Tapytoja Mykolė Ganusauskaitė dailės mokėsi Paryžiuje, kurį laiką gyveno tarp Prancūzijos ir Danijos, tačiau visada žinojo norinti grįžti į Lietuvą. Čia jos laisvė, jos saviraiška ir peizažai, kurių tapyba tapo menininkės vizitine kortele.
Apie žirgus ir jų charakterį Mykolė Ganusauskaitė gali kalbėti daug ir išsamiai – jodinėja ji nuo keturiolikos ir būtent žemaitukais. Pamena – žirgus sapnuodavo, o joti ir bijojo, ir labai norėjo. Tėvai galvojo, kad dukrai pakaks jodinėjimo mėnesį, tačiau Mykolė nesustojo. Net ir išvykusi į Paryžių studijuoti tapybos po metų susirado žirgyną, jodinėjo po Bolonės parkus, dalyvavo konkūrų varžybose ir tapo dailiojo jojimo komandos nare. Šiandien Mykolė joja savo malonumui – Vilniaus apylinkėse ten, kur akys užmato.
„Bendravimas su gyvunais, arkliais daug ismoko. Kai pradėjau jodinėti 14-os metų buvau ganėtinai nedrąsi ir švelnesnio charakterio, o žirgai duoda tokį – tu turi išsireikalauti ko tu nori Jeigu numeta, turi iškart sėsti ant arklio ir joti toliau, nors išsigąsti. Labai daug kur turi perlipti per save. Kai jodinėji, matai peizažus. Man kaip peizažus tapančiai, tai yra įdomu“, – sakė Mykolė.
Buvo laikas, kai Mykolei teko rinktis – ar sieti profesiją su žirgais, ar pasukti menininkės keliu. Pasirinko tą sritį, kur manė galinti nuveikti ir duoti kažką nauja. Vaikystėje mamos keramikos nuvesta į meno mokyklą, Mykolė baigė Čiurlionio menų gimnaziją, mokėsi freskos ir mozaikos specialybės, vėliau penkerius metus studijavo Paryžiuje Dailės akademijoje. Teigia iškart pajutusi, kad prancūzams, priimantiems studijuoti vieną žmogų iš dešimties, reikėjo kitokio portfolio nei čia – juos domino savitumas, idėjos ir kas svarbu jaunam menininkui.
Mykolė teigia Prancūzijoje visiškai nustojusi piešti taip, kaip piešė Lietuvoje. Domėjosi tarptautiniais menininkais, bandė naujas technikas, kūrė ryškius darbus. Paryžiuje subrendo, įgavo pasitikėjimo ir pradėjo kurti tai, kas tapo jos vizitine kortele – Lietuvos peizažus.
Tyrinėdama Lietuvos peizažą tapytoja surengė parodą Vilniuje „Penki regionai“. Teigia, kad skirtumai tarp regionų peizažų matyti, tačiau jie nedideli. Mykolei smagu, kai žiūrovas pasimeta peizažuose ir jų ritmuose, pasineria į jų atmosferą. Beje, Lietuvos tapytoja tikina ir išvykusi neketinusi palikti. Vos nuvažiavusi į Paryžių, sau pasakė grįšianti namo. Ir grįžo prieš trejus metus su mintimi, kad jei nepasiseks, visada galinti parvykti į Prancūziją – tik gal ten, kur būtų ramiau, o Paryžių visada galinti aplankyti dėl galybės muziejų.
Prie visų Mykolės veiklų neseniai prisidėjo dar viena – dainavimas ir šokis folkloro ansamblyje.
Dainuoti tapytoja pradėjo pakvietus draugei. Nors iki tol teigė dainuoti nemokanti, o apie folklorą niekada nebuvo net pagalvojusi. Mykolė sako jau dešimtmetį gyvenanti pagal principą – kol veikla džiugina, tol tai daro. Ji nežino, kas bus rytoj – gal kitą dieną tapys nebe peizažus, o žmones Neužsistovėti Mykolei svarbu, teigia, kad menininko kelias turi būti nuolatos kintantis.
Išsamiau – Ievos Žigaitės reportaže:
