklandyti nuomonės, jog šiuolaikinės poros skiriasi neva „iš gero gyvenimo“. Visgi prof. A. Maslauskaitė su tokiomis nuostatomis linkusi nesutikti.

„Geras gyvenimas“ reiškia mažesnį psichosocialinį stresą asmeniui ir jo šeimai, mažiau problemų bei akstinų konfliktams, daugiau gebėjimų spręsti ir išspręsti iškilusias problemas. Todėl skyrybos ir jų herojai šiuo atveju tikrai neatspindi eilinių šeimų gyvenimų“, – kad skyrybos nėra laikytinos gero gyvenimo bruožu įsitikinusi prof. A. Maslauskaitė.

Būtent todėl viešojoje erdvėje vis nuvilnijančių žinių apie žymių pramogų ar politikos pasaulio atstovų skyrybas, anot sociologės, baimintis nereikėtų – jos neturėtų tapti nei paskata, nei pastūmėjimu priimti sprendimą ardyti santuoką. „Skyrybos dažniausiai yra racionalus sprendimas, todėl vargu, ar blizgančių žurnalų istorijos tam turi didelę įtaką. Tai, kas tikrai veikia skyrybų raidą, yra ekonominiai ciklai, ir tai yra demografinis faktas. Per ekonomikos pakilimą skiriamasi gausiau, per nuosmukį – mažiau, mat žmonės yra linkę atidėti sprendimą geresniems laikams, kai yra palankesnės sąlygos užsitikrinti saugumą“, – svarsto prof. A. Maslauskaitė.

Skyrybų iniciatoriai nebelaikomi „šeimos ardytojais“

Sociologai pastebi, jog į seniau didžiule šeimos, o gal net ir visos giminės gėda laikytas skyrybas šiandien žiūrima laisviau. Skyrybų iniciatoriui arba viešai apie jas prakalbusiam partneriui vis rečiau priskiriama piktadario, o buvusiam jo sutuoktiniui – aukos etiketė. „Sociologų tyrimai rodo, kad kuo labiau visuomenėje įprastos skyrybos, tuo mažiau jos stigmatizuojamos. Kadangi Lietuvoje dar sovietmečiu skirtasi dažnai, skyrybos tapo įprastos, tad ir jų vertinimas gana nuosaikus. Priimtina manyti, kad tai – asmeninis šeimos reikalas.

Žinoma, per pastaruosius tris dešimtmečius požiūris į skyrybas dar labiau švelnėjo. Kaip rodo Europos vertybių tyrimo duomenys, 1990 m. skyrybų niekada nepateisino 24 proc. gyventojų, 1999 m. – 19 proc., 2008 m. – 10 proc. Per paskutinį dešimtmetį didelių poslinkių požiūryje į skyrybas neįvyko, kraštutinis nepateisinimas būdingas tik apie 7 proc. gyventojų“, – sako prof. A. Maslauskaitė.

Vienus išsamiausių tyrimų skyrybų tema Lietuvoje atlikusi sociologė pažymi, jog Lietuvoje, kaip ir užsienio šalyse, skyrybų iniciatorės dažniau yra moterys. „Skyrybos plinta įgyvendinus šeimos teisės liberalizavimą, atsiradus poreikiui įtraukti moteris į darbo rinką ir dėl to pakitus lyčių vaidmenims visuomenėje. Beje, pastebimas tradicinėms kaimiškoms bendruomenėms būdingų socialinės kontrolės saitų trūkinėjimas. Tiesa, Lietuvos visuomenė visus šiuos etapus išgyveno dar sovietinėje epochoje“, – pažymi prof. A. Maslauskaitė.

„Jaučiuosi kaip niekada puikiai“ – melas ar tiesa?

Šiandien viešąją erdvę užliejant vis daugiau pranešimų apie skyrybas sunku nepastebėti ir šalia jų transliuojamo „esu kaip niekada laiminga(s)“ naratyvo. Porų psichologas M. Truncė pažymi, kad sutuoktinių skyrybose dažniausiai dalyvauja trečias asmuo, todėl partneris, užmezgęs santykius su kitu žmogumi, skyrybų neišgyvena. „Jeigu, pavyzdžiui, vyras turi meilužę, galima sakyti, jis nuo vienos krūtinės prisiglaudžia prie kitos. Tokiu atveju vyras gali tvirtinti, kad po skyrybų jaučiasi kaip niekada puikiai.

Visgi tada nuo skyrybų kenčia žmona, kuri yra paliekama. Skyrybos jai – kirtis per savivertę. Moteris ima manyti, kad yra prasta, nes ją paliko. Kad nesijaustų visiška nevykėle, ji net gali pati palikti sutuoktinį ir kitiems demonstruoti, kad jai viskas yra gerai. Vis dėlto atstumtas žmogus labai išgyvena. Atstūmimas yra labai stipri jėga, formuojanti vienokį ar kitokį žmogaus elgesį tolimesniuose santykiuose“, – pažymi M. Truncė.

Pasitaiko atvejų, kai po skyrybų smūgį per savivertę gavęs žmogus ima ieškoti būdų, kaip ją pasikelti. Vienu iš jų tampa naujų santykių mezgimas. „Vengdami atstūmimo, nereikalingumo, menkavertiškumo jausmo, po skyrybų kai kurie puola į naujus santykius, taip bandydami pakelti savo savivertę. Tačiau tai yra klaida. Reikėtų suvokti, kad naujų santykių laimės nepastatysi ant senų santykių laimės griuvėsių.

Skyrybų statistika negailestinga – antrosios santuokos yra mažiau patvarios ir trunka trumpiau už pirmąsias. Taigi, skyrybos yra bėgimas nuo problemos. Vis dėlto pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kur aš esu netobula (-s), tada patobulėti ir galiausiai pradėti ieškoti naujo partnerio“, – kalba porų psichologas M. Truncė.

Pasak jo, prie saugios emocinės erdvės poroje kūrimo prisideda sutuoktinių gebėjimai taikiai bendrauti, spręsti tarpusavio konfliktus abipusio laimėjimo būdu (angl. Win-Win), suteikti ir patirti abipusį seksualinį pasitenkinimą, sutarti dėl vaikų užimtumo ir ugdymo, pajamų ir turto naudojimo, bendro gyvenimo tikslų ir bendro gyvenimo taisyklių.

„Jei abu sutuoktiniai neturi tokių gebėjimų, labai tikėtina, kad vidutiniškai po 13-os metų jie išsiskirs. Tokiu atveju kalta bus ne antroji pusė, o paties nemokėjimas su partneriu bendrauti taikiai, – pažymi M. Truncė. – Kažkodėl manome, jog mokame kalbėti ir galime mokyti vienas kitą. Vis dėlto dažniausiai problema kyla todėl, kad be specialių žinių negalime būti objektyvūs vertindami kitą ir neturime gebėjimų bendrauti taikiai.“

Taip pat skaitykite