Gyvenimas

2020.01.10 05:30

Rikša po Bangladešą: iki ašarų aštrus maistas, gamtiniai reikalai į butelį ir suvokimas apie čia pat tvyrančią mirtį

režisieriaus Lino Mikutos nuotykiai
Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.01.10 05:30

Dakoje apsilankęs kino režisierius Linas Mikuta Bangladešo sostinę stengėsi pažinti ne tik akimis, bet visomis juslėmis. Sunkiai perregimas smogas, nuolat bruzdantį skruzdėlyną primenančios miesto gatvės ir pro akis badantį skurdą besibraunantis vietinių noras gyventi režisieriui tapo kūrybine inspiracija ir leido suvokti – nepažįstamų dalykų baimė kyla iš kultūrų skirtumo.

Tą rudens dieną, kai sulaukė pasiūlymo vykti į Bangladešo sostinėje Dakoje vykstantį Tarptautinį trumpametražių nepriklausomų filmų festivalį, kino režisierius Linas Mikuta darbavosi idiliškų Nidos vaizdų apsuptyje. Du kartus „Sidabrinės gervės“ nominantą, už geriausią 2016 m. filmą gavusį Lietuvos kinematografininkų sąjungos prizą, o taip pat pelniusį Buenos Airių tarptautinio dokumentinio kino festivalio FIDBA Grand Prix apdovanojimą, Milano Žmogaus teisių festivalio Grand Prix apdovanojimą ir įvertintą daugelyje kitų šalių režisierių kvietimas suintrigavo, tad mintis atsisakyti keliauti į egzotišką Pietų Azijos šalį ir ten pristatyti lietuvišką kiną L. Mikutai nekilo.

„Esu iš tų žmonių, kurie labai mėgsta įvairias avantiūras. Manau, lįsti ten, kur kitiems žmonėms atrodytų šiek tiek pavojinga, – dokumentininkų bruožas. Pasiūlymo nuvažiuoti į Bangladešą sulaukiau iš vieno žymiausių Lietuvos dokumentininkų, režisieriaus Audriaus Stonio. Nuvykti į Daką, ten pristatyti lietuvišką kiną, parodyti savo filmą ir dar sudalyvauti renginio žiuri atrodė kaip pasiūlymas iš mokslinės fantastikos srities, tačiau sutikau. Surinkau 13-os lietuviškų filmų programą ir gruodžio 3 d. išskridau į Daką“, – portalui LRT.lt pasakoja L. Mikuta.

Kad per kone 8 tūkst. kilometrų nuo Vilniaus nutolusi Daka primena kitą pasaulį, režisierius sako supratęs dar nė neišlipęs iš lėktuvo. Orlaiviui nutūpus visą miestą gaubiančiame melsvame smoge, L. Mikutą pasitiko vienos tankiausiai apgyvendintų šalių sostinė, turinti apie 20 milijonų gyventojų ir primenanti nuolatos dūzgiantį avilį. „Visuomeninis transportas Dakoje silpnai išvystytas, miestas pilnas smogo ir neįsivaizduojamo žmonių kiekio. Daka visuomet skendi tirštame rūke ir nesibaigiančiuose kamščiuose“, – pirmą įspūdį apie vienos skurdžiausių pasaulio šalių sostinę prisimena L. Mikuta.

Jau apsistojęs viešbutyje maniau, kad aplink apstu egzotikos, tačiau aplankiau ir tokius rajonus, kuriuose man pasidarė šiek tiek baisu.

Tiesa, viešbutis, kuriame apsistojo gruodį lietuvių kiną Bangladeše pristatęs režisierius, buvo kaip įmanoma labiau pritaikytas Vakarų pasaulio turistams. „Praėjęs pro kalašnikovais ginkluotų kareivių kordoną patenki į viešbutį, kuriame stovi prakartėlė, groja kalėdinė muzika, o personalo darbuotojai kalba lėtai ir mandagiai. Jie stengiasi sukurti įspūdį, kad į Bangladešą atvykęs turistas panorėjęs tarsi gali sugrįžti į savo vakarietiškos kultūros oazę“, – su šypsena viešbučio darbuotojų pastangas sužavėti atvykėlius prisimena L. Mikuta.

Vietoje tualeto – vairuotojo ištiestas buteliukas

Vos peržengus viešbučio durų slenkstį, vakarietišką kultūrą primenančios detalės paskendo tirštame Dakos rūke. Tik atvykusį lietuvį filmų festivalio organizatoriai įspėjo nevažiuoti taksi ir pažadėjo pasirūpinti iš viešbučio į renginio vietą ir atgal vežiosiančiu transportu. Visgi, ištaikęs laisvą minutę, L. Mikuta įspėjimo nepaklausė ir išsikvietė vietinį „Uber“ pavežėją – nejau sėdės viešbutyje.

Pamatęs mums neįsivaizduojamomis sąlygomis gyvenančius žmones, mąsčiau, kaip jie išgyvena ir kokia tuose kraštuose yra žmogaus vertė.

„Keliauti vienam po nepažįstamą miestą man yra įdomus nuotykis. Nuėjau į viešbučio registratūrą, man iškvietė taksi, įsėdau į vietinio vairuotojo automobilį ir pajudėjome zoologijos sodo link. Bevažiuojant jam kažkas staiga paskambino. Vairuotojas atsiliepė ir netrukus padavė ragelį man. Pasirodo, skambino iš festivalio – siūlė verčiau sugrįžti į renginio vietą“, – prisimena L. Mikuta.

Angliškai beveik nekalbančiam vairuotojui paaiškinęs apie pasikeitusius planus, karštį ir troškulį vandeniu malšindamas lietuvis ėmė gerti ir pro automobilio langą bėgančius vaizdus. „Jau apsistojęs viešbutyje maniau, kad aplink apstu egzotikos, tačiau aplankiau ir tokius rajonus, kuriuose man pasidarė šiek tiek baisu. Mačiau gatvių dulkėse sėdinčius nuogus vaikus, šiukšlių kalnus, degančius laužus, kinkuojančius arklius, lakstančius benamius šunis. Pamatęs mums neįsivaizduojamomis sąlygomis gyvenančius žmones, mąsčiau, kaip jie išgyvena ir kokia tuose kraštuose yra žmogaus vertė“, – šokiruojančius Dakos vaizdus prisimena režisierius.

Netrukus jis pajuto, kad įspūdinga kelionė vietiniu Dakos taksi tęsiasi jau tris valandas. Vairuotojas vis suko ratus, o paprašytas sustoti, nes reikia į tualetą, atšovė, kad tai – neįmanoma. „Pamaniau, jei tiesiog išlipsiu, tai jis tikrai nuvažiuos ir aš liksiu vienas. Dar kurį laiką pakentėjęs paklausiau vairuotojo, ką man daryti, nes nebegaliu kentėti. Šis man ištiesė buteliuką. Įsivaizduokite: stovime kamštyje, o aš ant galinės automobilio sėdynės darau į tą buteliuką... Gerai, kad niekas ten nekreipė dėmesio“, – kelionės vietiniu Dakos taksi L. Mikuta neužmirš dar ilgai.

Bangladeše visur labai daug gyvybės, kurios tu, kaip vakarietis, nesitiki.

Režisierius prisimena, kad, vairuotojui nepaliaujamai sukant ratus skurdžiais Dakos kvartalais, norom nenorom apėmė mintys, kad jei šis sugalvotų kažkam lietuvį atiduoti, L. Mikuta nei sužinotų, kur yra, nei galėtų kam nors pranešti, kas nutiko. „Viena didžiausių vakariečių baimių yra prarasti kontrolę. Būdamas ten supranti, kad tos baimės kyla būtent iš kultūrinio skirtumo ir kad jos, galbūt, nėra visai racionalios, o nulemtos kažkokių įsivaizdavimų ir skirtingų supratimų“, – sako L. Mikuta.

Pajuto, jog mirtis čia pat

Retas turistas kaip kelionių kryptį pasirenka tolimąjį Bangladešą, tačiau iš ten sugrįžusieji sako, kad ši šalis – pilna kontrastų. „Pas mus, Vakarų Europoje, viskas yra atskirta: turime labai aiškiai apibrėžtus namus, mokyklas, bažnyčią, o štai Bangladeše viskas susipynę. Eini į turgų, o ten tarp muilo, mėsos, muzikos instrumentų kioskelių stūkso šventykla. Patenki į kapines, o ten ant žaliuojančios žolės sėdi ir meldžiasi būrys vyrų, plepa moterys su vaikais.

Bangladeše visur labai daug gyvybės, kurios tu, kaip vakarietis, nesitiki: galvoji, kad šventykla turi didingai stovėti ant kalno, o kapinėse privalo tvyroti rimtis ir susikaupimas. Iš čia, matyt, ir atsiranda tie didžiuliai kontrastai. Kyla klausimas, kaip gali taip būti, kad turguje stovi šventykla“, – kalba L. Mikuta.

Iš kelionės sugrįžęs režisierius sako supratęs, kad viskas iš tiesų yra visai čia pat. „Net ta pati mirtis yra šalia, tik mes kažkodėl galvojame, kad ji – kažkur toli. O kai ji mus vienaip ar kitaip ištinka, būname baisiai šokiruoti ir nustebę“, – kalba režisierius. Dėl to Bangladešas jam ir įstrigo – ten, anot jo, galima rasti neišsenkančius kūrybinės dokumentikos klodus, kuriuos stebimosios dokumentikos žanro kūrėjas galėtų kapstyti kone visą savo gyvenimą.

„Man, kaip dokumentininkui, atrodo, kad ant kiekvieno Dakos kampo vyksta kažkokia drama, kad mieste krūva įdomiausių personažų su spalvingiausiomis savo gyvenimo istorijomis, tragedijomis ir dramomis. Vaikščiodamas Dakos gatvėmis, pamačiau tas temas, kurias būtų galima surasti bet kurioje pasaulio vietoje: ten akivaizdi žmogaus atskirtis nuo žmonių, socialinis susisluoksniavimas, žmogaus vargas ir noras iš jo ištrūkti“, – kalba L. Mikuta.

Man labai įdomu, kas įvyksta tada, kai žmogus atsiduria ties tam tikra riba, o Dakoje tų ribų yra labai daug.

Nemažai jo kurtų filmų nagrinėja žmonių, gyvenančių ant ribos tarp vilties ir nevilties bei šviesos ir tamsos, gyvenimą. Panašios temos režisierių sujaudino ir besisukant Dakos spalvų, garsų ir kvapų verpete. „Kai žmogus yra pažeidžiamas, atsiskleidžia visas jo tikrumas, jis pasirodo, koks yra iš tiesų. Kai kuriuose festivaliuose manęs klausdavo, kodėl kuriu filmus apie socialinius paribius, apie vargo žmones, atsidūrusius ekstremaliose situacijose.

Visada sakydavau, kad tai man įdomiausia, nes tik kai žmogus atsiduria ekstremalioje situacijoje, išryškėja žmogiškoji jo esatis ir tai, kiek jis yra silpnas ar stiprus, – apie įkvėpimą, kurio pasisėmė kelionėje, pasakoja L. Mikuta. – Man labai įdomu, kas įvyksta tada, kai žmogus atsiduria ties tam tikra riba, o Dakoje tų ribų yra labai daug.

Tiesa, vienoje vargingiausių pasaulio valstybių pamačiau daug aistros gyventi. Nors kai kurie žmonės gyvena visiškai skurdžiai, jie ir toliau šypsosi, atrodo, jog nori kabintis į gyvenimą. Galbūt todėl, kad kitokio gyvenimo nėra matę. Man įdomu, ar prie skurdo galima priprasti ir imti jį laikyti gyvenimo norma. Jei taip, tai reikėtų iš tų žmonių pasimokyti“, – sako režisierius.

Daka – kaip nesibaigianti Jūros šventė

Su vietiniu gidu Daką tyrinėjęs L. Mikuta buvo drąsus turistas – ragavo gatvės maisto, šiaip ne taip pateko į slaptą džentelmenų klubą, važiavo rikša ir net pabandė prisitaikyti prie chaotiško Dakos eismo.

Jei nori pritapti, turi paklusti chaoso taisyklėms.

„Dakoje pilna rikšų, nes tai – elementari susisiekimo priemonė, padedanti iš taško „A“ patekti į tašką „B“. Kai feisbuke pasidalinau nuotraukomis ir vaizdo įrašais iš kelionės, man ėmė rašyti rikšas minančių žmonių gailintys draugai, bet nuvykęs į Bangladešą supranti, kad ten tiesiog tokios taisyklės.

Na, o eismas Dakoje labai intensyvus. Įsivaizduokime Klaipėdos Jūros šventę arba Vilniuje vykstančią Kaziuko mugę. Tokios minios žmonių Dakoje zuja visą laiką, o kelių eismo taisykles žino tik miesto gyventojai. Niekas nepaiso šviesoforų, šalutinių kelių, didelio greičio, garsinių signalų. Bet čia ir yra nuostabus momentas: net didžiausiame chaose žmonės sukuria tam tikrą tvarką, ir, kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, jei nori pritapti, turi paklusti toms chaoso taisyklėms“, – sako L. Mikuta.

Kiek chaotiška jam pasirodė ir to krašto virtuvė, kurioje įprasta, jog vietiniai maistą ima ir valgo rankomis, o indus valo ne pačiu švariausiu rankšluosčiu. „Man teko paragauti fantastiško skonio patiekalo „biryani“. Tai kaip plovas, jį valgėme rankomis. Vėliau skanavome tradicinės „fuchka“ – puodelio formos skrebutį, į kurį pridėta pjaustyto kiaušinio, ryžių ir kitų produktų. Bangladešo virtuvės patiekalai tokie aštrūs, kad valgant juos akyse ima tvenktis ašaros, – pasakoja L. Mikuta. – Tik pavalgęs pamaniau, kad būtų negerai, jeigu sėdint taksi prasidėtų problemos su skrandžiu ar pilvu. Bet, matyt, kai aštru, bakterijoms daugintis sunkiau.“

Važiuojant per tokį pasaulį pasidarė šiek tiek gėda, kad skundžiamės ir dejuojame, kaip skurdžiai gyvename Lietuvoje.

Režisierius sako kelionėje supratęs, kodėl įrankių nenaudojantys Bangladešo gyventojai rankas plauna atskirai, po vieną. „Musulmonai vieną ranką naudoja, kai valgo, o kitą – gamtiniams reikalams, todėl niekados neplauna rankų vienu metu“, – pasakoja L. Mikuta, įspėjimo šiukštu nevalgyti kaire ranka sulaukęs ir iš kelionėje sutikto bendrakeleivio amerikiečio.

Alkoholį pirkti ir vartoti musulmoniškoje šalyje draudžiama, tačiau Dakoje veikia ne visai legalūs džentelmenų klubai, į kuriuos patenka tik turintieji leidimą. Vienas kino festivalio, kuriame lietuvišką kiną pristatė L. Mikuta, organizatorių rengtas vakarėlis vyko Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje, kitas – džentelmenų klube.

„Klube nustatytas griežtas aprangos kodas, o į barą patenka tik asmenys su leidimais. Kadangi ėjome su festivalio organizatoriais, mane apsauga įleido, bet liepė užsivilkti marškinius, mat tuo metu vilkėjau šortus ir sportinius marškinėlius“, – prisimena L. Mikuta.

Bangladeše niekas nenori būti varikliais, ten visi nori išgyventi ir gyventi.

Privertė dar kartą pamilti gimtinę

Nemenką įspūdį režisieriui paliko ir inspiracijos tolimesnei kūrybai suteikė regėti drastiški skirtumai. „Europoje kovojame už žmogaus teises, o Bangladeše žmonės mina rikšą ir po darbo grįžta į iš brezento po tiltais pastatytas pašiūres, šalia kurių neasfaltuotu keliu rieda sunkiasvorės mašinos. Važiuojant per tokį pasaulį pasidarė šiek tiek gėda, kad skundžiamės ir dejuojame, kaip skurdžiai gyvename Lietuvoje“, – sako L. Mikuta.

Galbūt Vakarų pasaulio gyventojų siekis turėti daugiau – taip pat vienas iš kultūrinių skirtumų, svarsto režisierius. „Mums, vakariečiams, reikia vis geriau, vis daugiau. Manome, kad mes esame pasaulio variklis. Bangladeše yra kitaip – ten niekas nenori būti varikliais, ten visi nori išgyventi ir gyventi“, – svarsto į Anykščius iš Dakos sugrįžęs L. Mikuta.

Pasak jo, ten visą laiką verda žmonių energijų ir veiklų košė. Net jei žmonės dykinėja, atrodo, kad tai daro su kažkokiu tikslu, kad visiems kažko reikia. „Kelionės į tolimus kraštus patikrina, kas esi ir kur gyveni, o gal net pastato į vietą ir priverčia iš naujo įvertinti savo šalį, jos klimatą ir žmones, – įsitikinęs L. Mikuta. – Todėl manau, kad verta važiuoti į tokias šalis, kuriose susiduri su silpnais žmogiškosios egzistencijos momentais ir kartu didele žmonių stiprybe bei mokėjimu džiaugtis tuo, ką turi.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt