Gyvenimas

2020.01.14 19:25

Fotografo Tomo Juškaičio gyvenimą pakeitė vienas skrydis: daugiau niekada taip ir nenusileidau

LRT RADIJO laida „Laimės dieta“, LRT.lt2020.01.14 19:25

Po pirmo skrydžio parasparniu fotografas Tomas Juškaitis pusmetį beveik kasdien sapnavo, kad skrenda – vos vienas skrydis vyrą privertė įsimylėti padangę. „Gabaliukas manęs taip ir liko Tenerifės danguje“, – LRT RADIJO laidoje „Laimės dieta“ teigia jis. Netikėtas atradimas ne tik perdėliojo T. Juškaičio prioritetus – lygumomis sužavėjusi Lietuva jį iš užsienio parsiviliojo atgal.

Vestuvių fotografą ir parasparnių pilotą T. Juškaitį kalbina LRT RADIJO laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.

– Neseniai grįžai iš Londono, kuriame pragyvenai 10 metų.

– Buvo visko: daug visokiausių spalvų, patyrimų, linksmesnių ir liūdnesnių nuotykių ir didžiulė krūva profesinių išbandymų.

– Kodėl išvažiavai?

– Viskas prasidėjo gerokai prieš Londoną. Nuo 14 metų turėjau malonumą ir garbę dirbti su fotografu Tomu Kaunecku, kuris buvo vienas iš pirmųjų mano fotografijos mokytojų. Jis paskatino švelniąja to žodžio prasme, o iš tikrųjų – išvijo mane iš Lietuvos, kategoriškai rekomendavo išvykti į užsienį studijuoti. Taip viskas ir prasidėjo.

Pamilau dangų, įsimylėjau iki širdies gelmių. Gyvenimas automatiškai pradėjo dėliotis aplink skraidymą ir nieką kitą. Pasikeitė daug dalykų. Prioritetai persidėliojo į kitas vietas.

Lengva toli gražu nebuvo. Tačiau dirbau su vienu brangiausių pasaulyje fotografu. Teko pamatyti labai daug įdomių žmonių, išmokti daug dalykų, ypač apie komercinę fotografiją. Darbas fotostudijoje parodė, kokia yra komercinės fotografijos virtuvė, bet tai ir sugriovė visas iliuzijas.

Dar būdamas Lietuvoje įsivaizdavau, kad užsienyje, kur didžiuliai pinigai, vyksta brangiausios fotosesijos, projektai, viskas daug labiau kontroliuojama paties fotografo. Iš tikrųjų yra visiška priešingybė – ten žmonės dirba labai didelėse komandose. Fotografas labiau yra kaip kino operatorius, kuris atlieka svarbų vaidmenį, bet iš esmės yra mygtuko paspaudėjas.

– Pakeitei profilį, išėjai dirbti į e. komercijos, rinkodaros sritis. Ten tau labai gerai sekėsi iki vieno skrydžio, kuris pakeitė tavo gyvenimą. Tai skamba labai romantiškai.

– Buvo daug profesinių pokyčių. Pakeliui buvo farmacija, elektroninė komercija, rinkodara. Bet dirbant su vienu projektu darbo reikalais teko lankytis Tenerifėje. Susitikimas buvo visiškas fiasko, bet vieną popietę sėdėdamas paplūdimyje pamačiau parasparniais besileidžiančius pilotus. Pagalvojau – reikia pabandyti.

<...> Pats nesupratau, kaip greitai viskas įvyko. Atsispyrėme nuo kalno, pradėjome skirsti. Pasižiūrėjau už savęs, pamačiau ugnikalnį, priekyje pamačiau pro mus praskrendantį jūrinį erelį. Tada pilotas pasakė: imk rankenas. Kitoje pusėje leidosi saulė ir kažkas kliktelėjo galvoje. Daugiau niekada taip ir nenusileidau: gabaliukas manęs taip ir liko Tenerifės danguje.

– Nusprendei palikti Londoną, darbą ir susidėlioti gyvenimą taip, kad galėtum visada skraidyti.

– Pusę metų po to skrydžio beveik kiekvieną dieną sapnavau, kaip skrendu. Sugalvojau, kad reikia pasidomėti, kaip tampama pilotais. Radau mokyklą Ispanijoje ir už kelių mėnesių išvykau. Užpraeitų metų rugsėjo 20 d. pakilau pirmam savo solo skrydžiui. Pamilau dangų, įsimylėjau iki širdies gelmių. Gyvenimas automatiškai pradėjo dėliotis aplink skraidymą ir nieką kitą. Pasikeitė daug dalykų. Prioritetai persidėliojo į kitas vietas.

Apie „čia ir dabar“ pradėjau daug galvoti būdamas danguje, kur nėra mygtuko „pauzė“. Kai negali sustoti, atsikvėpti ir permąsčius daryti kažką iš naujo. Ypač skrendant be motorėlio ar kovojant su gamtos stichijomis.

Pradėjau galvoti, kur reikia kraustytis. <...> Kai svečiavausi Lietuvoje, visiškai netyčia iš vieno piloto sužinojau, kad galima skraidyti ir čia. Buvau išmokęs skraidyti kalnuose ir nežinojau, kad galima ir lygumose. Jis suorganizavo susitikimą su geriausiu Lietuvos pilotu Jonu Milkoviu. Tai dangaus atletas, kuriuo žaviuosi ir iš kurio noriu išmokti daug dalykų.

– Atsinešei receptų „iš dangaus“.

– Pirmas – dedikacija ir tikslas. Jeigu mes esame konditerininkai, dedikuokime save pyrago kepimui, o tikslas galėtų būti iškepti pyragą, kuris kažkam būtų skaniausia, ką jis yra valgęs gyvenime. Vien tam, kad laikui bėgant neatsirastų monotonija, kai einame į kepyklėlę ir sakome: ir vėl reikės kepti pyragus...

Antras – šuo kariamas nepripranta. Kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių su kažkuo susitaikome, ilgainiui pamatome, kad tose salotose, kurias vadiname gyvenimu, atsiranda labai daug neskanių prieskonių. Vienintelis būdas to išvengti – trinktelti kumščiu į stalą ir pasakyti: ne, man tai neskanu.

Trečias – žingsnis atgal, arba pabandome dar kartą. Ypač dirbdami kartais save pagauname situacijoje, kai sakome: kelio atgal nebėra. Bet žaisdamas šachmatais išmokau, kad žengti žingsnelį atgal, kad ir kaip tai būtų skaudu tavo ego, labai naudinga. Subjektyvus pavyzdys – praėjusiais metais atsikratinėjau nikotino gaminių 7 kartus. Tai pavyko tik iš 7 karto.

Debesyse įdomu, nes viskas labai balta. Esi ten be nieko, nebūni kabinoje. Kartais per baltumą nebematai net sparno...

Ketvirtas – rask su kuo pasikalbėti. Gaila pripažinti, kiek idėjų, sumanymų ar projektų esu palaidojęs vien dėl to, kad niekam apie tai garsiai nepasakiau. Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi netgi padrikas mintis papasakoti vien tik tam, kad jos bręstų garsiai.

Penktas – čia ir dabar. Nes vėliau gal kažkaip su kažkuo pamąsčius... Tas pats, kaip nieko. Apie tai pradėjau labai daug galvoti būdamas danguje, kur nėra mygtuko „pauzė“. Kai negali sustoti, atsikvėpti ir permąsčius daryti kažką iš naujo. Ypač skrendant be motorėlio ar kovojant su gamtos stichijomis. Čia ir dabar – tai vieta ir laikas, kai turi padaryti tai, kas privaloma.

– Tu pakyli be jokio motoro į kokį aukštį?

– Priklausomai nuo debesų pado aukščio. Tai gali būti nuo 500 metrų iki 3 kilometrų Europoje. Parasparnių sportas vyksta tokiu principu: saulė kaitina žemę nevienodai; vietose, kuriose kaitinama labiau, oras, esantis virš to žemės ploto, įkaista šiek tiek labiau nei oras, esantis šalia. Kai skirtumas – bent 2 laipsniai Celsijaus, oro burbulas atplyšta nuo žemės ir kyla į viršų. Taip susiformuoja kamuoliniai debesys. Mes ieškome šių termosrovių ir su jomis kartu kylame į debesis. Tad mūsų lubos – tos dienos debesų padas.

Debesyse įdomu, nes viskas labai balta. Esi ten be nieko, nebūni kabinoje. Kartais per baltumą nebematai net sparno...

Daugiau T. Juškaičio laimės receptų – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


Laimės dieta. Ne tik fotoaparatą, bet ir parasparnį valdantis Tomas: niekada taip ir nebenusileidau – dalelė manęs kybo viršuje